Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Bronius Nainys   |   2011-01-07

Lietuva – bus ar nebus geriau?

  
Lietuva – bus ar nebus geriau?
© D.Dokšaitė
Autoriui sunku suvokti profesionalų išvykimą, nors suprantama darbininkų emigracija.

Ne, nebus, sako 31 metų teisininkas Gediminas Almantas (DELFI, 2010 12 18). Ir teiginio priežastis - ne ekonominė, kuria dauguma mūsų savo nuomones grindžiame. Ji šio profesionalo net neliečia. Jo bėda - visuomenė. „Esu visiškai nusivylęs didžiąja visuomenės dalimi, nematau tėvynės ateities ir nebematau tikslo kovoti\" - sako Vilniaus universitete teisės mokslus baigęs, Šveicarijoje šio krašto valstybine stipendija juos gilinęs ir vėliau ketverius metus vienoje stipriausių Ciuricho teisinėje bendrovėje advokatu dirbęs, tačiau po ketverių metų svetimame krašte vėl į tėvynę grįžęs Almantas.


„Turėjau viską - puikaus darbo ir gyvenimo sąlygas, puikų atlyginimą, labai gražią ir jaukią aplinką, tačiau tėvynės ilgesys ir jos idealizavimas po ketverių metų Šveicarijoje partempė mane į Lietuvą" - tikina mus šis jaunas svetur gyvenimu džiaugęsis lietuvis, tačiau po ketverių metų Lietuvoje, beje, taip pat neblogo darbo savo profesijoje vėl to gyvenimo džiaugsmo ieškoti į užsienį išvykęs. Ir jau net triukšmingai. Čia būti nematau jokios prasmės - tėškė.
„Bendraminčius, siekiančius kažko daugiau negu tuščias, primityvus, vartotojiškas - hedonistinis gyvenimas, turinčius aiškius gyvenimo principus, vertybes, už juos nuoširdžiai kovojančius, galiu ant pirštų suskaičiuoti" - tęsia savo samprotavimus dabar jau Danijoje daktaro laipsnio Kopenhagos verslo mokykloje siekiantis lietuvis patriotas. Rašau - patriotas, ir ne kabutėse, nes jis pats taip save vadina, nors ir tik pagal jo paties šio žodžio supratimą. Ir tokias mintis perskaičius, jau verta susimąstyti. Tuo labiau kai jis savo patriotišką nusiteikimą tėvynei pagilina dar ir tokiais žodžiais: „Grįžti gyventi į Lietuvą norėčiau ir giliai širdyje planuoju, tačiau kol sieksiu kažin kokių profesinių tikslų, kol bus noro dirbti, sunkiai save ten įsivaizduoju". Išeina, kad pirmos jo išvykos laikotarpiu Šveicarijoje „tėvynės ilgesys ir jos idealizavimas" jau kažkur dingęs ir atgal į Lietuvą nebepartemps.
 
Šio jauno profesionalo samprotavimas, aišku, kitoks negu daugumos išeivių pasiteisinimai dėl savo krašto palikimo, būdingas keliais atžvilgiais. Pirmiausia jo sprendimą lėmęs veiksnys nėra Lietuvos gyventojų bloga ekonominė padėtis ir už ją atsakingos valdžios, kurias mes visi kiti kalame prie sienos, bet visuomenė. Ir nuo pačių viršūnių. Sukčiaujanti ir neprofesionali akademinė sąranga, jos auklėtinių žemas profesionalumo lygis, mentaliteto skirtumai, pagarbos žmogui, jo veiklai ir gyvenimo būdui nebuvimas. Pastabos taiklios ir vargu ar dėl jų su Almantu galima ginčytis, tačiau kodėl šie jo minimi reiškiniai lėmė jo apsisprendimą iš Lietuvos išvykti, jau kitas klausimas. Atidžiau pažvelgus į tokius postringavimus, norisi gerbiamo profesionalo paklausti, ar iš tikrųjų ir pats nesi toji visuomenė, bent viena jos dalis, kurią taip neatlaidžiai vanoji? „Kažko siekti ir kovoti tik vardan savo įsitikinimų laikau per daug savanaudiška" - teigi, tačiau ar ne to savanaudiškumo pats ir sieki? Tai labai vaizdžiai paliudija ir ką tik minėtas teiginys: kol bus noro dirbti, Lietuvoje ir jos naudai darbuotis nenoriu. Žinoma, uždarbis tėvynėje mažesnis, bet darbo sąlygos ir ypač sava lietuviška aplinka, kurios, kaip sakai, per ketverius metus Šveicarijoje buvai taip labai išsiilgęs, daug blogesnės negu kitose šalyse tikrai nėra. Na, čia tegul būna ir tavo teisybė. Tačiau, jeigu iš tikrųjų myli tėvynę taip, kaip sakai, kodėl nenori joje likti ir savo profesionalumu, kuriuo, atrodo, mėgsti ir pasigirti, prisidėjęs prie tų kol kas „tik ant pirštų suskaičiuojamų" idealistų - beje, pripažįsti, kad jų visgi yra - kartu su jais dirbti tų sąlygų pagerinimui? Nori laukti, kol jie tas sąlygas pagerins ir paruoš tavo grįžimui sostą, į kurį, beje, ne Lietuvos, bet tik užsienio naudai iki tol dirbęs, galėtum patogiai atsisėsti? Žiūrėkit, va kaip aš tėvynę myliu, grįžau. Tokia tavo, mielas bičiuli, svajonė? Ar iš šių postringavimų ne toks atsakymas tavo į tėvynę grįžimo klausimą apsprendžia?
 
O visgi, nors ir toje pačioje Danijoje - beje, kodėl jau nebe taip gražiai paties nupieštame rojuje Šveicarijoje - dirbančiam ir mokslo aukštybių, kaip irgi sakai, pasauliui pakeisti siekiančiam, siūlyčiau ir kitaip pagalvoti. Argi tėvynėje tau buvo taip jau blogai? Lietuva tave išaugino, subrandino, davė aukštąjį mokslą. Net tokį, kurį pripažino Šveicarijos valdžia, skirdama stipendiją jam gilinti. Taigi ir žengta pirmoji profesionalumo pakopa nebuvo taip jau labai žema. Ir darbas užtikrintas, ir atlyginimo būtų užtekę net į tą pačią žavingą aplinką, Šveicarijos kalnus, nuskristi ir paslidinėti. Ar į tokį kelią išvedusi Lietuva čia jau niekuo nenusipelnė? Ar ji nenorėjo, kad juo sukiotumeisi po tėvynės teisinius laukus, kuriuose ir profesionalumo, ir ypač sąžiningumo, kaip ir pats tiksliai pastebėjai, labai stinga. Ar už tai, apie doroves ir principus kalbėdamas, pats nepasijunti Lietuvai bent kiek skolingas? Sutikim, gerai padarei ketverius metus dirbdamas ir dar studijuodamas Šveicarijoje, dar geriau - grįždamas į tėvynę, tačiau sunkiai priimtini tavo žodžiai, teisinantys antro išbėgimo priežastį, tuo labiau postringavimai apie būsimą antrą grįžimą.
 
Suprantamas ir daugeliu atvejų gali būti pateisinamas išvykimas fizinio darbo darbininkų, kai kurių amatininkų, žemesnių pakopų biurokratų, nes jų uždarbiai verčia ir kasdieninę duonelę taupyti, o kartais jos ir neįperka, bet tikrai sunku suvokti išvykimą tokių profesionalų, kaip čia save juo „prisistatantis" Gediminas Almantas. Tuo labiau, jo nurodomos priežastys. Ir kol tokia raida tarp tėvynainių klostysis, tikrai ilgai reikės laukti, kol Lietuvoje bus geriau. Nematau prasmės likti ir kovoti, sakai. Visapusiškai beprasmis tauškalas.Tokie žmonės turi daryti kaip tik atvirkščiai. Tokio lietuvio, jeigu iš tikrųjų toks ne tik vardu, bet ir dvasia bei jos šauksmą atliepiančiu nusiteikimu esi, ne noras, bet pareiga yra tėvynėje likti ir kovoti. Ir dirbti ne Šveicarijai ar Danijai, kur šaligatviai pasivaikščiojimui gal ir lygesni, laiptinės gal švaresnės, bet savo brolių ir sesių lietuvių geresniam gyvenimui. Tai ir atsakomybė prieš lietuvių tautą, prieš jos tūkstančių metų garbingą istoriją, prieš vargus, kančias, kovas, ypač praėjusio šimtmečio, kurį ženklina šimtai tūkstančių tremtyje mirusių, kalėjimuose nukankintų, kovose žuvusių tauriausių jos vaikų žinomi ir net nežinomi kapai. Jeigu dėl savo tėvynės laisvės jie galėjo net gyvybes aukoti, kodėl blogesnis už juos turi būti jų palikimas, iš kurio niekas nebereikalauja už tėvynę mirti, bet tik šiek tiek daugiau jos labui padirbėti. Namie, tarp savo giminių, draugų, pažįstamų ir kitų brolių bei sesių lietuvių. Nors kol kas dar ir priveržtu diržu. Ar tai jau per daug, mielas broli Gediminai? Kad reikia rašyti kažin kokias naivokas, o vietomis net kvailokas istorijas pabėgimui nuo savųjų pateisinti. Dėl tokių istorijų Lietuvoje tikrai nebus geriau.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Stovi žolės prisirūkęs narkomanas prieš veidrodį ir stebisi:
– Ir ten aš... Ir čia aš...
Tuo metu pasigirsta durų skambutis.
– Kas ten?
– Aš!
– Va, ir ten aš...