Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Raimonda Kubiliūtė   |   2014-11-07

Lietuvės darbai puošia pasaulį

  
Lietuvės darbai puošia pasaulį Monika mėgaujasi gyvenimu Londone, bet neatmeta galimybės kada nors apsistoti ir Lietuvoje.

Po interviu su iš mažo miestelio Lietuvoje kilusia, bet jau septynerius metus Londone gyvenančia ir dideliais darbais garsėjančia Monika Mereckyte užplūdo daug gerų emocijų. Vos trisdešimties metų mergina – profesionali architektūrinių statinių apšvietimo dizainerė, buvusi tarptautinės kompanijos „Scott Lighting“ Londone akcininkė, o dabar ir nuosavo verslo „Concave Design Ltd“ savininkė. Viską lietuvė pasiekė pati atkakliu darbu, užsispyrimu ir pozityviu požiūriu ne tik į savo veiklą, bet ir gyvenimą. „Aš tokia laiminga“, – šypsodamasi „Tiesai“ sakė Londono lietuvė.

– Monika, kaip tau pavyko ne tik išgyventi Londone, bet ir įgyvendinti savo svajones?
– Aš visada žinojau, ko noriu. Atvažiavau čia tik ką baigusi vizualinį dizainą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filiale – be jokios patirties. Kai manęs klausė, ką veiksiu Londone, sakiau, kad būsiu dizainere. Žinoma, nedaug kas tuo metu manimi tikėjo. O aš nebijojau – jei būtų reikėję, buvau pasiruošusi kurį laiką dirbti bet kokį darbą. Tačiau buvau atkakli. Atskridau į Londoną, apsistojau pas tuo metu jau čia gyvenusį brolį ir pradėjau siųsti savo CV į vienaip ar kitaip su grafikos dizainu susijusių darboviečių siūlomas pozicijas. Šimtus. Atsiliepė tik keletas, bet vienas iš jų buvo skirtas man – tiesiog apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
 
– Papasakok apie pirmą patirtį...
 
– Mane įdarbino asistente trim dienoms per savaitę už patį minimaliausią atlyginimą. Tuo metu aš net nežinojau, kad apskritai egzistuoja tokia sritis – architektūrinis apšvietimas. Per interviu truputį prisimelavau, todėl pirmos dienos buvo ypač sunkios – teko išmokti visų biuro kasdienių darbų, o tam tikras kompiuterines programas – per keletą naktų iš interneto. Atsimenu, manęs paprašė kažką nukopijuoti, o aš net supratimo neturėjau, nei ko prašo, nei kaip tai padaryti! Nors ir kalbėjau angliškai, iš pradžių buvo labai sunku atsakyti į telefono skambučius, nes skambindavo klientai iš viso pasaulio, skirtingais akcentais. Tačiau susitvarkiau. Pati save įmečiau į tikrą balą, bet labai stengiausi ir džiaugiausi suteikta galimybe, todėl, nors ir neturėjau jokios patirties, iniciatyvumas ir žingeidumas nugalėjo. Darbdaviai pamatė, kad atiduodu save visą, ir po mėnesio pasiūlė visą etatą.
 
– O paskui tapai viena iš kompanijos akcininkių. Skamba beveik neįtikėtinai...
– Na, tai atsitiko negreit, po šešerių sunkaus ir atsakingo darbo metų. Viskas vyko pamažu. Pradėjusi dirbti visu etatu dalyvavau įvairiuose mokymuose, sėmiausi patirties iš geriausių specialistų, kol tapau profesionalia apšvietimo dizainere, vėliau – projektų vadove, o galiausiai ir akcininke.
 
– Tai tikrai didelis pasiekimas – atlyginimas per tuos metus turbūt ženkliai pakito?
 
– Niekada pati neprašiau didesnės algos, nes žinojau, kad mokausi. Turėjau galimybę eiti į susitikimus su didžiausių tarptautinių kompanijų architektais, skraidyti į susitikimus po visą pasaulį kartu su kompanijos savininku. Po penkerių darbo metų jis manimi pasikliovė, žinojo, kad susitvarkysiu, tad daug keliavau viena. Pradėjau nešti nemažai pelno kompanijai, todėl bendru nutarimu buvo nuspręsta, kad atėjo laikas ir man atriekti pyrago gabalą. Jei atvirai, nenoriu kalbėti apie pinigus, nes jų niekad perdaug nesureikšminau.
 
– Į kokias pasaulio šalis tave „nunešė“ darbas?
 
– Dažnai teko skraidyti į mūsų kompanijos biurą Vokietijoje, ne kartą vykau į Maskvą, Sibirą, Braziliją, Kazachstaną, Ukrainą, Kuveitą. Tose šalyse mūsų kompanija vykdė įvairius projektus, kurių pristatymuose aš turėjau dalyvauti. Tiesa, ir Lietuvoje. Už Kauno „Megos“ apšvietimą buvo atsakinga mūsų kompanija.
 
Dabar, kai prisimenu, net juokinga daros. Pirmą kartą gyvenime į Kuveitą skridau pirmos klasės skrydžiu, pasitiko su šampanu... O aš tokia mergaitė iš kaimo...
 
– Iš kur šitiek drąsos?
 
– Nors mokykloje gerai nesimokiau, net kartais būdavau priskiriama prie nevykėlių, buvau kūrybinga. Svajojau tapti architekte, bet matematikos pažymiai nebūtų leidę įstoti į šią paklausią specialybę. Dar gyvendama Lietuvoje visada įsivaizdavau skraidanti po pasaulį, dirbanti didelėje kompanijoje, vadovaujanti komandai, ir save mačiau visose tose vietose, tik dar tuo metu neįsivaizdavau, kaip to pasiekti. Sako, kai ko nors labai nori ir stengiesi, gyvenimas pats atveria kelius. Aš nesu architektė, bet prie šio darbo prisiliečiu kasdien. Reikėtų paminėti, kad iš tiesų planavau Londone padirbėti porą metų, įgyti patirties, o tada grįžti į Lietuvą ir pradėti savo verslą. Dveji metai praskriejo, o man dar reikėjo mokytis ir mokytis – taip ir likau.
 
– Likai čia, o dabar jau ir savo verslą pradėjai. Atrodytų, taip gerai sekėsi, ko dar trūko?
 
– Trūko kūrybos. Pastaraisiais darbo metais labai daug dėmesio skyriau verslui ir jo plėtimui, ir atėjo laikas, kai pajutau, jog užaugau, pasiėmiau viską, ką galėjau. Kai savo vadovui pasakiau, kad ketinu išeiti, jis nepatikėjo. Kai suprato, kad aš nusiteikusi rimtai – sakė viską padarys, kad pasilikčiau. Likau, kol užbaigiau einamuosius darbus, kad gražiai atsisveikinčiau, ir išėjau. Turiu daugybę reikalingų žmonių, patirties bagažą, todėl dabar noriu dirbti sau ir duoti kitiems.
 
Buvau pavargusi, nes visus tuos septynerius metus neskaičiavau darbo valandų, nežiūrėjau, ar savaitgalis, ar ne – jei reikėjo atsidurti kitame pasaulio krašte, aš buvau visada pasiruošusi. Išvykau su drauge pailsėti į Meksiką, ten bekeliaudama labai stipriai apsinuodijau maistu – mane vos atgaivino. Šis įvykis pagreitino mano apsisprendimą – tiesiog pagaliau ryžausi dirbti ir gyventi taip, kaip noriu pati.
 
– Papasakok apie įdomiausią savo gyvenime projektą?
 
– Tai obuolio skulptūra, stovinti Kazachstane, Almatos mieste. Ją galėčiau vadinti nauju atspirties tašku. Dar dirbdama kompanijoje labai dažnai skraidydavau į Kazachstaną, ten susipažinau su mūsų pagrindiniu užsakovu, didžiausiu grūdų pramonės tiekėju Centrinėje Azijoje, vienu iš didžiausių šalyje prekybos tinklų savininkų. Jis manęs asmeniškai paprašė sukurti miestui skulptūrą.
Sukūriau ir suorganizavau viską pati, kombinuodama grafinį dizainą, architektūrines žinias ir žaisdama su šviesomis. Suorganizavau gamybą Anglijoje ir padėjau suorganizuoti siuntą. Skulptūra sveria 4 tonas, yra 5 metrų skersmens, atspari sniegui, vandeniui, karščiui. Nebuvo lengva suvaldyti vyrų kompaniją Kazachstane, nes aš vienintelė žinojau, kaip viskas turi būti padaryta iki galo. Mums reikėjo 3 kranų, o ten saugumo taisyklės nelabai egzistuoja ir angliškai nelabai kas kalba. Tikrai nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad viskas pavyko sklandžiai. Aš tikrai toje šalyje palikau dalelę savęs.
 
– Tai buvo paskutinis tavo darbas prieš paliekant kompaniją. O kaip sekasi dabar?
 
– Susitikinėju su klientais, deramės dėl naujų projektų. Neseniai užsakovas iš Kuveito paprašė, kad sukurčiau skulptūrą ir jiems. Dabar vyksta procesai, tikiuosi, viskas pasiteisins. Būtent tokį meną aš ir noriu kurti. Pasaulyje yra šitiek vietų, kurias galima papuošti!
 
Atsikeliu ryte, niekur neskubu, daug sportuoju, gaminu maistą, susitinku su draugais, einu į parodas. Žinau, kad, jei nuoširdžiai dirbsi, viskas pasiteisins. Pinigai yra viena, bet daryti tai, kas tave įkvepia, motyvuoja, skatina kiekvieną rytą atsikelti, yra kur kas svarbiau – juk tai ir suteikia džiaugsmą, įprasmina gyvenimą.
 
– Ar nebūtų įdomu ką nors sukurti Lietuvai? Beje, ar dažnai į ją grįžti?
 
– Vienoje iš kasmetinių parodų Kanuose iš tiesų kalbėjome su Artūru Zuoku, ką galima būtų sukurti mūsų sostinei, tad kas čia žino... O į Lietuvą anksčiau grįždavau kas keletą mėnesių, dabar rečiau. Tėvai atvažiuoja, aplanko, bet Londono šurmulys jiems ne prie širdies. Jie nesupranta, kaip man tai patinka, bet, žinoma, džiaugiasi mano pasirinktu keliu.
 
– Jauna, aktyvi, nuolat besisukanti tarp vyrų ir vis viena?
 
– Neatsiranda toks, kuris mane sutvarkytų! (juokiasi, aut. past.) O jei rimtai, buvau jau ir susižadėjusi, ir vestuves planavom, bet aš nusprendžiau viską atidėti, o paskui ir pasukti skirtingais keliais. Tai nebuvo lengvas sprendimas, bet jaučiau, kad dar ne laikas, o gal – ne tas žmogus? Norėčiau šeimos, tačiau kol kas nieko perspektyvaus mano akiratyje nėra. Esu laisva: be vaikų, paskolų – pasiruošusi naujam etapui.
 
 
 
  

Žymos: Menas, Raimonda Kubiliūtė, Londonas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

- Jeigu reikia ką nors padaryti – kvieskite kinus. Jeigu reikia padaryti kažką neįmanomo – kvieskite rusus ir nupirkite degtinės. Jeigu reikia padaryti kažką, kas gerai veiktų – kvieskite vokiečius.
- O amerikiečius kada kviesti?
- Amerikiečių kviesti nereikia, jie ateina patys…