Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-02-21

Lietuvio laisvė Londone, arba kodėl netraukia į Lietuvą

  
Lietuvio laisvė Londone, arba kodėl netraukia į Lietuvą Aurimas Lukoševičius su šeima.

Lietuvoje su dideliu susidomėjimu laukiama jau 15 metų Londone gyvenančio Aurimo Lukoševičiaus romano „Kūnai ir kristalai“. Ilgai Lietuvos leidyklų atmetinėjamas kūrinys pagaliau išvys dienos šviesą. Drąsus, originalus ir kontroversiškas pasakojimas apie Nepriklausomybės aušrą – jau pakeliui į spaustuvę, o linksmai nusiteikęs jo autorius mielai su „Tiesa“ dalijosi pastebėjimais apie Lietuvą, emigraciją, šeimą ir svarbiausią dalyką – laisvę būti savimi.

 – Aurimai, jau dešimt metų gyveni svetur, o dabar debiutuosi Lietuvoje kaip rašytojas. Kodėl išvykai iš Lietuvos ir kaip nutiko, kad nusprendei parašyti knygą apie tėvynę?
– Nežinau, ar galiu save vadinti rašytoju, dar anksti tokiam titului. Rašau kiekvieną dieną, nedaug, gal puslapį ar du. Nors jei ką nors nuoširdžiai droži kiekvieną dieną, tai oficialiai įgauni drožėjo reputaciją. Tai gal aš ir rašytojas?
 
Lietuvą palikau prieš penkiolika metų. Prisipažinsiu, jog tada atsidūriau erzinančioje kryžkelėje. Dabar, kai kartais prisimenu kitus du kelius, nugara nubėga nemalonus šiurpas. O jie buvo realūs, tokie realūs kaip kad realu būna nueiti į parduotuvę nusipirkti pieno.
 
Kodėl parašiau apie Nepriklausomybės pradžią? Tas keistas laikotarpis sukūrė, o gal sutraiškė mane ir mano kartą. Taip nutinka, kai istorijoje įvyksta dogmų ir sampratų kaita. Kokia toji karta? Manau, kad ji padalyta į tris pagrindines grupes: emigrantai, alkoholikai ir nusikaltėliai. Dar yra mikroskopinių atplaišų, mažesnių pogrupių: galingų mamų ir tėčių vaikučiai (tokių nėra daug), tikintys valdžia, tikintys mokslu, praradę tikėjimą ir valdžia ir mokslu. Kalbu apie kartą, kuriai dabar tarp trisdešimties ir keturiasdešimties. Nesuklysiu sakydamas, jog tokio amžiaus žmonių Lietuvoje yra labai mažai.
 
– Papasakok plačiau apie romaną „Kūnai ir kristalai“.
– „Kūnai ir kristalai“ – tai pirmiausia juodas humoras. Atviras nusikaltėlio žvilgsnis į praeivius gatvėje, į politikus, konkurentus, narkotikus, seksą. Mintys, privedančios prie juokingų, kartais šiurpių situacijų, gaujų karų. Tai devyniasdešimtųjų chaoso veidrodis, psichodelinis, lėtas ėjimas nuo vieno nusikaltimo prie kito, o pertraukėlėse tarp laukinio kapitalizmo galima rasti meilės, pornografijos, bei kūnų ir kristalų. Beje, rankraštį leidykloms išsiuntinėjau prieš penkerius, o gal šešerius metus. Tada įsitikinau, jog Lietuvoje vis dar egzistuoja cenzūra ar kažkas panašaus – gal baimė nušviesti praėjusias dienas be romantikos, o su ironija. Mane tai labai nustebino ir nuvylė – juk mūsų valstybė laisva ir demokratiška? Išimtis – leidykla „Kitos knygos“.
 
– Ar sunku buvo įsitvirtinti Londone?
 
– Aš valkata, bent jau sieloje. Man niekada nereikėjo konkrečios vietos, kurią vadinčiau namais, todėl Londone nuo pirmos dienos jaučiausi gerai, o svarbiausia – laisvai. Pradėjau susiveikdamas fiktyvius dokumentus, kad galėčiau dirbti. Kiek prisimenu, už margaspalvį popierėlį sumokėjau dvidešimt penkis svarus. Tada buvo dutūkstantieji, dauguma lietuvių Londone gyveno neteisėtai.
 
Su būsima žmona susipažinau Londone. Ji Lietuvos rusė. Atvažiavau į vieną namą aplankyti draugo, o Irina kaip tik ten persikraustė. Užkalbinau, bendravom laisvai. Pradėjom šnekėti įvairiausiomis temomis apie aštuntą vakaro, taip kiemelyje prasėdėjom iki trečios valandos ryto. Naktiniais autobusais nusigavau iki buto, kuriame gyvenau, jaučiausi gan keistai, norėjosi grįžti atgal, sėdėti su mergina, kuri sugebėjo mane prajuokinti, kuri elgėsi natūraliai, nevaidino ir nesimaivė.
 
O po savaitės paskambino draugas, pasakė, jog išskrenda į Lietuvą. Aš persikrausčiau į jo vietą. Toliau – visa vasara pilna medaus: pokalbiai su Irina iki paryčių, pasivaikščiojimai po naktinę sostinę. Kartais miegodavau darbe, užlipdavau ant stogo kur nors statybose ir knarkdavau. Tikrai iš proto varantys mėnesiai. Po pusės metų pasipiršau, dar po pusės susituokėm. Tik negalvokit, kad po vestuvių medus išnyko. Ne, jau dešimt metų drauge, bet statinėse kažko vis randam.
 
– Kaip tavo vaikams sekasi Londone?
 
– Su Irina auginam dvynukus. Šaunūs berniukai. Lanko čia mokyklą, vakarais mane jie kankina juokingais klausimai, aš jiems atgal skeliu juokingų atsakymų. O po to nuo Iros gaunam velnių, tada ją pagaunam ir užkutenam. Mums visiems patinka Londonas. Niekas čia mūsų nelaiko mišria šeima, atseit rusė ir lietuvis yra truputį ne „good“ – mums tai „super good“. Mes tiesiog imigrantai, o šiame mieste net anglai kartais save tokiais laiko, nors tai jų sostinė, jų valstybė.
 
– Kokie tau, kaip rašančiam žmogui, žmogui, kuris pastebi niuansus, yra didžiausi Vakarų ir Rytų skirtumai – skirtumai tarp Lietuvos ir JK?
 
– Pirma, tai darbdavių ir darbininkų santykiai. Tarkim, čia dirbi nuolatinį darbą vienoje kompanijoje kelerius metus, kad ir parduotuvėje „Asda“, analogas tėvynėje būtų „Maxima“. Metų pabaigoje „Asda“ tam tikrą savo pelno procentą atiduoda darbininkams. Net jei ten esi tik valytojas, galimas daiktas, kad tau Kalėdoms nukris keli tūkstančiai svarų. O „Maximoje“, kiek žinau, atvirkščiai: iš darbininkų atskaitoma už sugedusius produktus, už vėlavimą. Čia tokius nuostolius dengia draudimas, Lietuvoje – vargšas darbininkas turi padengti darbdavio nuostolius.
 
Statybos čia ir tėvynėje – irgi du skirtingi pasauliai. Lietuvoje pusė statybininkų į darbo pabaigą jau nebesupranta, ką kalba ar kodėl nusipjauna pirštus, nes per pietų pertrauką padaugino vyno ar degtinės. Čia, jei pagaus išgėrusį, tavo statybininko kortelės numeris bus įvestas į bendrą kompanijų sistemą, galimas daiktas, niekur statybose darbo nebegausi. Lietuvoje visiems nusispjaut, jei dirbi be šalmo, su netvarkingais įrankiais, uostai dulkes. Čia visa tai tabu: elektriniai įrankiai privalo būti testuoti, su testavimo lipdukais, visur pilna gesintuvų, priešgaisrinių išėjimų. Žodžiu, Londone svarbiausia yra darbininko saugumas ir sveikata, bent jau to siekiama.
 
Lietuvoje svarbiausia užbaigti objektą, o kas nutiks darbininkui – niekam nerūpi, dar galima jam ir pinigų nemokėti, juk vis tiek pragers.
 
Vienas didžiausių skirtumų – bendravimas. Skirtumas tikrai keletas šviesmečių, ne Lietuvos naudai, žinoma. Žmonės čia gerbia tavo laisves, pasirinkimus, odos spalvą, tautybę, seksualinę orientaciją. Viso to tėvynėje nė su žiburiu nerasi. O klaikiausia tai, kad iš Lietuvos per paskutinius dvidešimt metų pabėgo nuo penkiolikos iki dvidešimt procentų gyventojų. Iš Anglijos – gal vienas procentas. Aš jau patylėsiu apie politikų elgesį...
 
– Kaip užsidirbi pragyvenimui? Ar negalvoji apie tai, jog galėtum pragyventi iš rašymo, jei, tarkim, rašytum angliškai?
 
– Esu laisvai samdomas statybininkas, kaip ir dauguma tautiečių. Konkrečiai – kloju plyteles, dekoratyvinį akmenį, marmurą. Kartais mane samdo, kad prižiūrėčiau plytelių klojimo darbus dideliuose objektuose. Rašau todėl, kad man patinka pats kūrimo procesas, bet dar nežinau, ar mano kūryba patiks tiems, kas ją skaitys, nors tai jau greit paaiškės.
 
 
– Dabar plinta mitas, kad dauguma emigrantų pelnosi iš JK pašalpų. Sutinki su tuo ar ne? Ar pats naudojiesi kokiomis nors socialinėmis lengvatomis?
 
– Tavo klausime jau ir skamba atsakymas: mitas. Vienokias ar kitokias pašalpas čia gauna kiekviena šeima, jei tik jos nariai dirba ir turi vaikų. Mano šeima yra keturių asmenų. Tarkime, per metus mano pajamos būna dvidešimt šeši tūkstančiai svarų atskaičius tuos dvidešimt procentų. Pagal šios šalies standartus, iki normalaus gyvenimo mūsų šeimai trūksta šešių tūkstančių per metus, todėl savivaldybė tuos pinigus skiria man – taip padengiama daugiau kaip pusė buto nuomos per metus. Bet tai normalu. Nes jei aš uždirbu dvidešimt šešis tūkstančius asmeniškai, subrangovai iš mano darbo pelno turi apie šimtą tūkstančių. Bendra suma – šimtas dvidešimt šeši tūkstančiai, uždirbti mano rankomis keliems žmonėms iš karto. Paprasta algebra: mano uždirbti šimtas dvidešimt šeši tūkstančiai davė valstybės iždui apie trisdešimt tris tūkstančius svarų mokesčių (tie dvidešimt procentų), iš jų man šešis atidavė savivaldybė. Tai kas iš ko pelnosi? Aš iš valstybės ar ji iš manęs? Leisdama man dirbti Anglija per metus praturtėja trisdešimt trim tūkstančiais, man numeta šešis. Lenkiu galvą ir už juos. Plačiau žmonės žiūrėkit, plačiau skaičiuokit. Emigrantai turtina šitą šalį, bent jau iš Rytų Europos. Kas kita Somalis, Pakistanas, Afganistanas. Šeimose daug vaikų, nei mama, nei tėtis dirbti negali, nes jiems reikia prižiūrėti vaikų darželį, taigi, iš mano uždirbtų mokesčių jiems valstybė numeta penkiolika gabalų, tiek pat iš Pauliaus ar Lioliko ir Boleko. Rytų europiečių uždirbti mokesčiai čia išlaiko daugumą pabėgėlių iš trečiojo pasaulio šalių. PARADOKSAS.
 
– Ar galvoji vieną dieną grįžti į Lietuvą, ar išvykai visam laikui?
 
– Su Irina nutarėm, kad auginsim vaikus šitoje šalyje. Leon ir Nikita jau ketverius metus čia lanko mokyklą. Nesinori nieko keisti. Vaikai čia gimė, tegul čia ir auga. Nėra man vienos Lietuvos. Pirma Lietuva: tai mūsų istorija, kurią aš gerbiu ir kuria didžiuojuosi (be fanatizmo, žinoma). Mūsų šalies gamta, švari, graži, net vietomis laukinė.
 
Antra Lietuva: mūsų žmonės. Visi be išimties: darbininkai, skurdžiai, alkoholikai, nusikaltėliai, narkomanai, gėjai, Pankos nacionalistai, buvę komuniūgos, ateiviai iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos – aš visus juos myliu, nes tai mano tauta, mes vieni kitus ir erziname, ir palaikome. Kiekvienas, kuris save laiko lietuviu, man yra Lietuva, ir kitaip nėra, negali būti.
 
Trečioji, arba valdžiažmogių Lietuva. Jų, valdančiųjų negaliu priskirti nei pirmai, nei antrai Lietuvai. Pirmąja ji dangstosi sukeldama žmonėms nostalgiją ir patriotiškus jausmus vien tam, kad laimėtų rinkimus. O kai juos laimi, jie užmiršta apie antrąją mano Lietuvą, ją išnaudoja ir niekina, iš jos tyčiojasi.
 
Manau, antroji Lietuva turėtų duoti į nosį trečiajai, parklupdyti juos ir pareikalauti bent jau žmogiško „atsiprašau“. Už tuos dvidešimt ketverius metus trunkančią melo ir pažadų masturbaciją.
 
– Koks jausmas apima grįžus į Lietuvą? Ar čia geriau nei tada, kai išvykai?
 
– Ne, Lietuvoje tikrai ne geriau nei tada, kai išvykau. Man emigruojant žmonės vis dar kažko tikėjosi, laukė. Ta trečioji Lietuva sunaikino bet kokią viltį.
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Menas, Londonas,, Knygos

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Darbas ne vilkas, nes vilkai nenervina.