Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   lzinios.lt   |   2017-08-22

Lengvai paneigiami mitai, kad prie sovietų buvo geriau

  
Lengvai paneigiami mitai, kad prie sovietų buvo geriau
© youtube.com kadras.
Iki šiol gajūs mitai, kad sąjungoje daug kas buvo nemokama ir kokybiška.
Valstybė nieko negamino, o tiesiog perskirstydavo jos gyventojų sukurtą produktą

Ne tik Rusijoje ar kituose buvusiuose SSRS respublikose gyvas įsivaizdavimas, kad Sovietų Sąjungos laikais gyventi buvo geriau.

Nusiimkite rožinius akinius, rašo Baltarusijos žurnalistas ir tinklaraštininkas Maksimas Mirovičius bei čia pat pateikia įrodymus.
1-asis mitas apie „nemokamus“ butus
 
Butai kuriuos Sovietų Sąjungos laikais dalino „nemokamai“ – pagrindinis tos santvarkos simpatikų koziris. Esą, SSRS buvo tokia turtinga, kad dalindavo butus į kairę ir į dešinę. Daugelis negyvenusių tais laikais, butų „dalinimo“ procesą dabar įsivaizduoja pakankamai pažodžiui – ateini į vykdomąjį komitetą, sakai, kad tau reikia buto, o jie tau ant sidabrinio padėkliuko tuojau išneša raktus nuo naujutėlaičio penkių kambarių buto miesto centre. Iš tiesų, visi pasakojimai apie „nemokamus butus SSRS“ – vienas didžiulis mitas. Visų pirma, butai visai nebuvo nemokami. Valstybė nieko negamino, o tiesiog perskirstydavo jos gyventojų sukurtą produktą. Realios būsto statybai skirtos piniginės išlaidos buvo paskirstomos visiems po lygiai ir tiesiog nuskaičiuojamos iš dirbančiųjų atlyginimų, kurie nesant tam nuskaičiavimui galėjo siekti, tarkim, ne 150, o 300 rublių. Tai tarsi būsto kreditas, kurį jums įbruko be jūsų žinios bei galimybės pasirinkti kur, kokiame rajone ir kokį butą už jį gausite. Eilėje gauti būstą už „priverstinį kreditą“ žmonės laukdavo po 20 ar 30 metų. Dar blogiau, skirtingai nei paėmę būsto paskolą, SSRS laikais žmonės netapdavo būsto savininkais. Tiek gavę naują butą, tiek pragyvenę jame 50 metų, žmonės negalėjo pretenduoti į nuosavybės teises. Kadangi būstas žmonėms nepriklausė, jis galėjo bet kuriuo metu būti atimtas, o patys gyventojai negalėjo nieko su tuo butu daryti, – nei parduoti, nei apsikeisti (oficialiai), nei perduoti paveldėtojams.
 
Techniškai, valstybė tiesiog leisdavo žmonėms pagyventi paskirtuose butuose, nesuteikdama jokių nuosavybės teisų ir dažnai tą „leidimą pagyventi“ naudodavo kaip spaudimo priemonę. Taigi, žmonės, faktiškai sumokėję už butus, galėdavo juose gyventi svečio teisėmis ir valdžios paliepimu bet kada likti be stogo virš galvos. Be to, turėdavo jausti nuolatinį dėkingumą už sušelptus būstus ir būtinybę atsidėkoti už tokį „kilnumą“ lojalumu valdžiai.
 
2-asis mitas apie „nemokamą“ mokslą bei mediciną
 
Nei mokslas, nei medicina nebuvo nemokami. Kaip jau minėta aukščiau, valstybė nieko pati negamino, o tik paskirstydavo. Pinigai, skirti mokyklų bei poliklinikų statyboms buvo paimami iš biudžeto, kurį pildė „gamybinių“ profesijų atstovai.
 
Iš esmės, garantuotas minimumas yra neblogas dalykas, tačiau turi būti alternatyva jam, o jos nebuvo. Valstybei monopolizavus visas gyvenimo sferas, nebeliko jokio poreikio stengtis suteikti geresnę paslaugų kokybę. Buvo dirbama principu: „Kur jūs dingsite, vis vien teks į mus kreiptis.“ Iš ten atsirasdavo ir tokie reiškiniai kaip gydytojų klaidos bei nebaudžiamumas, atmestinis pedagogų darbas, grubūs pardavėjai bei prastas aptarnavimas.
3-iasis mitas apie „kokybiškus bei ypatingus“ maisto produktus
 
Tai – vienas įdomiausių anų laikų mitų. Vis dar iš parduotuvių nedingstančios „Tarybinės“ dešrelės – tai vieno keisčiausių bei gajausių sovietinių mitų pavyzdys. Anuomet tikėta, kad kokybę besąlygiškai reguliuoja visagalis GOST’as (rus. Государственный стандарт – valstybinis standartas). Neva viskas, kas buvo gaminama remiantis tuo valstybiniu standartu, buvo taip kokybiška, kad tinkama net karališkam stalui. Iš tiesų GOST’e tiesiog buvo aprašoma procentinė gaminį sudarančių produktų sudėtis, o taip pat, kuo juos galima būtų pakeisti. Štai jums GOST 23670–79, kuriuo buvo reglamentuojama dešros gaminių bei dešrelių sudėtis: „Vietoje jautienos, kiaulienos, avienos, leidžiama panaudoti baltyminius stabilizatorius, taip pat jautienos bei kiaulienos arba avienos masių mišinius, maistinę plazmą, kraujo pakaitalus, bei krakmolą arba kvietinius miltus.“ Kaip matyti, jokių stebuklingų kokybės standartų GOST’e nebuvo numatyta. Nostalgiją sovietiniams laikams jaučiantis asmuo ir dabar gali įsigyti tradicinį tuometinį maisto krepšelį, kurį sudarė: juoda duona, košės, pienas, grietinė, bulvės, dešra, dešrelės, arbata bei sausainiai. Prie to dar buvo galima įsigyti prastos kokybės, gyslotos jautienos, vištos kojų, skystos grietinės, lydyto sūrelio, silkės, ledų ir butelį „Žigulinio“ alaus. Tiesa, dabar nereikės dėl to stovėti ilgose eilėse ar turėti „blatą“.
 
4-asis mitas apie nusikalstamumo nebuvimą
 
Sovietinės vidaus reikalų ministerijos ataskaitose buvo nuolat pabrėžiama, kad šalies teritorijoje neegzistuoja mafija ar panašūs „įžūlūs gangsterių susivienijimai“, kokie sutinkami „supuvusiuose Vakaruose“. Iš tiesų, būtent Sovietų Sąjunga padovanojo pasauliui tai, ką dabar vadiname „organizuotu nusikalstamumu“ bei „įteisintų vagių institutu“. Įdomiausia, kad pastarasis susiformavo dėl tuometinės teisėsaugos sistemos. Mat perpildytuose kalėjimuose ir lageriuose bausmes atlikdavo tūkstančiai nuteistųjų ir vyravo visiškas chaosas, į kurį oficialiai valdžiai buvo nususispjauti. Tokiu būdu ir radosi „įteisintų vagių institutas“. Tai savotiškas vidaus savireguliavimo susivienijimas, tarsi vagių profesinė sąjunga. Kartu tai labai sustiprino organizuotą nusikalstamumą, o daugumos savimonėje kalėjimas įsitvirtino, kaip savotiška „gyvenimo mokykla“.
 
Apiplėšimų ir vagysčių Sovietų Sąjungoje, žinoma, buvo ir už šiuos nusikaltimus šalies kalėjimuose bei lageriuose bausmes atlikdavo nemažai nuteistųjų. Buvo ir maniakų – užtenka prisiminti garsiausią jų – Čikotilą, kuris vykdė nusikaltimus 1978–1990 metais. Tai tik vienas garsesnių pavyzdžių, kuris jau nebegalėjo būti nutylėtas, tačiau nemaža dalis kruvinų to meto nusikaltimų taip ir liko įslaptinti.
 
5-asis mitas apie dideles karjeros galimybes
 
Šis mitas buvo nuolat kalamas į galvą dar nuo mokyklos suolo. Nuolat pabrėžiama apgailėtina „nuskurdusių darbininkų bei kaimo gyventojų padėtis carinėje Rusijoje“, tačiau kažkodėl vengiama lyginti sovietinių darbuotojų situaciją su analogišką darbą dirbančiais Vakarų gyventojais. Iš tiesų, karjeros galimybės Sovietų Sąjungoje buvo stipriai ribotos, ypač tiems, kurie atsisakė stoti į partiją. Didžiausia karjeros augimo perspektyva paprastam žmogui buvo tapti kokio nors cecho viršininku ir gauti 250–350 rublių siekiantį atlyginimą. Tuo metu buvo labai akcentuojami išskirtiniai atvejai – įvairios išgarsėjusios balerinos, kosmonautai ar aviacijos konstruktoriai, tačiau tai neatspindėjo realios padėties, nes šie „sėkmės istorijų atstovai“ sudarė vos 1–2 procentus visų gyventojų.
 
6-asis mitas apie geresnį pragyvenimo lygį
 
Dauguma Sovietų Sąjungos gerbėjų mėgsta pasakoti, kad „sovietiniais laikais buvo geriau“. Jie tai iliustruoja nuotraukomis iš įvairių to meto valstybinių leidinių, tokių kaip knyga „Apie skanų ir sveiką maistą“. Reali situacija buvo toli gražu kitokia. Vidutinis atlyginimas Sovietų Sąjungoje siekė 120–150 rublių. Geras televizorius kainavo nuo 400 iki 700 rublių, „daugmaž padorūs“ vyriški batai – 50–70 rublių. Tradicinis kambario baldų rinkinys „Kristina“ 1980 metais kainavo 2220 rublių, šaldytuvas – 300 rublių, vyriškas paltas – 240 rublių. Lengvieji automobiliai kainavo nuo 3 iki 7 tūkst. rublių ir jiems nusipirkti taip pat reikėdavo laukti eilėje. Motociklas „Java“ atsieidavo 1260 rublių. Pietūs valgykloje kainuodavo apie 2 rublius, mokesčiai už komunalines paslaugas mėnesiui – 15–20 rublių. Konvertuojant į dabartinius atlyginimus, vidutinis darbo užmokestis sudarydavo apie 200–250 eurų. Tokius atlyginimus gaunančių žmonių yra ir dabar, tačiau tuo metu tai buvo masinis reiškinys. Kad nusipirktų buitinės technikos, žmonės taupydavo ištisus metus, o štai automobilio įsigijimas daugeliui taip ir likdavo neįgyvendinama svajonė.

Parengė Margarita Vorobjovaitė

  

Žymos: Sovietų Sąjunga, gyvenimas sovietų sąjungoje

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Lėktuvas. Papūga sėdi ir rėkia:
- Stuardese, višta tu, viskio man!
Stiuardesė atneša. Papūga vėl rėkia:
- \"Viešalka\" dar viskio!
Stiuardesė atneša. Šalia sėdi keleivis ir galvoja: \"O ką, aš durnesnis?\"
Ir ima rėkti:
- \"Mažule\", alaus nepamiršk!
Stuardesei trūksta kantrybė, ji pasiskundžia pilotui. Pilotas nutaria juos abu išmesti. Prie atidaryto liuko papūga sako:
- Kaip nemokantis skraidyti, tu per daug išsidirbinėji...