Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Rasa Gečaitė/Atgimimas   |   2010-09-17

Dirbti sau, savo šeimai ir savo šaliai?

  
Dirbti sau, savo šeimai ir savo šaliai? Valdininkai ir verslas nesusikalba.

„Būti pačiam sau šeimininku“ – skamba viliojamai, tačiau valstybės sukurtas kliūtis sugeba įveikti ne kiekvienas, tad emigruoja į šalis, kuriose sukurta verslui palankesnė aplinka. Kokios realios sąlygos Lietuvoje smulkiojo kapitalo įmonei įsteigti ir jai išlikti?

style="line-height: 150%; tab-stops: 35.45pt 70.85pt 106.3pt 5.0cm 177.15pt 212.6pt 248.05pt 283.45pt 318.9pt 354.35pt 389.75pt 425.2pt 460.65pt">Smulkiajame versle, kitaip nei stambaus kapitalo įmonėje, daugiau erdvės žmogiškiems santykiams, originalumui, galų gale daugiau galimybių pasijusti savo laiko šeimininku. Deja, Lietuvoje visi verslininkai nuolat susiduria su įvairiomis problemomis. Neadekvačiai dideli mokesčiai, nepagrįsti administraciniai reikalavimai, stambiojo kapitalo vyravimas – visa tai reiškia, kad mūsų šalyje smulkiaisiais verslininkais tampa tik „bepročiai gerąja prasme“.

Smulkusis verslas išlaiko žmogiškumą

„Žinote, mes čia dirbame ne pagal verslo principus. Juk svarbiausias verslo tikslas – kuo daugiau gauti kuo mažiau įdedant. O mes darome kitaip. Įdedame kiek galime, o gauname kiek Dievas duoda“, – sako Aivaras Cibulskas, Vilniaus senamiestyje jau dešimtmetį veikiančios vegetariškos kavinės „Balti drambliai“ savininkas. Tarp daugybės vienodų picerijų, kavinių ir greito maisto tinklų įsiterpusi savitos atmosferos kavinė niekada nepritrūksta lankytojų, tačiau A. Cibulskas teigia finansine prasme nuolatos „balansuojantis ant ribos“. „Ypač dabar, kai krizė, tai žmonės sėdi kelias valandas apsikabinę tą patį arbatos puodelį...“ – šypsosi pašnekovas.

A. Cibulskas teigia, kad greito pelno vaikymasis niekuomet ir nebuvo jo svarbiausias tikslas: „Man svarbiau, kad žmogus sugrįžtų, o ne patį pirmą kartą jį „nuskalpuoti“ ir „nurengti“. Ir iš tikrųjų, per dešimtmetį kavinė pritraukė gana nemažai nuolatinių klientų. „Atgimimas“ klausė A. Cibulsko, kuo klientus traukia jo kavinė, lyginant su didelių maitinimo tinklų teikiamomis paslaugomis. „Nes tai labai asmeniška. Pats jau buvau vegetaras, tad ir įkūriau vegetarišką kavinę, orientavausi į tokius žmones, kuriuos suprantu ir kuriems galiu šį tą pasiūlyti.“ Didelius prekybos tinklus pašnekovas vadino „maisto fabrikais“. Anot jo, ten viskas atidirbta, maistas ir paslaugos visada vienodo lygio, o žmogiškasis veiksnys „suvestas iki minimumo“. „Ten visuomet žinai, ką gausi, o pas mus yra rizika, kad gali gauti blogiau, bet gali gauti ir žymiai geriau, pagal darbuotojų nuotaiką, nes čia jie turi nemažai laisvės improvizacijai“, – svarsto A. Cibulskas. Turbūt už tą „žmogiškąjį veiksnį“ kavinę ir pamilo jos nuolatiniai lankytojai.

„Nemažai žmonių pas mane ateina ir sako, kad aš padariau tai, ką jie visuomet svajojo padaryti. Bet vienas dalykas yra gera idėja, o visai kita yra kasdien juodai dirbti. Turi būti beprotis… gerąja prasme… kad to imtumeisi“, – sako kavinės savininkas. Juo labiau kad valstybė smulkiesiems verslininkams ne itin padeda. „Jeigu kasdien studijuočiau mūsų statistiką, tai turbūt seniai būčiau metęs šitą reikalą. Iš mokesčių politikos galima spręsti, kad valstybei rūpi tik stambus kapitalas, o ne smulkusis verslas“, – teigia A. Cibulskas. Anot jo, verslą ypač slegia neproporcingi mokesčiai ir beprasmiškai priekabūs administraciniai reikalavimai, higienos normos ir kiti panašūs rūpesčiai. „Pusė viso to yra grynas absurdas“, – teigia pašnekovas. Jis prisipažino, kad stengiasi kuo mažiau galvoti apie buhalterinius rūpesčius, atsikratyti įtampos medituodamas, nes „labai nedaug reikia, kad dėl darbo pavirstum visišku paranoiku ir ligoniu“.

„Superbiurokratizmas“ ir neproporcingai dideli mokesčiai

„Atgimimas“ klausė Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos atstovės Zitos Sorokienės, kokias ji mato didžiausias kliūtis, kylančias smulkiajam ir vidutiniam verslui. Tiek Vilniaus senamiestyje, tiek ir giliame Lietuvos kaime problemos tos pačios. Pirmiausia pašnekovė įvardija „superbiurokratizmą“, įvairius administracinius reikalavimus. „Ypač dideli veterinariniai ir kitokie reikalavimai tenka įvairioms maisto įmonėms. Žinoma, tos įmonės privalo laikytis higienos, bet ne iki tokio lygio, kai formaliai nurodoma, kad reikia naudoti vieną ar kitą priemonę švarai palaikyti ir dar būtent kurios nors konkrečios įmonės.“ „Kita kliūtis norint išlaikyti verslą, žinoma, yra neproporcingai dideli mokesčiai“, – teigia smulkiųjų verslininkų interesų gynėja Z. Sorokienė.

Gintaris Stoškus, individualios įmonės, prekiaujančios maisto produktais, savininkas, teigia, kad „valdiškos“ kontrolės institucijos ne teikia pagalbą, bet baudžia. „Jų tikslas – rasti ką nors blogai“, – teigia jurbarkietis verslininkas, o tai nesunku, kai egzistuoja krūva absurdiškiausių reikalavimų. „Tu negali, jeigu esi IĮ savininkas, sušerti savo šuniui mėsos atliekų, nors jų galiojimo laikas gal tik prieš dieną pasibaigė. Privalai jas utilizuoti, o tuo Lietuvoje užsiima Rietavo veterinarinė sanitarija. Tačiau pats tu negali vežti tų atliekų. Ji (Maisto ir veterinarijos tarnyba – R. N.) reikalauja, kad būtų sudaryta sutartis su įmonėmis, kurios vežtų tuos produktus, o tos firmos iš kiekvienos parduotuvės vien už sutarties sudarymą ima 30 litų“, – pasakojo G. Stoškus. „Nesakau, kad visi tie reikalavimai yra nepagrįsti, tačiau esmė ta, kad jaunam žmogui, neturinčiam savo apyvartinio kapitalo, yra labai sudėtinga pradėti verslą“, – tvirtina pašnekovas.

Mokesčiai užgriūva dar neturint pajamų

„Šią žiemą buvau per metrą nuo bankroto“, – neslepia jau 18 metų verslu besiverčiantis Artūras Mackevičius, turintis nedidelį maisto ir buities prekių tinklą Kauno rajone. A. Mackevičius, kuris yra ir Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos pirmininkas, teigia, kad Lietuvos verslininkai ypač kenčia nuo nesubalansuotos mokesčių sistemos. „Vidutiniškai smulki įmonė sumoka apie 43 proc. savo apyvartos mokesčiams“, – teigia jis. Savo darbuotojams jis sakosi išgalintis mokėti tik minimalų atlyginimą, o tai reiškia, kad pardavėjai, atskaičius mokesčius, gauna vos 670 litų. Iš viso, kad išlaikytų vieną darbo vietą, verslininkas teigia išleidžiantis 1048 litus, o skirtumas tarp šios ir „į rankas“ gaunamos sumos yra vien tik mokesčiai valstybei.

Įsteigti verslą Lietuvoje gal ir užtrunka ilgiau nei kitose Europos šalyse, tačiau ne tai yra svarbiausia, mano A. Mackevičius. „Svarbiausia yra, kokius iš karto gausi mokesčius. Man pačiam teko konsultuoti verslininkus, kurie norėjo atidaryti bariuką Kaune, Laisvės alėjoje, tačiau kai pasiskaičiavo, kiek jiems mokesčių teks susimokėti, atsisakė tos idėjos. Tarkime, dar neturint pajamų tenka mokėti gyventojų pajamų mokestį, t. y. po 250 Lt už kiekvieną darbuotoją“, – kritikavo sistemą verslininkas. „Vos tik spėji įsisteigti ir gal dar tik planuoji verslo kryptį, tave jau užgriūva visa mokesčių našta“, – stebisi ir G. Stoškus. Jis teigia negirdėjęs, kad kas nors šiuo metu išdrįstų imtis verslo.

Valdininkai ir verslas nesusikalba

Kad Lietuvos valdininkai nelabai jaučia verslo niuansus, neseniai patvirtino Kauno savivaldybės Renginių organizavimo komisijos sprendimas. Savivaldybė privertė nukelti miesto šventę „Kauno naktys – kultūra ir aš“ iš pirmojo rugsėjo savaitgalio į 18 dieną. Priežastis – rugsėjo 4-ąją į miestą sugužėję škotų futbolo sirgaliai, kurie tariamai galėjo pridaryti vargo policijai ir miestiečiams. Škotai pasirodė gana ramūs ir dargi išleido pusketvirto milijono litų. Verslininkai liko pasipiktinę, kad miesto valdžia neleidžia jiems užsidirbti dar daugiau. Pagrindinis šventės „Kauno naktys“ organizatorius Henrikas Kupcikevičius, kuris buvo priverstas nukelti visus jau suorganizuotus kultūrinius renginius, apgailestavo, kad Savivaldybė nusprendė palikti Laisvės alėją skendėti tamsoje.

G. Stoškus teigia apskritai abejojantis, ar įmanomas verslininkų ir valdininkų susikalbėjimas. „Kalbėdamas su valdininkais neretai jaučiu, kad mūsų sunkumai jiems svetimi. Mes esame tie mokesčių mokėtojai, kurie kažką kuria, daro ir sumoka į biudžetą. Mums reikia užsidirbti. O kai žmogus kiekvieną mėnesį gauna algą, nesvarbu, ar jis gerai dirbo, ar ne, tuomet jo požiūris visiškai kitoks. Jie visi turi socialines garantijas, užtikrintas atostogas. Jeigu manęs kas nors paklaustų, kada aš paskutinį kartą atostogavau, tai žinote ką atsakyčiau – prieš penkiolika metų, kai dar neturėjau verslo. Šiandien aš nežinau, kas tai yra“, – sako verslininkas.

Nori būti „pats sau šeimininkas“

Tad kodėl apskritai dar atsiranda norinčiųjų imtis privataus verslo? „Aš dabar jau nebeįsivaizduoju, kad man kas nors vadovautų...“ – sako A. Cibulskas, vegetariškos kavinės savininkas. Jis teigia, kad jausmas, jog esi „pats sau šeimininkas“, yra gerokai svarbiau nei uždirbti pinigai. „Parsiduoti galėčiau brangiau nei čia uždirbu“, – juokiasi jis. Anot Statistikos departamento, „Atgimimo“ pašnekovas nėra išimtis Lietuvoje. Net 82,9 proc. Lietuvos verslininkų apklausiami nurodo, kad svarbiausia priežastis, paskatinusi juos imtis verslo iniciatyvos, buvo „noras būti pačiam sau šeimininku“.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pusryčių nevalgau, vis galvoju apie tave. Pietų nevalgau, vis galvoju apie tave. Vakarienės nevalgau, vis galvoju apie tave. Naktimis nemiegu... Noriu valgyti