Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Daiva Simanavičiūtė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-03-23

Gyvybės ir mirties kova dėl eutanazijos

  
Gyvybės ir mirties kova dėl eutanazijos Europos šalys skirtingai vertina eutanaziją.

Eutanazijos samprata yra daugialypė ir susijusi su esminiais filosofiniais, etiniais, juridiniais ir medicinos klausimais. „Atgimimas” pasiūlė apie gyvenimo pabaigos etiką pasvarstyti filosofijos, teisės ir medicinos specialistams.

Visiškai neseniai Liberalų ir centro sąjungos frakcijos atstovas Andrius Burba pasiūlė Lietuvoje įteisinti eutanaziją. Jis mano, kad siūlomas priimti įstatymo projektas yra labai konservatyvus – jei jam būtų pritarta, eutanazija būtų atliekama mirtinai sergančio žmogaus prašymu, o eutanaziją atliekantis gydytojas turėtų būti įsitikinęs, kad pacientą vargina nepakeliamos kančios.
Vis dėlto akivaizdu, kad kalbėti apie gyvybės pabaigos etiką negalima siekiant politinių tikslų ar suprimityvinant klausimo esmę. Šios pasaulėžiūros problemos sprendimų taip pat negalima mechaniškai „perkelti“ iš vienos visuomenės į kitą. „Atgimimas“ pasidomėjo, ką apie eutanaziją mano Lietuvos specialistai, ir pamėgino apibrėžti esminius eutanazijos klausimus. Diskusijos pradžioje – šiek tiek informacijos apie pasaulyje besiklostančias tendencijas.
 
Europoje gėrio ir blogio ribos skiriasi
 
Žodis „eutanazija“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžių „eu“ ir „thanatos“ bei reiškia „gerą, laimingą mirtį“. Pirmasis eutanazijos („lengva ir neskausminga mirtis“) terminą XVII amžiuje pavartojo anglų filosofas Frensis Bekonas. Pirminė šios sąvokos reikšmė nereiškė žmogaus neskausmingo numarinimo norint išvengti kančių. Bet ilgainiui jos reikšmė plėtėsi. Dabar eutanazija yra suprantama ir vertinama (pagal pasaulėžiūrą, vertybes, pažiūras, mirties formas etc.) labai plačiai. Tai – ir medikalizuota mirtis, nužudymas, gyvybės atėmimas, savižudybė, nusikaltimas, neišgydomo ligonio numarinimas, ir teisė oriai numirti, pagalba ligoniui, gailestingumo išraiška.
 
Katalikų Bažnyčia turi tvirčiausią nuomonę apie eutanaziją – ji tiki, kad gyvenimas kyla iš Dievo ir žmogaus gyvybė negali būti derybų objektas. Katalikų Bažnyčios katekizme pabėžiama: „Tiesioginės eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti žmonių su negalia arba mirštančiųjų gyvybę. Doriniu požiūriu tai nepriimtina.“
 
Vis dėlto keletas civilizuotų šalių pasirinko „mirties kultūros” kelią. Eutanazija yra legalizuota Belgijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Liuksemburge. 2009–aisiais Vokietijos piliečiams buvo suteikta teisė savo nuožiūra spręsti gyvenimo klausimą, tačiau apsisprendimą jie turi patvirtinti raštu. Nuo 2002–ųjų Olandijoje eutanazijos paslauga pasinaudojo tūkstančiai kenčiančiųjų. Neseniai viena iš Olandijos klinikų sudarė šešias mirties brigadas, kurias bus galima išsikviesti namo. Brigadų paslaugomis naudosis sunkūs ligoniai, kurių gydytojai atsisako jiems „padėti numirti“.
 
Vasario duomenimis, naujojoje mobiliojoje klinikoje užsiregistravo daugiau negu 70 sergančiųjų olandų. Specialiosios brigados sukėlė daug diskusijų visoje Vakarų Europoje, bet klinikos specialistai teigia, kad daugelis jų pacientų nori mirti namie.
Šveicarijoje oficialiai veikianti paramos organizacija „Dignitas“ (Orumas), teikianti užsakomosios savižudybės paslaugas, praneša, kad praėjusiais metais jų paslaugomis pasinaudojo 144 pacientai (padaugėjo 35 proc.). Užsakomoji savižudybė – tai tokia savižudybė, kai, specialistui sudarius sąlygas, pats žmogus išgeria nuodų dozę. „Dignitas“ teikia paslaugas ne tik šveicarams, bet ir kitiems europiečiams. Kita Šveicarijos organizacija „Exit“ teigia, kad jų klinikoje eutanazijos atvejų padaugėjo 17 proc., nuo 257 iki 300. Vidutinis klientų amžius – 76 metai. Ciuricho universiteto nacionalinės studijos duomenimis, dauguma šveicarų palaiko eutanaziją. Jų manymu, ši paslauga neturi būti teikiama psichikos ligoniams ir gyvenimo nualintiems žmonėms, neturintiems judėjimo negalios.
 
Specialistai mano, kad Lietuvoje yra įteisinta viena iš eutanazijos formų, pasyvioji savanoriškoji eutanazija, kai gydymas nutraukiamas arba neteikiamas paties paciento reikalavimu. Pacientų teisių ir žalos atlyginimo sveikatai įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad pacientas turi teisę atsisakyti gydymo.
 
Eutanazija – pažanga ar regresas?
 
– Dėl kokių priežasčių kai kurios šalys yra įteisinusios eutanaziją? Tai – pažanga ar regresas?
 
- Kun. Vytenis Vaškelis: Kai kurios civilizuotos šalys, įteisinusios eutanaziją, yra mirties kultūros ir agresyvaus moralinio reliatyvizmo, kuris visuomenėje naikina aiškias gėrio ir blogio ribas, skleidėjos. Kai išsivysčiusių šalių akivaizdūs techninės ir ekonominės pažangos beatodairiški siekiai bei rezultatai nustelbia Aukščiausiojo kiekvienam žmogui iš prigimties duotą dvasinių idealų troškimą, tada jis, stokodamas tikėjimo šviesos, nebegali vidinėmis akimis išvysti transcendentinės ateities horizontų, netiki pomirtine tikrove ir stokoja sakralaus požiūrio į gyvybės neliečiamybę.
 
Be abejo, šiuolaikinės technologijos priemonės, palengvinančios mūsų buitį, yra gėris, nes, sumaniai jas naudojant, sutaupo laiko, ir mes daugiau jo galime skirti gyvybiškai svarbiam dvasinio gyvenimo tobulinimui. Ir priešingai. Kai civilizacijos laimėjimai užliūliuoja individo ir visuomenės budrumą bei sąmonę ir pradedama vadovautis klaidingu principu – tikslas pateisina visas priemones, tada kai kurių šalių vyriausybės ir parlamentų nariai, pataikaudami savo rinkėjams arba vadovaudamiesi kraštutiniu liberalizmu, žengia regreso keliu – legalizuoja eutanaziją, kuri kai kuriems beviltiškai sergantiesiems tampa žudymo įrankiu.
 
Dr. Eimantas Peičius, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docentas: Eutanazijos problema yra aktuali etinė problema. Jos įteisinimas (ar neįteisinimas) yra vienoks ar kitoks šios problemos sprendimo būdas. Eutanazija taip pat yra pasaulėžiūros klausimas, o pasaulėžiūra priklauso ne tik nuo individualių įsitikinimų, bet ir nuo kultūrinio bei socialinio konteksto.
 
Eutanazijos įteisinimas, pavyzdžiui, Olandijoje ir Belgijoje, yra susijęs su šiose šalyse vyraujančia kosmopolitine pasaulėžiūra, kurios pagrindas – žmogaus laisvės ir žmogaus teisės bei iš to kylančios vertybės, tokios kaip pagarba laisvam asmens apsisprendimui, tolerancija, socialinis teisingumas ar žmogaus orumo apsauga. Jei dauguma visuomenės pripažįsta šias vertybės, tai nuosekliai ir logiškai prieinama prie klausimo apie žmogaus teisę į mirtį, tiksliau, orią mirtį. Ar turime tokią teisę ir ką reiškia ori mirtis, yra nesibaigiančių diskusijų tema.
 
Taigi pažangos ar regreso prasme šio klausimo vertinti negalima. Svarbiausia eutanazijos įteisinimo priežastis, manau, yra vertybiniai pokyčiai. Kai visuomenėje pradeda vyrauti liberalus ir nuo religinių įsitikinimų nepriklausomas požiūris į patį žmogų, gyvenimą ir mirtį, eutanazijos klausimai neišvengiamai persikelia į ligoninių ar slaugos namų palatas. Pacientai nori, kad medicinoje būtų vykdoma jų valia, net jei tai prieštarauja pačios medicinos esmei. Jei tokių atvejų atsiranda vis daugiau, ilgainiui visuomenė tiesiog privalo reaguoti į tokius pacientų lūkesčius. Be abejo, svarstymus apie eutanaziją paskatino ir nuolat tobulėjančios gyvybę palaikančios medicinos technologijos, ir vis ilgėjanti gyvenimo trukmė, augančios sveikatos priežiūros paslaugų kainos ir tokių ligų kaip demencija plitimas išsivysčiusiose šalyse.
 
Mantas Liesis, Mykolo Romerio universiteto lektorius, teisės mokslų daktaras: Technologinė pažanga, viena vertus, teikia žmonijai daug naudos ir gelbsti gyvybes. Antra vertus, ši pažanga mirimo, kančios, beprasmio vegetavimo eigą gali pailginti ne tik mėnesiais, bet ir ne vieneriais metais. Eutanazijos įteisinimas yra tam tikras žmogaus valios dėl savo gyvenimo ir mirties suabsoliutinimas.
 
Mokslininkai pasakytų, kad anksčiau vyravusią hipokratiškąją tradiciją, kurios vienas pagrindinių principų – „nepakenk pacientui“, šiandienos pasaulyje keičia autonominė tradicija, tai yra kai dėl gydymo, gydymo atsisakymo, noro ar nenoro gyventi sprendžia pats pacientas. Pacientų teises reglamentuojantys įstatymai kuo toliau, tuo labiau įtvirtina autonomijos principą – svarbiausia paciento valia ir noras. Jei eutanazija būtų įteisinta, kaip yra siūloma Eutanazijos įstatymo projektu, autonominė paciento išraiška būtų tokia: pacientas pats nusprendžia ir įpareigoja gydytoją atimti gyvybę.
 
Lietuvos teisinė bazė
 
– Kokiais atvejais, Jūsų manymu, Lietuvoje galėtų būti taikoma eutanazija? Ar mūsų teisinė bazė parengta?
 
Kun. V.Vaškelis: Iš principo jokia eutanazijos rūšis, nesvarbu, po kokia netikro gailestingumo kauke ji slėptų savo klastingai žvalų žvilgsnį, yra visiškai nepriimtina. Pagal Bažnyčios mokymą „individas neturi teisės į eutanaziją, nes neturi teisės savavališkai disponuoti savo gyvybe. Taigi joks sveikatos apsaugos darbuotojas negali būti nesamos teisės vykdytojas“.
 
Yra vienintelė alternatyva: ligoniams, kenčiantiems didžius skausmus, ne tik leidžiami skausmus malšinantys vaistai, bet jiems turėtų būti taikoma tokia gailestingos meilės mirštančiųjų priežiūra, kad vieni viltingai galėtų žvelgti į anapusybę, o tie, kurie dėl savo įsitikinimų išeina iš šio pasaulio stokodami amžinosios vilties, iki gyvenimo pabaigos patirtų artimųjų širdžių šilumą, kuri savaip perkeičia mirštančiojo vidų.
 
E.Peičius: Lietuvoje yra įprasta pritaikyti šalių, turinčių ilgalaikes demokratines tradicijas, patirtį, tačiau pasaulėžiūros perkelti ir pritaikyti neįmanoma. Pati eutanazijos samprata yra gana sudėtinga ir negali būti atsieta nuo esminių filosofinių klausimų apie žmogų, jo gyvenimo prasmę, gyvenimo kokybę ir, pavyzdžiui, gyvenimo kokybės minimumą. Lietuvoje yra labai mažai tyrimų apie tai, koks yra gyventojų požiūris į žmogaus gyvenimo pabaigos problemas, kokia padėtis slaugos namuose ir pan.
 
Taigi jau vien paties klausimo įtraukimas į dienotvarkę, kad ir diskusijos apie gyvenimo pabaigos etinės problemas ir sveikatos priežiūros vaidmenį, yra vargu ar įmanomas, nes yra įsigalėjusi nuomonė, kad šia tema autoritetingi kalbėti arba žurnalistai, arba Bažnyčios atstovai. Bet kokių normų įteisinimas turi būti siejamas su daugumos visuomenės pritarimu.
 
Svarstant apie galimybes taikyti eutanaziją, t.y. padėti mirštančiajam ar sunkiai sergančiajam nutraukti gyvybę, yra būtina atsižvelgti į būtinus kriterijus, be kurių nei Lietuvoje, nei kur kitur jokia eutanazijos forma negali būti pateisinama. Apie eutanazijos galimybę galima svarstyti tik tais atvejais, kai yra laisva ir aiškiai išreikšta paciento valia bei jo sutikimas, kai pacientas serga nepagydomai ir jokios medicinos priemonės negali jam padėti pasveikti, kai pacientas patiria dideles fizines ar dvasines kančias ir kai paciento gyvenimo kokybė yra „žemiau minimumo“. Jei bent vienos iš šių sąlygų trūksta, eutanazija kaip alternatyva, pavyzdžiui, paliatyviajai priežiūrai, nesvarstoma.
 
M.Liesis: Galiojančiuose teisės aktuose eutanazijos sąvokos nėra. Siūlomame Eutanazijos įstatymo projekte ją siūloma apibrėžti kaip sąmoningą terminalinės būklės paciento gyvybės nutraukimą, esant paciento rašytiniam prašymui. Eutanaziją pagal įstatymo projektą vykdytų gydytojai. Lietuvoje eutanazijos taip, kaip ji apibrėžiama siūlomame įstatymo projekte, įteisinti nereikia, šitas įstatymas nereikalingas. Dalis eutanazijos atvejų, tai yra vadinamoji pasyvioji eutanazija, ir dabar, remiantis galiojančiu Civiliniu kodeksu, yra teisėta, nes pacientas turi teisę atsisakyti bet kokio gydymo, net jei atsisakęs jo numirtų. Kad pasyvi eutanazija teisėta (gydymo atsisakymas, jei dėl to pacientas miršta), rašo ir žymiausias Lietuvos teisininkas profesorius Valentinas Mikelėnas.
 
Gydytojo atsakomybė
 
– Kokioje padėtyje atsiduria gydytojas, atliekantis eutanaziją, ir ligonis? Ar tokiu atveju gydytojui užkrauname ne per daug atsakomybės?
 
Kun. V.Vaškelis: Gydytojas, atliekantis eutanaziją, sulaužo Hipokrato priesaiką ir nusikalsta. Ligonis, kuris dėl eutanazijos intervencijos numarinamas, tampa auka. Jo atsakomybė – mažesnė, nes dažnai sunkiai sergantieji (dėl priblėsusio mąstymo) yra iš dalies ar visiškai nepakaltinami. Vienintelis Dievas geriausiai žino kiekvieno žmogaus mintis ir sprendimų priežastis. Todėl svarbu priimti beribį Visagalio gailestingumą. Ypač dera šiuo gavėnios laiku per Susitaikymo sakramentą atsinaujinti dvasia tiems žmonėms, kurie kada nors vienaip ar kitaip kėsinosi į žmogaus gyvybę. Tada jų atsakomybė dėl anksčiau padarytų klaidų sumažėja „iki nulio“.
 
E.Peičius: Eutanazija nėra ir negali būti privaloma pareiga.Viena vertus, eutanaziją galėtų atlikti tik kvalifikuoti ir reikiamą kompetenciją bei įgaliojimus turintys sveikatos priežiūros specialistai. Antra vertus, jei tokia pagalba prieštarauja gydytojo įsitikinimams, jis gali bet kada atsisakyti tarpininkauti ar tiesiogiai vykdyti pasyvią ir aktyvią eutanaziją. Be to, reikėtų užtikrinti tokios paslaugos vykdymą. Taigi, jei neatsirastų nė vieno gydytojo, pritariančio eutanazijai, joks įstatymas neprivers atimti iš kito žmogaus gyvybės net ir teisėtomis priemonėmis, jei tokios būtų.
 
Be abejo, galbūt neigiamas visuomenės požiūris ir susiklosčiusios tradicijos gali turėti neigiamą psichologinę įtaką gydytojui. Tačiau, jei gydytojas pats pripažįsta eutanazijos reikšmę ir mano, kad labiau padeda savo pacientui negu jam kenkia, ir jei žino, kad tai – teisėta veikla, tokiu atveju atsakomybės našta nebūtų nepakeliama. Tačiau geriausiai į šį klausimą galėtų atsakyti patys gydytojai, kurie yra atlikę eutanaziją savo pacientams.
 
M.Liesis: Gyvename skundų, ikiteisminių tyrimų valstybėje. Tai, kas prieš penkerius metus buvo išimtiniai atvejai, dabar tampa norma: visi dėl visko skundžiasi. Pastebima itin bloga tendencija ginti savo teises per baudžiamąją justiciją. Jei kam kas nepatinka, kreipiamasi su pareiškimais į prokuratūrą dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo. Medikai, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, nesijaučia saugūs.
 
Profesorius Viktoras Justickis apie gynybinę mediciną rašo taip: dabar medikams svarbiausias tikslas – ne gydyti pacientą, o galvoti, kaip save apsaugoti nuo skundų, gresiančios teisinės atsakomybės. Eutanazijos atvejais medikams iškiltų baudžiamosios atsakomybės grėsmė. Gydytojas galvoja taip: kodėl aš turiu negailėti nuskausminamųjų vaistų pacientui ar net pagreitinti paciento kančių pabaigą jį visiškai anestezuodamas, jei paskui mane gali apkaltinti nužudymu? Pagal pateiktą įstatymo projektą ligonis, kuriam būtų atliekama eutanazija, yra eutanazijos paslaugos gavėjas. Man tokios nuostatos primena elementarių civilinių sutarčių, pavyzdžiui, nuomos, leksiką. Tai neatsitiktinumai – žmogus vertinamas kaip priemonė, daiktas ar prekė.
 
Eutanazijos atvejų daugėja
 
– Kodėl klostosi tokia padėtis – kuo toliau pažengusi medicina, tuo daugiau užfiksuojama eutanazijos faktų?
 
Kun. V.Vaškelis: Gyvename vartotojiškoje ir sekuliarėjančioje visuomenėje, kurioje prarandamas tikrosios gyvenimo prasmės suvokimas. Tada neišvengiamai nuvertinamas tikrasis žmogaus orumas bei jo vertumas. Žmogus, stokodamas malonės savo viduje, yra nepajėgus Dievo akimis žvelgti į viską, kas jį supa, kas yra išorėje. Tamsūs mirties kultūros akiniai blokuoja jo egzistencinį žvilgsnį į Dievą ir artimą.
 
Tuomet kai kuriems valdžios atstovams gali kilti pagunda „švelniai“ – eutanazijos būdu – „susitvarkyti“ su senais, paliegusiais žmonėmis, kurių išmaitinimas esą per daug apsunkina visuomenę. Todėl yra realus pavojus, kad pernelyg liberaliose šalyse eutanazijos pritaikymo bacilomis gali užsikrėsti vis daugiau žmonių. Kiekvienas žmogus – net ir dėl ligos praradęs sąmonę – pirmiausia Dievo akyse yra neįkainojama vertybė, dėl kurios Jėzus atidavė savo gyvybę.
 
Todėl mes į kiekvieną ir taip pat į nesąmoningą asmenį esame mokomi žvelgti per Biblijos prizmę. Visada gyvuoja moralinis principas: „Ką padarome vienam iš mažiausių ar silpniausių žmonių, pačiam Dievui padarome“ (plg. Mt 25, 40). Pagal Bažnyčios mokymą „yra esminis skirtumas tarp „mirties sukėlimo“ ir „sutikimo numirti“; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju – gyvybė priimama iki galo“. Koks mūsų pasirinkimas?
 
E.Peičius: Šiuolaikinė medicina yra pernelyg medikalizuota ir biurokratizuota, todėl joje vis mažiau dėmesio pačiam žmogui. Šiuolaikinės medicinos bėda ta, kad medicinos paslaugos tampa rinkos ekonomikos dalimi: kvotos, orientacija į finansinius rezultatus, atsiskaitymai ligonių kasoms, begalės visokių popierių ir taisyklių. Pacientui lieka vis mažiau vietos. Gydymas tampa mechanistinis ir rutininis. Visas sveikatos problemas siekiama spręsti vaistais arba kokiomis nors intervencijomis ir dažniausiai tai būna labai veiksminga, tačiau laikina.
 
Kartą patekęs į tokį užburtą gydymosi ratą pacientas vieną dieną pavargsta nuo nuolatinio gydymo. Čia jis pats nedalyvauja – kitaip sakant, už paciento gyvybę ir sveikatą kovoja vaistai, antibiotikai, operacijos, bet ne jis pats. Šiuolaikinėje medicinoje galima pakliūti į baisius spąstus, kai esi dar biologiškai gyvas, tačiau sąmonė jau užgesusi. Pavyzdžiui, Alzheimerio liga yra vieni iš tokių spąstų, į kuriuos tikrai nenorėtų pakliūti nė vienas sveiką protą turintis žmogus. Matydami ir žinodami, kas jų gali laukti ateityje, žmonės, matyt, ir ryžtasi eutanazijai.
 
M.Liesis: Kad ir kaip būtų pažengusi medicina, žmogus yra mirtingas. Technologinės raidos neišvengiamybė ta, kad atsiranda daugiau būdų ilginti kančią, beprasmę vegetaciją. Neatmestina galimybė, kad ateityje gyvensime, akademiko Arvydo Šliogerio terminais tariant, apsupti ne žmonių, o ,,technozombių”. Žmogus yra baigtinis, o technologinė pažanga turi begalybės iliuziją: tarsi siekiama gyvybę palaikyti bet kokia kaina – persodinant laboratorijose užaugintus organus, manipuliuojant klonuoto asmens kūno dalimis. Galiausiai gal mokslas pažengs tiek, kad galėsime vieno žmogaus kūnui persodinti kito žmogaus galvą. Kas aš esu ir ką reiškia būti gyvam – vis aktualesnis taps asmens tapatumo klausimas.
 
Įprasminti savo kančią nėra taip lengva
 
Almantas Geležius, Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėjas gydytojas, eutanaziją vertina neigiamai: „Galbūt kai kuriais atvejais ją būtų galima pateisinti, pavyzdžiui, kai žmogus atsisako, kad jį gydytų, arba kai prašo jo negaivinti. Gal tada eutanazija būtų įmanoma ir suprantama. Bet, jei vertinsime amžinybės ir krikščioniškuoju požiūriu, tai vienareikšmiška – eutanazija yra nepateisinama. Mes atimame gyvybę.”
 
Gydytojo žodžiais, kančia yra prasminga, reikia tik mokėti ją įprasminti: „Kančios neišvengia nė vienas žmogus. Mano patirtis rodo, kad skausmų raižomi žmonės dažnai pasiskundžia, bet savo gyvybės siūlo nutraukti nedrįsta. Tai priklauso nuo pasaulėžiūros ir tikėjimo. Apaštalas Paulius yra pasakęs tokius žodžius korintiečiams: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne (2 Kor 4,10).“ Kitoje vietoje: „Mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atsiduodame mirčiai, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne (2 Kor 4,11).“ Tačiau praktikoje įgyvendinti šiuos apaštalo žodžius nelengva. Net ir profesorius Arvydas Žygas gyvenimo pabaigoje, pagal jo dienoraščius, turėjo problemų įprasminant kančią.“
 
A.Geležius mano, kad, argumentai už eutanaziją kyla iš materialistinės pasaulėjautos – „be to, kažin ar atsirastų gydytojų, kurie sutiktų atlikti eutanaziją. Bet gal už pinigus viską sutiktų? Eutanazijos šalininkų argumentai kyla iš materialistinės pasaulėjautos, o pagal materialistinę sampratą mums daug ko neapsimoka daryti.”
 
  

Žymos: Atgimimas, Daiva Simanavičiūtė, Visuomenė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Mergaite, galiu jus palydėti?

– Žvilgsniu, jaunuoli, tik žvilgsniu...