Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Stanislovas Kairys, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-10-20

Lietuvai trūksta žmones vienijančių tikslų

  
Lietuvai trūksta žmones vienijančių tikslų R.Bagdonas sako, kad Lietuvos visuomenė vadovaujasi emocijomis, o ne argumentais.

Visuomenės gyvenimo apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas sako, kad žmonių tikslas turėtų būti visų mūsų, o ne vien išrinktųjų valstybė.

Ta­rė­mės su Ju­mis pa­svars­ty­ti, kas mū­sų vi­suo­me­nė­je vyks­ta, kad ap­link tiek daug ne­pa­si­ten­ki­ni­mo. O pa­ti iš­raiš­kin­giau­sia to vi­suo­ti­nio ne­pa­si­ten­ki­ni­mo for­ma – ma­si­nė emig­ra­ci­ja iš Lie­tu­vos. Ne­si­no­ri net kar­to­ti sta­tis­ti­nių duo­me­nų, rodančių, kad šiuo po­žiū­riu mes pir­mau­ja­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Tai kas čia vyks­ta, ko­dėl lie­tu­viai ne­no­ri gy­ven­ti sa­vo ša­ly­je?
 
Tiks­liau į šį klau­si­mą bū­tų ga­li­ma at­sa­ky­ti, jei pa­klaus­tu­me jau iš­va­žia­vu­sių­jų nuo­mo­nės, ko­dėl jie taip ap­si­spren­dė. De­ja, nie­kur ne­su ap­ti­kęs to­kios ar pa­na­šios ap­klau­sos duo­me­nų. Grei­čiau­sia to­kio ty­ri­mo iki šiol nė­ra bu­vę. O klaus­ti lie­kan­čio­jo, ko­dėl ki­ti iš­va­žia­vo – ne vi­sai lo­giš­ka. Bet vie­ną mo­ty­vą ga­li­ma tik­rai įvar­dy­ti – tai sie­kis už­dirb­ti. Ko­dėl žmo­gus ne­tu­rė­tų su­si­vi­lio­ti ga­li­my­be už­sie­ny­je eu­rais kas mė­ne­sį už­dirb­ti tiek, kiek Lie­tu­vo­je jis gau­na li­tais? Jei iš vi­so gau­na. Bet žmo­nės ne­mėgs­ta, kai jiems sa­ko – jums tik pi­ni­gai rū­pi. Jiems tai pa­na­šu į už­gau­lio­ji­mą, nors iš tie­sų čia, ma­no nuo­mo­ne, nie­ko smerk­ti­na nė­ra.
 
Vis pri­si­me­nu ra­šy­to­jo Ma­riaus Ivaš­ke­vi­čiaus žo­džius, kad Lon­do­ne yra lie­tu­vių, ku­rie sa­ko­si da­bar ten po til­tu gy­ve­ną ge­riau, nei tu­rė­da­mi dar­bą gy­ve­no Lie­tu­vo­je.
 
Taip, tai la­bai rim­ta. Juk jei­gu čia, Lie­tu­vo­je, kiau­rą die­ną dirb­da­mas gau­ni mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, ku­rio nie­kam ne­už­ten­ka, tai ką gal­vo­ji? Gal­vo­ji, kad ne­ma­žą da­lį ta­vo už­dirb­tų pi­ni­gų pa­si­i­ma kaž­kas ki­tas, pa­si­i­ma darb­da­vys. Ir ne ko­kioms in­ves­ti­ci­joms, ino­va­ci­joms, o į ki­še­nę. Ko­kios ten di­de­lės ino­va­ci­jos pre­ky­bos cen­truo­se?! Tai ar ne tik­rai ge­riau po til­tu sė­dė­ti ir ne­si­jaus­ti ver­gu, nei dirb­ti, bet ne­už­dirb­ti pa­do­riam gy­ve­ni­mui? Ir dar la­bai svar­bu, kad dau­ge­lį sle­gia di­de­lis so­li­da­ru­mo sty­gius vi­suo­me­nė­je. Blo­giau­sia, kad net val­džia, Sei­mas nė kiek ne­pri­si­de­da prie to so­li­da­ru­mo ska­ti­ni­mo.
 
Kiek me­tų vil­ki­na­mas ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čių įsta­ty­mas? Kiek pro­gų jį pri­im­ti tu­rė­jo so­cial­de­mok­ra­tai, kai bu­vo val­džio­je? Mes tik gir­dė­jo­me aiš­ki­ni­mus, kad biu­dže­tui iš to įsta­ty­mo ma­ža nau­dos bū­tų. Bet juk ne biu­dže­to įplau­kos šiuo at­ve­ju svar­bu, o sig­na­las vi­suo­me­nei, kad vi­si jos na­riai jai įsi­pa­rei­go­ję, o ne vien tik sam­di­niai.
 
Mū­sų val­džios ke­ti­ni­mai gal ir ge­ri, ta­čiau at­ro­do, kad ta val­džia tik la­bai ap­grai­bo­mis nu­tuo­kia, ko žmo­nėms iš tie­sų rei­kia. Ko­dėl es­tų val­džiai už­ten­ka pro­to už­si­brėž­ti aiš­kų ir la­bai kon­kre­tų tiks­lą 2015 me­tais pa­siek­ti 1000 eu­rų vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą, o mū­siš­kei – ne? Mū­siš­kė dar net ne­la­bai ži­no, ar to eu­ro mums rei­kia. Koks mū­sų vie­ti­nis kri­ti­kas gal jau pa­gal­vo­jo, kad ta es­tų val­džia tik vie­šų­jų ry­šių triu­kais rū­pi­na­si, bet toks vie­šas aiš­kaus tiks­lo kė­li­mas vi­suo­me­nę kon­so­li­duo­ja daug stip­riau nei ko­kios krep­ši­nio per­ga­lės.
 
Ko ge­ro, es­tai ge­riau už mus ži­no, kam jiems rei­ka­lin­ga jų vals­ty­bė. O kam ji bu­vo vi­siems mums rei­ka­lin­ga? Gal ga­lė­jom ir lik­ti Ta­ry­bų Są­jun­go­je? Bet mes no­rė­jo­me gy­ven­ti ge­riau pa­tys sa­vo kie­me tvar­ky­da­mie­si ir nė ne­ma­nė­me, kad vals­ty­bė – tai tik val­dan­čių­jų aruo­das. Tas aruo­das iš tie­sų ne kas ki­ta, o mū­sų ki­še­nės.
 
Ko­dėl, užuot emig­ra­vę, žmo­nės ne­si­ryž­ta veik­ti sa­vo ša­ly­je, siek­ti per­mai­nų?
 
Bau­džiau­nin­kai! Po­no bi­jo!
 
Bau­džiau­nin­ko sin­dro­mas mus per­se­kio­ja? Mus vi­sus – ir am­ži­nus sam­di­nius, ir tuos nau­juo­sius po­nus, va­ka­rykš­čius bau­džiau­nin­kus, ku­rie da­bar no­ri at­si­grieb­ti?
 
Va­ka­rykš­tis ver­gas yra pats bai­siau­sias šian­die­ni­nis prie­vaiz­das. Bet val­džia tu­rė­tų re­gu­liuo­ti vi­sus to­kius san­ty­kius, o ne pa­lik­ti sa­vie­i­gai. Aiš­ku, ver­slo va­rik­lis vi­suo­met bu­vo ir da­bar yra no­ras pra­tur­tė­ti. Bet val­džia tu­ri žiū­rė­ti, kad to ne­bū­tų sie­kia­ma bet ko­kia kai­na ir ki­tų są­skai­ta. Tai tas Lon­do­ne po til­tu įsi­kū­ręs mū­sų tau­tie­tis gal ge­riau jau­čia­si jau vien dėl to, kad ne­be­da­ly­vau­ja be­pro­tiš­ko­se lenk­ty­nė­se, ku­rio­se, jei ne­tam­pi pir­mas, tai esi nu­lis. Užuot vi­si vie­nin­gai už­dai­na­vę, mes su en­tu­ziaz­mu da­ly­vau­ja­me cho­rų ka­ruo­se ir ne­pa­ste­bi­me, kaip at­si­du­ria­me už­da­ra­me ra­te.
 
Ne­gi nė­ra Lie­tu­vo­je ga­lin­čių ne tik įžvelg­ti pa­vo­jin­gas mū­sų vi­suo­menės rai­dos ten­den­ci­jas, bet ir apie tai aiš­kiai žmo­nėms kal­bė­ti, per­spė­ti? Gal­vo­je pir­miau­sia tu­riu in­te­lek­tu­a­lus.
 
Nė­ra ko no­rė­ti, kad in­te­lek­tu­a­lai ei­tų į po­li­ti­ką. Tai ne jų už­si­ė­mi­mas. Bet jie tik­rai ga­lė­tų dau­giau pri­si­dė­ti stip­rin­da­mi vi­suo­me­nės kon­so­li­da­ci­ją bendrosios idė­jos pa­grin­du. O ta idė­ja – vi­sų mū­sų vals­ty­bė. Da­bar mes ne­jau­čia­me, kad Lie­tu­va – bū­tent to­kia vals­ty­bė. Ir tuo­met daug kas sa­ko: vi­so ge­ro, aš ne­no­riu ši­ta­me žai­di­me bū­ti pės­ti­nin­ku.
 
Bet ką gal­vo­ti, kai, bū­ki­me są­ži­nin­gi, be­ne vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je ak­ty­ves­ni jau­ni kai­rie­ji in­te­lek­tu­a­lai to­kios vals­ty­bės, ko­kią dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja ir apie ko­kią mes čia da­bar kal­ba­me, idė­ją kaip tik smar­kiai kri­ti­kuo­ja, o ne­re­tai ir vie­šai nie­ki­na?
 
Aš bež­džio­nia­vi­mo ne­lai­kau in­te­lek­tu­a­li­ne veik­la. Tai tiek apie tuos „mąs­ty­to­jus“ ir te­ga­liu pa­sa­ky­ti.
 
Iš­ei­tų, ką jie kal­ba, ko siek­ti ra­gi­na, tė­ra van­dens drums­ti­mas? Cha­o­so nuo to tik dau­gė­ja?
 
To­kia pa­dė­tis ran­da­si kaip tik dėl to, kad per ma­žai in­te­lek­tu­a­lų da­ly­vau­ja vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Šven­ta vie­ta tuš­čia ne­bū­na. Bet ga­li­ma tuos ty­lin­čius in­te­lek­tu­a­lus su­pras­ti – tik pra­si­žio­si, ir be­veik ga­ran­tuo­tai bū­si tuoj pat už­rėk­tas ag­re­sy­vių ne­iš­ma­nė­lių.
 
O gal tie mąs­tan­tys žmo­nės ma­to, kad jų žo­džio tie­siog nie­kam ne­be­rei­kia? Ka­pa­no­juo­si aš nuo­la­ti­nių sa­vo rū­pes­čių duo­bė­je, o čia man dar gal­vą kvar­šins, ma­ne gė­dins ar net iš­bars kaž­ko­kie po­strin­gau­to­jai!
 
Ne­si­mo­ky­ti vi­sa­da leng­viau, nei mo­ky­tis. Tik vie­na bė­da: jei ne­si­mo­kai – ne­iš­ven­gia­mai rie­di že­myn. Taip ir at­si­tin­ka, kad vie­ną gra­žią die­ną su­pran­ti, jog į dar­bą kas ry­tą ei­ni ne už­si­dirb­ti, o kaž­kam ki­tam už­dirb­ti. O kai dar tuo pat me­tu at­sa­kin­gos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos tau aiš­ki­na, kad di­des­nės nei ko­kio­je An­gli­jo­je kai­nos – nor­ma­lu, at­si­ran­da įsi­ti­ki­ni­mas, jog nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti.
 
Ar tik­rai nie­ko ne­ga­li?
 
O ką ga­li pa­da­ry­ti, kai ma­tai, kaip Us­pas­ki­chas tem­pia sa­vo by­lą iki se­na­ties ter­mi­no įsi­ga­lio­ji­mo? Nie­ko!
 
Ei­ti į gat­ves? Rei­ka­lau­ti tei­sin­gu­mo?
 
Rei­kia, kad kas nors su­bur­tų.
 
Bet tuo Us­pas­ki­chu daug kas ža­vi­si ir net ke­ti­na vėl už jį bal­suo­ti rin­ki­muo­se. Ar tai ne pa­ra­dok­sas?
 
Tai ne pa­ra­dok­sas, o ser­gan­čios vi­suo­me­nės po­žy­mis. Klau­si­nė­jau žmo­nių, ko­dėl jie bal­suo­ja už Zuo­ką. At­sa­ky­mas pa­pras­tas: vi­si va­gia, bet kai kas dar ir mums šį tą pa­rū­pi­na. Ir jo­kios min­ties, kad už blo­gus dar­bus nie­kas ne­tu­rė­tų lik­ti ne­nu­baus­tas. Ne­bau­džia­mu­mas yra mū­sų vi­suo­me­nės vė­žys. Jo ap­raiš­kas ga­li ras­ti vi­sur – nuo aukš­čiau­sių iki pa­čių že­miau­sių vi­suo­me­nės sluoks­nių. Pra­dė­ki­me nuo eis­mo tai­syk­lių...
 
Pa­žiū­rė­ki­te, kas de­da­si prie Kal­va­ri­jų tur­gaus. Abie­jo­se gat­vės pu­sė­se drau­džian­tys su­sto­ti žen­klai, o už jų sau­sa­kim­ša pa­lik­tų au­to­mo­bi­lių. Vie­ni pa­žei­dė­jų ne­bau­džia, o ki­ti, pa­žei­dė­jai, gal­vo­ja, kad čia ir nė­ra už ką baus­ti. Pa­ma­nyk, kaž­koks žen­klas! Man jis ne­ga­lio­ja!
 
Sun­ki kal­ba... Apie pro­švais­tes ne­la­bai mez­ga­si...
 
Pro­švais­čių ga­lė­tų ras­tis, tik jei vie­ny­tu­mė­mės apie vals­ty­bės idė­ją.
 
Bet kaip?
 
Siū­ly­ti iš­ei­tis – in­te­lek­tu­a­lų dar­bas. O val­džios pa­rei­ga – kirs­ti iš pa­šak­nų vi­sa, kas ken­kia vals­ty­bės idė­jai. Ir pir­miau­sia kirs­ti ko­rup­ci­jai.
 
Blo­gai, kai žmo­gus tie­siog ver­čia­mas ky­šį duo­ti, bet dar blo­giau, kai jis tai da­ro nie­kie­no ne­ver­čia­mas, kai sie­kia sau nau­dos ne­są­ži­nin­gais bū­dais.
 
Ar­ba kai va­do­vau­ja­si įsi­ti­ki­ni­mu, kad nei joks gy­dy­to­jas, joks mo­ky­to­jas ar dar kas nors ne­at­liks sa­vo dar­bo kaip pri­de­ra, jei ne­gaus į ki­še­nę. To­kia nuo­sta­ta ypač ža­lin­ga. Vi­siems.
 
Ji su­si­py­nu­si su ne ma­žiau įsi­ga­lė­ju­siu ne­pa­si­ti­kė­ji­mu. Ne tik ne­pa­si­ti­kė­ji­mu val­džia, bet ir vie­nas ki­tu.
 
Ki­ti dar to­kią pa­dė­tį va­di­na vi­suo­ti­niu ka­ru vi­sų su vi­sais. Ka­riau­ja­me dėl to, kad ne­jau­čia­me ir ne­su­pran­ta­me, jog vi­si esa­me tar­pu­sa­vy­je su­si­ję, kad jei ki­tam bus blo­gai, tai ir man taip pat. Anks­čiau ar vė­liau. Vie­naip ar ki­taip.
 
Bet juk ne­rei­kia ka­žin ko­kio ypa­tin­go pro­to, kad to­kią pa­pras­tą tie­są su­pras­tum. O jei gal­vo­ja­me apie val­džią, tai ten tik­rai ne vi­si kvai­li. Bet to ne­si­ma­to.
 
Val­džia vi­sas jė­gas ati­duo­da kas­die­niams gais­rams ir gais­re­liams ge­si­nti. Pa­žįs­tu val­džios žmo­nių ir ži­nau, kad jie ne­tu­ri ka­da pa­kel­ti akių nuo sta­lo. Idė­jų gal ir ne­trūk­tų, bet nė­ra jų įgy­ven­di­ni­mo me­cha­niz­mo, vis­kas da­ro­ma prie­šo­kiais. Kaip tų ne­si­bai­gian­čių „Sod­ros“ ar svei­ka­tos ap­sau­gos re­for­mų at­ve­ju.
 
O gal čia biu­ro­kratų sa­bo­ta­žas kal­tas? Juk jei jie pra­dės ge­riau dirb­ti, tai jų ir rei­kės ge­ro­kai ma­žiau.
 
Ži­no­ma, to sa­bo­ta­žo yra. Juk biu­ro­kratas biu­ro­kratui ne prie­šas. Ne­gi da­bar skriau­si sa­vą.
 
Iki pat vir­šaus taip?
 
Vir­šū­nės už­si­ė­mu­sios par­ti­niais žai­di­mais, joms nė­ra ka­da to­kiais da­ly­kais rū­pin­tis.
 
Tuo­met Kau­no are­nos ati­da­ry­mo pro­ga iš­ei­na prem­je­ras prieš ke­lio­li­ka tūks­tan­čių žmo­nių sa­ky­ti trum­pos svei­ki­ni­mo kal­bos ir lie­ka vie­nin­gai nu­švilp­tas. Taip jam ir rei­kia? Ar iš tie­sų ta pub­li­ka nu­švil­pia ir pa­ti sa­ve?
 – Tas prem­je­ras, be­je, kar­tu su ki­tais rū­pi­no­si, kad are­na bū­tų lai­ku pa­sta­ty­ta. Bet mes esa­me emo­ci­jų, o ne ar­gu­men­tų vi­suo­me­nė. Emo­ci­jos ali­na, ir pa­ma­žu at­si­ran­da vi­suo­ti­nis be­jė­giš­ku­mo jaus­mas. Vis­kas ims keis­tis tik tuo­met, kai emo­ci­jų per­tek­lius mus pri­vers ieš­ko­ti ar­gu­men­tų ir svar­biau­sia ne vien sa­vus lai­ky­ti ne­pa­ju­di­na­mais.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Grįžta Petriukas namo ir mama jo klausia:
-Petriuk, kodėl tu šlapias?
-Mes su Jonuku žaidėm ,,Šuo ir krūmas\" - aš buvau krūmas...