Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Išbarstyti gintarai   |   2017-04-17

„Išbarstyti gintarai”: choro vadovės istorija – lietuviškų dainų skambesys Londono padangėje

  
„Išbarstyti gintarai”: choro vadovės istorija – lietuviškų dainų skambesys Londono padangėje
© G200
Choras – ypatingas muzikos „instrumentas“
Choras – tai ypatingas „instrumentas“, kartu ir didelė atsakomybė bei privilegija muzikuoti tokiu „instrumentu“, nes jį sudaro žmonės.

Dauguma lietuvių mokykloje turėjo ne tik biologijos ar chemijos, bet ir choro pamokas. Turbūt ne vienas atsimena tą nuostabią balsų paletę, nudažančią salę įvairiais atspalviais, ir vienybės jausmą, kai altai, sopranai, tenorai ir bosai vienu metu sudrebina pasaulį savo balsais.

„Choras – tai ypatingas „instrumentas“, kartu ir didelė atsakomybė bei privilegija muzikuoti tokiu „instrumentu“, nes jį sudaro žmonės“, – sako „Išbarstyti gintarai“ dalyvė Rita Gužauskienė, kuri dar būdama 15-metė, atrado savo pašaukimą – chorvedės profesiją. Kelionėje Londone tik įgavus pagreitį, 2005-aisiais, Rita įsteigė pirmąją lietuvišką muzikos mokyklą, o kiek vėliau pradėjo vadovauti suaugusių chorui „Gausa“.
Kokia tavo veikla ar hobis? Ir kodėl tai tapo tavo didžiausia gyvenimo aistra?
 
Sulaukus 15 metų, įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą studijuoti choro dirigavimo specialybės. Studijos nebuvo lengvos, bet šioje mokykloje diena iš dienos mane supo muzika ir bendraminčiai draugai, sakyčiau, būtent čia muzika mane ir „surado“. Sėkmingai baigusi šią mokyklą, studijas tęsiau Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, chorinio dirigavimo katedroje.
 
Klaipėda – Lietuvos uostamiestis, puikūs žmonės, spalvingas kultūrinis gyvenimas, nauji studijų draugai, tokia nuostabi aplinka suteikė dar daugiau jėgų siekti užsibrėžtų tikslų muzikos pasaulyje. Netrukus buvau pakviesta dainuoti į ne vieną tuo metu Klaipėdos mieste žinomą chorą, prasidėjo koncertai, konkursai ir išvykos į užsienį. Muzika įtraukė mane vis labiau – tai tapo gyvenimo būdu.
 
Baigusi studijas, grįžau į Šiaulius, pradėjau dirbti su berniukų choru, būtent čia ir prasidėjo mano, kaip chorvedės, kelias. Dideliam mano pačios džiaugsmui, supratau, kad darbas su choru buvo ir yra mano mėgstamiausia veikla.
 
Vis dėlto uostamiestis liko mano širdyje ir sukūrusi šeimą grįžau į Klaipėdą. Kol auginome du mažamečius vaikus, vyras po savo darbų, vakarais, išleisdavo mane pailsėti į savąją stichiją – dainavau viename pajėgiausių chorų Klaipėdoje – „Aukuras“.
 
Kodėl išvažiavai iš Lietuvos?
2000-ųjų metų gruodį, prieš pat Kalėdas, su vaikais atvykau į Angliją, nes čia jau pusmetį mūsų visų laukė mano vyras, vaikų tėtis. Po laikino išsiskyrimo šeima ir vėl susijungė, džiaugėmės, kad esame visi kartu. Taip prasidėjo spalvinga mūsų šeimos kelionė svetur.
 
Su kokiais sunkumais pirmiausia susidūrei Londone?
 
Londone neteko susidurti su dideliais sunkumais, kol vyras dirbo, aš rūpinausi mūsų mažamečiais vaikais ir apie darbą net negalvojau. Bet po poros metų sulaukiau netikėto šeštadieninės lituanistinės mokyklos „Rasa“ direktorės Rasos Gudaitienės skambučio – ji pakvietė vadovauti mokyklos chorui. Kadangi širdis jau buvo pasiilgusi muzikos, su džiaugsmu sutikau.
 
Mano kelionei tik įgavus pagreitį, 2005-ųjų metų pavasarį, pati įsteigiau pirmąją lietuvišką muzikos mokyklą Londone, kuri vėliau buvo prijungta prie Lietuvių krikščionių bažnyčios Londone įsteigtos lituanistinės ir menų mokyklos „Moksliukas“. Koordinavau šios mokyklos muzikinio skyriaus veiklą, taip pat įsteigiau mokyklos mokinių chorą, dirbau mokytoja, mokiau dainavimo, muzikos teorijos, o kiek vėliau pradėjau mokyti skambinti pianinu.
 
Pirmieji darbai Londone. Kas pasikeitė nuo to laiko?
 
2008-ųjų vasarą Lietuvių krikščionių bažnyčioje buvo įsteigtas suaugusių choras „Gausa“, kuriam vadovauju iki šiol. Iki pat dabar džiaugiuosi, kad priėmiau šį iššūkį, nors tuo metu buvo tikrai nelengva apsispręsti, šeima – trys mažamečiai vaikai (trečiasis gimė jau Anglijoje), vadovavimas mokyklai, vaikų chorui, mokytojos darbas. Vis dėlto jau nuo pat pirmų akimirkų su choru „Gausa“ supratau, kad darbas su suaugusiųjų choru man teikia didžiausią malonumą.
 
Choras – tai ypatingas „instrumentas“, kartu ir didelė atsakomybė bei privilegija muzikuoti tokiu „instrumentu“, nes jį sudaro žmonės. Taip, kaip myliu muziką, taip pat myliu ir prieš mane stovinčius žmones, kitu atveju kūrybinis procesas būtų neįmanomas. Choras – gyvas organizmas, tai labiausiai mane ir žavi šiame darbe. Niekada nebūna tokios pačios repeticijos, čia visada viskas kinta.
 
Kokie siekiai ir svajonės?
 
Viliuosi, kad kolektyvas gyvuos dar ne vienerius metus, aplankysime dar ne vieną šalį ir toliau džiuginsime savo klausytojus. Per daugiau nei aštuonerius „Gausos“ gyvavimo metus du kartus dalyvavome Lietuvos dainų šventėse Vilniuje, du kartus skridome per Atlanto vandenyną į Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventes Kanadoje, Toronte bei Čikagoje. Taip pat aktyviai ir noriai dalyvaujame lietuvių bendruomenės renginiuose Londone ir už jo ribų. Tikimės ir toliau augti, tobulėti ir aplankyti kitas Europos šalis.
 
Ką tau reiškia žodžiai Lietuva ir lietuvis?
 
Lietuva – tai mano gimtinė, mano kalba, tai buvo ir bus mano NAMAI. O žodis lietuvis kaip tik tai ir reiškia, iš kur aš kilusi, kad kalbu nuostabia ir viena seniausių kalbų pasaulyje. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė.
Taip pat džiaugiuosi, kad dainuodami lietuviškai mes puoselėjame lietuvių muzikinę kultūrą Anglijoje.
Įvardink vieną daiktą, kuris galėtų atspindėti tavo veiklą.
 
Vienas žodis, apibūdinantis mano mėgstamą veiklą, yra MUZIKA. Ji pamilo mane, aš pamilau ją. O mylėdama muziką, myliu ir žmogų.
 
 
Visažistė Viktorija Maneikienė
Fotosesijoje dalyvavo: Vita Ronkutė, Aida Razgūnaitė, Vytautė Budrevičienė, Renata Januškienė, Aleksas Dubinskas, Gintas Baukus, Josifas Davidovičius, Artūras Laurinavičius, Vaida Žalytė, Eglė Dovydėnaitė, Irma Bernotienė, Gitana Počiuipienė.
 
 
  

Žymos: Muzika, Londono lietuviai, išbarstyti gintarai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Susitinka dvi blondinės ir viena sako:
– Aš apgavau taksistą.
– Kaip? – klausia kita.
– Sumokėjau pinigus, bet nevažiavau.