Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Andrius Užkalnis   |   http://uzkalnis.popo.lt/   |   2010-12-06

Knyga, didesnė už savo žanrą: M. Starkaus ramūs Indijos stebėjimai

  
Knyga, didesnė už savo žanrą: M. Starkaus ramūs Indijos stebėjimai M. Starkus parašė knygą, visa galva aukštesnę už savo žanrą.

Nepasakytum, kad Starkui teko lengvas uždavinys. Lietuvoje kelionių literatūros žanras yra labai nedėkingas rašančiam ir dovanėlė kritikuojančiam: gaujos biezdarių ir lietuviškos mokyklos aukų teršia internetą savo banalybių srautais ir sienlaikraščio/„Tarybinės moters“ žurnalo įžvalgomis („taigi supraskime, kad mums daug ko reikėtų pasimokyti iš japonų, šios darbščios ir išmintingos tautos Tekančios Saulės šalyje“).

Didžioji dalis to, ką galima lietuviškai perskaityti apie keliones, prašyte prašosi patyčių, todėl autoriui, turinčiam ir mokančiam ką pasakyti, turėtų būti nejauku, lyg geram atlikėjui, atklydusiam į kokį neišsivysčiusių ir nesivystančių talentų šou.
Apie kelionių žanrą Lietuvoje esu kalbėjęs anksčiau: kažkada kalbintas apie žurnalistikos kelius ir klystkelius, užsiminiau ir apie kelionių rašymus: „Jei mums rašytojos pavyzdys buvo provinciali ir lėkšta Žemaitė, tai kelionių rašymo idealas yra bobelė, išvažiavusi poilsinės kelionės į Tunisą ir surašiusi tai, ką ji vadino „įspūdžiais“: „Pamatėme puošnius čiabuvių drabužius, pakerėjo ugningi liaudies šokiai, akyse raibuliavo ryškios turgaus spalvos“.

„Tuk Tuk Indija“ knyga pasirodė kitokia, ir čia nereikia baimintis nei moralizavimo, nei savęs gailinčių banalybių rinkinio, į kurį taip dažnai išvirsta „kelionių dienoraščio“ formatas.

Autorius neskubėdamas eina nuo vienos detalės prie kitos, lyg filmuodamas (stambių planų čia daugiausia, bendrųjų – labai nedaug), ir juos aptardamas; jis nebijo ko nors praleisti (įtariu, įspūdžių buvo žymiai daugiau, tačiau kas liko už kadro, tas ir liko; niekas neverks). Taip, knyga seka paskui filmą, tačiau tai – ne scenarijaus atkartojimas, tiesiog rašytojas dairosi televizine akimi ir vienoje rankoje laiko plunksną, o kitoje – montuotojo žirkles.

Toks tonas rašymui duoda vakarietišką skonį, nes yra tolima nuo lietuviškos apibendrinimo ir negalvojančio išsamumo stilistikos, kuri yra daugiau ištikima metodiškam registravimui („kaip buvo, taip ir rašiau“), o ne laisvai pažertoms detalėms. Laisvas pažėrimas reikalauja pasitikėjimo savo jėgomis – ne visiems jo užtenka, o autorius, atrodo, jaučiasi patikimai. Martynas Starkus ne apibendrina, o žiūri į priežastingumo ryšius (kodėl indai ne tokie, kaip mes, kodėl nešvaru, kodėl taip lėtai, kodėl taip keistai viskas darosi). Tai vertinga ir malonu. Tai tikroji kultūrinė antropologija.

Man pasirodė smagus ramaus, beveik atsipūtusio, tono santykis su prasiveržiančiu įtikinamu neigiamų emocijų aprašymu: Indija, kaip ir daugelis trečiojo pasaulio šalių, gali siutinti – ir siutina – daugumą žmonių, atvykusių iš civilizuoto pasaulio. Starkus ir jo kelionės draugai irgi ne šventieji ir ne begalinės kantrybės amforos, bet jų apmaudas ir nekantrumas piešiami labai šykščiai ir, sakyčiau, labai elegantiškai. Bet pamatinė emocija jaučiasi puikiai ir tas atvirumas ir nesidrovėjimas draugiškai nuteikia autoriaus atžvilgiu.

Iš tiesų, man buvo smalsu skaityti apie Indiją, kurią pažįstu gal 10 kartų prasčiau, negu autorius, ir stebėti įspūdžių persidengimus: kaip ir mano kukliuose trumpalaikių kelionių pastebėjimuose, čia tie patys negudrūs gudravimai, tas pats požiūris į laiką, pareigą ir pinigus, ir keisto, net neracionalaus, bet kartais duodančio rezultatus, fatalizmo proveržiai kasdienėje buityje. Žmogiško būdo ir elgesio aprašymas yra stiprioji Starkaus pusė: jam Indija – tai visų pirma jos žmonės, ir būtent individai, o ne jų bendruomenė (taip, tai keista, nes Indija yra labai bendruomeniškas, labai kolektyvinis kraštas), ir didžiausias malonumas knygoje yra reakcijų į situacijas ir elgesių atpasakojimas.

Knyga nepretenduoja nei į socialinę, nei į ekonominę, nei į politinę analizę (knygos pabaigoje išdėstytos aktualijos apie Pakistano teroristų išpuolius Bombėjuje*, sutapusius su lietuvių kelione, atrodo kiek svetimos bendrai teksto tėkmei ir atsipalaidavusiam registrui, nors ir nenuobodžiai skaitomos); ji yra toks atsipūtęs ir neįsipareigojantis pasakojimas, kokiu daug keliavęs draugas gali pradžiuginti prie alaus, gal net ne vieno alaus. Pašnekesį išguldyti popieriuje taip, kad jį būtų smagu skaityti, yra sunkiau, nei atrodo, bet Martynas Starkus su šia užduotimi susitvarko.

Aš esu keliautojas, kuris (gal ne visai pelnytai) yra laikomas besididžiuojančiu apsilankymais pižoniškose vietose** ir šaiposi iš religinių backpackerių, mojuojančių ir besipučiančių kelionės pigumu. Martynas Starkus su Vytaru Radzevičium ir kitais pakeleiviais keliauja (bent jau po Indiją) labai nebrangiai – ir knygoje apie tai parašyta nemažai, kai išdėstomos pigių viešbučių ir gatvės maisto detalės, su visom žiurkėm ir elektros kištukais šlapiame duše – tačiau šitose detalėse visiškai nėra dirbtinės pozos ir pasipuikavimo tuo, kad štai, žiūrėkite, kaip mes protingesni ir racionalesni, nei visi tie turčiai kurie nemato tikrosios šalies. Šitos visos nuvalkiotos moralinės pozicijos nebuvimas džiugina ir prideda knygai daug vertės.

Moralisto tribūnos čia nerasi ir iš tolo: Starkus rašo apie savo kelionę ir nieko daugiau. Jam nereikia kur buvus, kur nebuvus, vis įrodinėti, kad kiti yra mažiau teisingi keliautojai, nei jis pats. Jis negaivina pabodusių kolonistų kaltės sindromo tampomų Europos individų poterių apie rastą gilesnį dvasingumą ir tikrąsias vertybes (nors „Tyto Albos“ anotacija nenorom bando nukreipti aprašymą būtent ta vaga: „europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį vietos gyvenimą, pažinti ne paradinę Indijos pusę“; kam taip banalinti, gerbiamieji leidėjai? Kam stumti gerą, individualų autorių link mažiausio bendrojo vardiklio?)

Esu rašęs – dar ir piktai rašęs – tais laikais, kai gyvavo „Istorijų“ žurnalas, o jo redaktorius buvo Martyno Starkaus pakeleivis Vytaras Radzevičius – apie tai, kaip nemėgstu kelionių literatūroje nuotraukų, kuriose autoriai paveiksluoja save. Starkaus knygoje tokių daug, nepabijokim to žodžio. Čia, kadangi autoriai yra ir televizijos filmo personažai, aš jiems atleidžiu, juo labiau, kad skaitydamas su ypatingu susidomėjimu bandžiau įvertinti knygos vaizdinę pusę. Nuotraukos gali pasirodyti blankokos, retai gniaužiančios kvapą grožiu, perpildytos žmonių – miegančių, nuobodžiaujančių ir pozuojančių, valkataujančių šunų, menkai atsiganiusių karvių, ir šiukšlių, šiukšlių, šiukšlių, lūženų, purvo, lūšnų, griuvenų ir šlamšto. Tačiau aš labai gerai žinau, kad tos nuotraukos yra tokios – nes tokia iš tikrųjų yra Indija. Ji gali būti įdomi, gali daryti įspūdį, bet pasakiškai gražia (kaip ir švaria) jos niekas nepavadino. Tai – šalis ne fotografui (tiesą sakant, ji labai daug kam netinkama: ne vairuotojui, ne švaros mėgėjui, ne mėgstančiam privatumą – Starkaus knygoje nėra pamokslavimų, bet aiškiai girdėti suerzintas tonas, kai jis suerzintas, ir nepasitenkinimas, kai kas nors nepatinka – man tai žymiai patraukliau už impotentišką realiatyvizmą ir visokias bejėgiškas susitaikėliškas frazes „kiek žmonių, tiek nuomonių“).

Pasižiūrėjau dar kartą savo nuotraukas iš kelionių po Indiją, ir turiu pripažinti, kad jos tokios panašios į tai, ką įdėjo Starkus, kad pradeda atrodyti, kad mes vos ne kartu buvome toje šalyje. Tą patį galiu pasakyti ir apie pasklaidytus įspūdžius savo paties galvoje: man dažnai atrodė, kad Martynas Starkus ir aš būsime kalbėję su tais pačiais žmonėmis ir galvoję tas pačias mintis. Nežinau, kaip Jums, bent jau mano galva tai – didžiulis skaitytojo komplimentas autoriui.

* Bombėjus, ne politiškai taisyklingas „Mumbajus“.
** Aš esu gyvenęs daugybėje pigių ir keistų nakvynės vietų; o Martynas Starkus, esu tikras, irgi yra matęs ne mažiau už mane pižoniško blizgesio ir brangių gėrimų ir skanių valgių; tiesiog mes kartais rašome apie skirtingus dalykus.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Aš iš tiesų labai sunerimau, kai prie įvažiavimo į kapines kelininkai pastatė ženklą: „Vienpusis eismas“.