Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   alfa.lt   |   2018-08-31

Černobylio griuvėsiuose – lietuvių šeimos gyvenimo ženklai 

  
Černobylio griuvėsiuose – lietuvių šeimos gyvenimo ženklai
© PxHere nuotr.
Černobylio apylinkės šiandien virtusios vaiduoklių gyvenvietėmis.
Prieš tuos kone 40 metų Krupovesų šeima buvo vieninteliai lietuviai, gyvenę miestelyje

Ne kartą kartotą frazę apie pasaulio mažumą dar kartą patvirtino keliautojo, tyrinėtojo ir publicisto Šarūno Jasiukevičiaus Černobylio-2 miestelyje rastas lietuviškas santuokos liudijimas. Dokumento nuotrauka vyras pasidalijo feisbuko profilyje „Praeities žvalgas“ ir vos per pusvalandį surado žmones, kuriems tai šeimos istoriją liudijantis dokumentas.

„Buvo lengvas šokas“, – prisipažino portalo Alfa.lt buhalterė Violeta Liudvinovičienė, Liudviko Krupoveso ir Jadvygos Pumputytės-Krupovesienės dukra – būtent šios poros santuokos liudijimą rado Š. Jasiukevičius. Šeima Ukrainoje buvo atsidūrusi dėl tėvo karjeros – tuometis papulkininkis L. Krupovesas uždarame Černobylio-2 miestelyje tarnavo Užhorizontinės lokacijos priėmimo centre.
Apie atrastus dokumentus moteris sužinojo iš istorija besidominčio giminaičio, kuris ir persiuntė tyrinėtojo feisbuko įrašą. Violeta negali atsistebėti lemtingu atsitiktinumu, kad praėjus daugiau nei 35 metams kažkas ne šiaip apsilankė teritorijoje, kur stovi penki penkiaaukščiai, tris ar keturias laiptines turintys pastatai, bet ir iš daugybės butų pataikė užeiti į jos šeimos butą.
 
Š. Jasiukevičius socialiniame tinkle pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuotos senos fotografijos, santuokos liudijimas ir atvirukas su Trakų pilies vaizdu. Violetos tėvus santuokos liudijimas grąžino į laimingą gyvenimo dieną, o fotografijos ir jai pačiai sukėlė stiprių jausmų.
 
„Jose ir mano mamos brolis, kuris kažkada lankėsi ir atvežė tas nuotraukas. Jo jau labai seniai nėra, jis mirė 30-ies, tai mums jautrus dalykas“, – skęsdama prisiminimuose pasakojo Violeta.
 
Violeta istorijos tyrinėtojo klausė ir dėl kitų laikinuose namuose Černobylyje-2 likusių daiktų, nes per evakuaciją juose liko nemažai dokumentų, žaislų, nuotraukų, lietuviškų vaikiškų jos knygelių. Pati ji, nors ir kviečiama Š. Jasiukevičiaus, dar dvejoja, ar ryšis kartu su tyrinėtoju vykti į Černobylį. Anksčiau neieškojo tokios galimybės, nes baiminosi radiacijos, tačiau dabar svarsto, kad daug baisesnis jausmas yra vykti į vaiduoklių miestą. Visgi pripažįsta, kad labai norėtų susigrąžinti daugiau savo nuotraukų.
Gyvenimas tarp uniformų
 
Prieš tuos kone 40 metų Krupovesų šeima buvo vieninteliai lietuviai, gyvenę miestelyje, kuriame buvo įsikūręs karinis dalinys. Todėl Kūčias, Kalėdas, Velykas švęsdavo vieni ir slapta. Nors turėjo daug draugų, jie buvo rusai, ukrainiečiai ar baltarusiai. Violeta Černobylyje-2 gyveno tik šiek tiek daugiau nei vienerius metus 1979–1980 m., nes tėvai buvo tvirtai apsisprendę, kad atėjus laikui eiti į mokyklą ji su mama grįš į Vilnių. Tėvas liko Ukrainoje iki pat Černobylio avarijos.
 
Paskutinį kartą L. Krupovesas į Černobylį buvo nuvažiavęs praėjus keliems mėnesiams po atominėje elektrinėje įvykusios avarijos, 1986 m. rugsėjo mėnesį. Su specialiu leidimu, kaip dalinio likvidatorius. Tada turėjo progą užeiti ir į namus – pažiūrėti, kokių asmeninių daiktų liko.
„Galvojo, gal dar kažką pasiims – likusį baldą ar daiktą. Visi butai po evakuacijos liko atviri, miestelis išvis buvo uždara teritorija, ten niekas nerakindavo durų, nes vieni kitus pažinojo. Tuo metu jau buvo prasidėję ir plėšikavimai, bet dar didesnį poveikį buvo padariusi radiacija. Kadangi ji apskritai veikia aplinką, taigi ir florą bei fauną, tai iš bute likusios dvigulės tėvų lovos buvo likusios tik spyruoklės, nes ten pašeimininkavo žiurkės. Jos buvo nežmoniško dydžio ir jų buvo daugybė. Radiacija kažkaip labai palankiai veikia parazitus ir jie dauginasi“, – tėvo papasakota istorija pasidalijo Violeta.
 
Tėvas Violetai taip pat yra papasakojęs apie Černobylio evakuaciją. Pavyzdžiui, netoli esantis Pripetės miestas buvo evakuotas per vieną dieną – 1500 autobusų išvežė visus miesto gyventojus. Paprastiems gyventojams buvo sakoma, kad jie galės po trijų dienų sugrįžti, tačiau dauguma ten nebegrįžo niekada.
 
Nors Violetai buvo vos 5–6 metai, kai gyveno Černobylyje-2, ji puikiai prisimena tas vaikystės dienas ir yra įsitikinusi, kad be sunkumų rastų savo butą. Moteris prisimena, kad ten buvo darželis, mokykla, parduotuvė – viskas, ko reikėjo šeimų gyvenimui, pati ji turėjo ir bendraamžių draugų. Tik į darželį ėjo vos savaitę, kol stipriai apsinuodijo. Po to kartais tekdavo pabūti namie keletą valandų vienai – laiko pakako eibėms.
Jadvygos, Liudviko ir Violetos Krupovesų šeima 1980-aisiais ir dabar. Asmeninio archyvo nuotr. Jadvygos, Liudviko ir Violetos Krupovesų šeima 1980-aisiais ir dabar. Asmeninio archyvo nuotr.
Prisimena ir kartą, kai jos su drauge, vieną žiemos dieną išlindusių pro tvoros plyšį ir nuėjusių pasivaikščioti su rogutėmis, ieškojo visas dalinys. „Aš nesijaučiau pasiklydusi, kai pamačiau atlekiančius vyrus, tempiau ramiai rogutes, kitoje rankoje lėlę laikydama. Sakiau mamai, kad vėliau būčiau tuo pačiu keliu ir grįžusi“, – šypsojosi Violeta.
 
Šiandien Violetos tėvas jaučia radiacijos padarinius sveikatai, tačiau vis dar yra stiprus ir aktyviai domisi aktualijomis. Jaunystėje jam užteko užsispyrimo baigti Tverės Maršalo Žukovo priešlėktuvinės gynybos karo akademiją raudonu diplomu. „Tėtis visada buvo be galo smalsus ir dabar labai daug skaito, domisi politiniais įvykiais, karinėmis struktūromis, karo istorija“, – 76-erių L. Krupovesui gražių žodžių negailėjo Violeta.
 
Tikriausiai susižavėjimas karyba persidavė ir dukteriai. „Gyvenau tarp uniformų ir man tai buvo įprasta“, – sako Violeta, kuri ir pati baigusi mokyklą norėjo stoti į Karo akademiją, tačiau tuo metu merginų nepriėmė. Vis dėlto moterimis kariūnėmis ji žavisi iki šiol.
  

Žymos: Lietuviai, Černobylys

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Žmogelis užeina į kažkokį pusiau legalų naktinį klubą. Žodžiu, tokį, kur kazino ir panašios pramogos. Mato, prie vieno stalo sėdi pora vyrukų ir žaidžia pokerį su šunimi. O šuo taip visai guviai kortas mėto, tarpais muša ir pan. Žmogelis prieina prie to stalo ir klausia:
– O, tai matyt labai protingas šuo?
– Ne, – tarė vienas iš žaidėjų, – kai jis gauna gerą kortą, ima vizginti uodega.