Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Aurelija SAVICKIENĖ   |   2010-03-05

Buvusios Jugoslavijos karalystės keliais

  
Buvusios Jugoslavijos karalystės keliais

Idėja keliauti į Serbiją ir Juodkalniją trims lietuviams kilo spontaniškai. Kaip sako Rimas, vienas iš keliautojų, – viskas buvo suplanuota prie alaus bokalo. Netrukus lėktuvo bilietai jau buvo vaikinų kišenėse.

="line-height: 150%">Rimas pripažįsta, kad ta kelionė buvo savotiška avantiūra. „Dar kartą visi susitikome likus vos savaitei iki kelionės. Draugas turėjo atsispausdinęs trumpą kelionių gidą. Paskaitinėjome, dar išgėrėme alaus, šiek tiek apsitarėme, kur ir kaip keliausime... Viskas!
 
Specialiai kelionei įsigijau kalnų kuprinę, nes iš pradžių planavome laipioti po kalnus ir galbūt ten nakvoti. Deja, vėlesni įvykiai, o tiksliau Serbijos karščiai, pakoregavo planus. Nusprendę, kad tokia aktyvi veikla – ne mums, kuo daugiau laiko skyrėme poilsiui“.
 
Kaip papuošti pastatus
 
Turistai į Belgradą skrido per Prahą. „Tarp lėktuvų skrydžių laiko buvo nedaug, bet grįždami turėjome galimybę pasižvalgyti po Čekijos sostinę. Tiesą pasakius, tai buvo tikra atgaiva: Praha priminė Vilnių, ir mus užplūdo jausmas, kad namai jau čia pat“.
 
Tačiau grįžkime į kelionės pradžią – Serbijos sostinę. „Atskridę į niūrųjį Belgradą tikėjomės išvysti tik kulkų suvarpytus ar bombų sugriautus namus. Tikrai galvojome, kad sutiksime gatvės gangsterius ir dar ką blogiau“.
 
Nieko panašaus nebuvo. Lietuviams pasirodė, kad serbai – labai draugiški, mandagūs, tik pats miestas nykus dėl pajuodusių fasadų. „Gerai, kad nepatrauklius pastatus bandoma padailinti gražių moterų veidais... didžiulėse reklamose“, – šypsosi Rimas ir priduria, kad jie pateko į tikrą mėsainių rojų.
 
„Mėsainiai, picos ir sumuštiniai parduodami ant kiekvieno kampo. Beje, druskos serbai tikrai negaili“, – įspūdžiais apie Belgradą dalijasi lietuvis.
 
Nakvynė – „pigiau grybo“
 
Trijų vyrų kompanija apsistojo mažame viešbutuke, vadinamuosiuose nakvynės namuose. „Žmogui para kainavo tik 10 eurų. Viešbutukas įsikūręs mokykloje: dviaukštės lovos, bendri tualetai ir dušai. Bet, laimei, gavome atskirą kambariuką“.
 
Vaikinai buvo iškart apipilti klausimais: iš kur atvažiavo, kur ketina keliauti. Jiems buvo išduotas laikinas registracijos dokumentas.
 
Pailsėję lietuviai išsiruošė pasivaikščioti po naktinį Belgradą. „Nustebome, kad miestas pilnas žmonių, kurie ne tūno sulindę kavinėse, baruose, bet vaikštinėja, bendrauja tarpusavyje. Tiesa, ir kavinės pilnos. O kai priėjome vieną pagrindinių sostinės alėjų – Knez Mihajlovą – patekome į spūstį. Žmonių buvo tiek daug, kad sunkiai brovėmės į priekį. Praeiviai kliūdavo vieni už kitų, tačiau jokių susistumdymų ar muštynių neteko matyti – visi elgėsi mandagiai“.
 
Šalia alėjos yra didelė Respublikos aikštė, kurioje yra nacionalinis teatras ir nacionalinis muziejus – seniausias muziejus Serbijoje. Tai populiariausia pasimatymų vieta Belgrade.
 
Belgrado širdis
 
Kitą dieną vaikinai vėl išsiruošė miestą. Jaunuoliai nuėjo prie Belgrado tvirtovės, esančios Kalemegdano parke. Tai – vienas svarbiausių Belgrado simbolių. Pilis stovi ant kalno, iš ten atsiveria nuostabus vaizdas į Savos ir Dunojaus santaką. Šiuo metu istorinis pastatas paverstas muziejumi. Jį apeiti reikia nemažai laiko, nes greta daug įdomių objektų: bokštų, koplyčių, paviljonų.
 
Dar viena turistų lankoma vieta, esanti jau kitame Knez Mihajlovos alėjos gale – Terazije aikštė su savo žymiuoju fontanu. Čia žmonės renkasi pavakaroti. Aikštėje yra vienas gražiausių Belgrado pastatų – viešbutis „Moskva“. Kai kurie vietiniai sako, kad būtent čia yra Belgrado širdis.
 
Tos pačios dienos vakarą kompanija traukiniu išvyko į Juodkalniją. „Į šalį, kurioje nelegaliai įvestas euras, ir niekas nieko jau negali padaryti“, – juokiasi Rimas.
 
„Važiavome visą naktį, o paryčiais pabudę pamatėme kalnus. Dar buvo likęs geras gabalas kelio iki Podgoricos, tad galėjome grožėtis vaizdais pro langą: išdžiūvusiais upeliais, slėniais ir tarpekliais“.
 
Juodkalnija – Adrijos jūros perlas
 
Pasiekę Juodkalnijos sostinę lietuviai ir vėl išvydo niūrų vaizdą. „Stotis nesutvarkyta, sakyčiau, senoviška, bet apleista. Iškart prisistatė daugybė savo paslaugas siūlančių taksistų. Bet mes pasirinkome autobusiuką, kuris... kelyje sugedo. Pusvalandį turėjome laukti, kol vairuotojas lakstė aplinkui ir krapštėsi po variklio dangčiu“.
 
Transportas pagaliau buvo sutaisytas, ir keliautojai patraukė toliau. „Dvi valandas autobusiukas vingiavo tarp kalnų ir slėnių. Galiausiai pamatėme žalius ežero vandenis, o netrukus – ir jūrą. Kai ėmėme leistis nuo kalnų žemyn, atsivėrė tikrasis Juodkalnijos grožis. Ypač įspūdinga Sveti Stefan, buvusi vienuolynų sala, dabar siauru iškyšuliu sujungta su žemynu“.
 
Sveti Stefan yra nedidelis kurortinis miestelis, vadinamas vizitine Juodkalnijos kortele. Būtent šio miestelio vaizdas – saloje įrengta gynybinė tvirtovė, o dabar viešbutis – dažnai reprezentuoja visą šalį. Į kurortą vyksta tie, kurie ieško ramybės ir netaupo, nes tai brangiausias Juodkalnijos kurortas. Tačiau turistai gyvena buvusiose karalių rezidencijose įrengtuose viešbučiuose ir vilose bei gauna visišką privatumą. Netoli šio miestelio yra ir dabartinio šalies prezidento vasaros rezidencija.
 
Budva – lietuviška Palanga
 
„Jei centrinė šalies dalis atrodė skurdi ir neapgyvendinta, tai pajūryje gyvenimas virte virė. Kaip visa tai priminė Palangą! Tačiau tai buvo Budva“.
 
Populiariausias ir vienas didžiausių Juodkalnijos kurortų garsus puikiais paplūdimiais ir senamiesčiu. Vasaros sezono metu miestą užplūsta vietiniai ir užsienio turistai, todėl Budvoje ilsėtis labiau tinka tiems, kurie mėgsta šurmulį, triukšmą ir žmonių minias.
„Mums lipant iš autobuso, prišoko žmonės, siūlantys nakvynę. Nusistebėjome, kad jie vis minėjo, „voda, kondicioner jest“ (vanduo, kondicionierius yra – aut. past.). Tik vėliau sužinojome, kad vanduo Budvoje gali būti prabanga“.
 
Lietuviai gyveno kambaryje su dušu ir tualetu, taip pat turėjo televizorių ir šaldytuvą. Kondicionierius labai praversdavo vidurdienį, nes lauke temperatūra perkopdavo per 30 laipsnių.
 
„Para žmogui kainavo 15 eurų, todėl nutarėme keletą dienų čia pailsėti“.
 
 
Kainos – lietuviškos
 
„Budvoje yra tik viena alėja, kurioje žmonės vaikšto pirmyn–atgal, kaip Palangos Basanavičiaus gatvėje. Aplink esantys barai bando perrėkti vienas kitą kuo garsesne muzika. Beje, kaip ir Palangoje, pilna ilgakojų blizgančių panelių su plikai skustais vaikinais“, – Lietuvos ir Juodkalnijos kurortus palygino Rimas.
 
Labiausiai lietuviams patiko Budvos senamiestis. Įspūdį paliko ir didžiausias kurorto naktinis klubas „Trocadero“.
 
„Kainos mums pasirodė labai lietuviškos. Beje, ten labai ilgėjausi lietuviško maisto, nes tas sūrumas ir svylančios mėsos kvapas nuo kepimo grotelių stipriai įsiėdė. Tiesa, pakrančių restoranuose galima užsisakyti puikios žuvies“.
 
Sunki kelionė į kalną
 
Po kelių dienų trijulė nuvyko į Kotoro įlanką. Ji lietuviams kažkuo priminė itališkus miestelius. „Privažiavę Kotoro miestą, kuris įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, pamatėme pilies liekanas kalno viršūnėje. Sumanę pakilti ten, turėjome įsigyti bilietą, o kartu gavome kalno schemą, kurioje buvo pažymėtos lankytinos vietos. Į kalną teko lipti apie valandą. Kepino saulė, žliaugė prakaitas. O užlipę tik nusifotografavome prie kažkokios vėliavos ir... leidomės žemyn“.
 
Kitą dieną lietuviai išsiruošė į Herceg Novy. „Čia irgi buvo viduramžių architektūros paminklų , labai įdomus senamiestis, bet didesnį įspūdį vis dėlto paliko Kotoras“.
 
Vėliau turistai išbandė raftingą – plaukiojimą kalnų upėmis. Ši pramoga žmogui kainavo 30 eurų. „Kalnų serpantinais mus nuvežė į šalies gilumą, prie Taros upės kanjono. Tai antras pagal gylį kanjonas pasaulyje (po JAV esančio Didžiojo kanjono), įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Važiuodami grožėjomės įspūdingais kalnų ir tarpeklių vaizdais. Susėdę į valtis leidomės ne tokia sraunia, kaip įsivaizdavome, tačiau įspūdingais krantais žavinčia Taros upe“.
 
Lauktuvėms – degtinė
 
Po poros dienų lietuviai patraukė atgal – autobusu iki Podgoricos. Iš ten – traukiniu į Belgradą, o paskui jau laukė skrydis į Lietuvą per Prahą.
 
Keliautojai lauktuvių iš Juodkalnijos pataria parvežti naminės „Lozos“ – vynuogių degtinės. „Verta pirkti tik iš vietinių gyventojų. Parduotuvinę patys vietos gyventojai peikia. Tikra tiesa, nes išbandėme abi“.
 
Vaikinai džiaugėsi, kad ši kelionė buvo ne tik įdomi, bet ir pigi. „Dviejų savaičių atostogos, įskaičiavus bilietus, nakvynes, maistą ir lauktuves, kainavo apie 2000 litų“.
Rimas būsimiems turistams draugiškai palinki atsipalaiduoti. Nesvarbu, ar autobusas suges, ar kepins karšta saulė, – viską kompensuos nuostabūs vaizdai, kurie ilgam išliks atmintyje.
 
Svarbu žinoti:
 
Serbijos irJuodkalnijos valstybė atsirado 2003 m., perorganizavus Jugoslavijos Federacinę Respubliką. Susikūrus Serbijai ir Juodkalnijai buvo nutarta, kad respublikų sąjunga gyvuos trejus metus, vėliau vyks referendumai dėl šalių atsiskyrimo. Ši valstybė nustojo egzistavusi po Juodkalnijos nepriklausomybės paskelbimo 2006 birželio 3 d.
 
 
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Klausimas: A. Švarcnegeris turi ilgą, M. Ali - trumpą, Madona neturi iš viso, o Popiežius turi, bet nenaudoja. Kas? Atsakymas: Pavardė