Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Marija Kavaliauskaitė   |   2012-06-28

Marija: Nematomi tiltai

  
Marija: Nematomi tiltai

Šiais gyvenimo mėnesiais išmokstu, kad nereikia galvoti, kaip pereiti tiltą, kol jo dar nesimato, kad dvasinis imunitetas geriausiai stiprinamas vienumoje, kad atpalaidavus raumenis, švirkščianti adata nelūžta o ir skauda mažiau, kad gyvenant Vilniuje Feisbukas iš esmės nereikalingas, o Lietuvai reikalinga tolerancija, kad deimantas yra kiečiausias mineralas žemėje ir, kartu, keliu hipotezę, kad ne visada maloni trintis yra būtina, sveiko tobulėjimo sąlyga.


 
“Negalvok, kaip pereiti tiltą, kol jo nesimato” - pasako man Manu, mano buto savininkas, trumpo susitikimo parduotuvių gatvėje metu. Nuleidžiu akis, jis toliau godžiai pūsdamas tirštus cigaretės dūmus į spalvotas praeivių nugaras, dalinasi patirtimi, kaip į kiekvieną dieną žiūri lyg į mūšį, kurį kartais laimi, kartais pralaimi, kaip kartais išgyvena dėl užgulusių mokesčių, kartais vėluoja juos mokėti, kartais kažkas vėluoja mokėti jam ir kiekviena diena, lyg saulės plieskiamas mūšio laukas, kurią pradėdamas - apsiginkluoji dantų šepetuku, o dienai baigusis - kantriai sudedi suaugusius žaislus į spintą, leidi vandeniui nuplauti karo dulkes, veidą paslepi delnuose, mintys išblanksta palikdamos tik vieną - apie naujai laukiantį rytojų.
Nebegirdžiu visko, net nesistengiu galvoti, ar išties gyvenimas yra kova, ar kai kurie priima jį kaip kovą, ar galų gale pati to noriu...Nesvarbu, pasiimu sakinį apie tiltą, dabar tai man yra reikalingiausia. Indišku akcentu pagardintas balsas toliau sliuogia ausimis, o mano mintys, deja, jau senokai kitur. “Negalvok apie tai, kaip pereiti tiltą, kol jo dar nesimato”. Viskas. Šiandien Manu radau slėpynių žaidžiantį atsakymą, man jo pakanka.
 
Sklandžiai susiraitau ant iš gatvės atsinešto fotelio, smilkalai ir cigaretės, atviras Amsterdamiškas langas, atkeliu jį dviejomis rankomis ir beveik per vidurį, šonuose, abiejose rėmo pusėse, įsmeigiu du, geležinius, į varžtus panašius, širdėlės forma pagardintus daikčiukus. Šiam namui, daugiau nei šimtas metų, čia - jei neišeini į miestą, miestas ateina pas Tave, jei mieste vyksta šventė, pagarsini muziką, iškiši plikaskruostes kojas, pro beveik nuo grindų besitęsiančius langus, ir šiltai paleidi jas mirksoti plaukiančios minios srautuos. Neretai, užgesinus šviesas mane pasieka KEBAB HOUSE ir 420 kofeshopo spinduliai ir aš ramiai alsuoju tyluma ir stebiu gatvėn išeinačius vienišus dūmus.
 
Fotelis, paveikslai, fotografijos, knygos, šaldytuvas ir stalas, mažučių detalių potėpiai tobulo namų paveikslo linkui ir jis jau artėja prie pabaigos. Įsikėliau čia turėdama vieną lagaminą ir džiaugiuos išmokusi suokti slapta, istorinio pastato kalba.Gera rasti vietą ir laiką tiesiog pabūti su savimi.
 
Atvažiavusi čia, turėjau sunkiausią laikotarpį gyvenime, net keista, koks melancholiškas pasitenkinimas apima kalbant apie tai būtuoju laiku... taip saldu, taip gera kartoti ir net norisi rėkti, kad sienos, tiek visko mačiusios - ištrintų praeitį savose sijose ir irgi pradėtų skaičiuoti nauja kartu su manimi... Nebesvarbu, praėjo, kaip ir visa, kas ne amžina.
Aš labai norėjau, kad visa greičiau susidėtų į vietas, baigtųsi įsikūrimo stadija ir iššūkiai, aš subjektyviai ir egoistiškai skubinau laiką, dienas, norėjau, kad saulė kiltų tai greičiau, tai lėčiau, kad visa vyktų kaip noriu, kad būtų kitaip, geriau, blogiau, stipriau, mažiau... trypiau koja ir dažnai pritrypusi koja ramybę trukdžiau gyvenimui besti į mane savo adatą...
 
Kantrybė - svarbu, sustojimas - irgi, nuoseklumas - būtina, atsakomybė už savo gyvenimą ir tikslai - pagrindas. Dabar, buvo svarbu išmokti atsipalaiduoti ir tiesiog priimti visa taip, kaip yra. Ne tik sakyti ar apsimesti pačiai prieš save ar kitus, gyvenimui tai neįdomu... nuoširdžiai, tiesiog, atsipalaiduoti ir leisti dabarčiai įeiti į Tave tokiai, kokia ji yra, nes gyvenimas visada parinks tinkamą vaistą ir adatą, diagnozuos ligą, kurios gali nepripažiti, praplėš raumenį jei reikės, bet įeis, net jei ir nelabai norisi. Taip yra.
 
Minutę, kai paskambinus Danieliui pasakau: “Šiandien - nuostabi diena!” ir net pati, rodos, išsigąstu savo žodžių, lyg koks iš mano burnos išskridęs griaustinis ima ir sumaišo virš galvos susitelkusius debesis, žaibo greičiu jie ima tirpti ir mano dienos keičiaisi, gyvenimas keičiasi, visa realybė splink mane ima keistis ir mane vėl įsupa dideli, netikėti stebuklai, nuostabios likimo dovanos, lyg pavėluotos Kalėdos ar savaitei užstrigusi elektroninio pašto dėžutė... Tiesiog... pasaulis ima, ir, koncentruotai, pagaliau išties glausdamas, apsupa mane, ir dabar, matau daugiau pasirinkimų nei kada nors ankščiau gyvenime.
 
“Atsipalaiduok” - sako vidinis balsas, viskas yra gerai, ir dar - visa yra taip, kaip turi būti.
 
Apsilankau mieste, kur Feisbukas iš esmės nereikalingas, nebylios bežadės sienos turi ir akis ir ausis, cigarečių pakelis kainuoja dešimt litų, ilgakojės merginos baigia nusilaužti geltonus kaklus prašvilpiant šarvuotam mersedesui, homoseksualai vadinami pydarais, Gedimino prospekte galima paslįsti ant Kobros alaus bambalio, kur kavinėse su fotoaparatu atrodau kaip turistė ir padavėjos kalba su manimi angliškai, draugės sako, kad atrodau labai jau“importinė” kur neegzistuoja skalbyklos ir mano apatinius ir kojines siūloma išvalyti sausu valymu, kur žmonės tikri, nes jie myli mane, o aš labai labai myliu juos.
 
Vilnius.... Conti viešbutis ir Basanavičiaus gatvė... cozy, ninjos, moon, terasa, kiemeliai ir skersgatviai... šiltos ilgos vasaros naktys, Mindaugo maksima, nuolatinis vėlavimas sutinkant pažįstamus, nebeatpažįstamus žmones... nuo gyvenimo besislepiantys, seniai nematyti draugai, seneliai ir senelės... dėdės... tetos... mamos sodas ir paliktas kalėti, su manimi kartu, Amsterdamo užkariauti važiavęs katinas Princas...
.
Atrodo, kad Vilniuje feisbukas iš esmės nereikalingas, nes Vilnius yra atskiras socialinis tinklas, kur informacija nesidalinama grupėmis, bet viskas prieinama visiems ir apie visus.
 
Lyg vaikas, stebuklingai džiaugiuosi netikėtai atrasta, šilta, provincijos vasara ir pamanau, kad Lietuvai reikalinga tolerancija. Mūsų tiesiog mažai, per daug vietos gatvėse apžiūrėti kitus, per mažai mačiusios akys, kad matytumėm realybę kitaip. Atrodo, kad žmonės turi per daug laiko galvoti ir koncentruotis ties niekuo nereikšmingomis smulkmenomis. Normos, šablonai... juk visa taip paprasta... leiskim visiems tiesiog būti savimi ir gerbkime tai, kol kitų buvimas žeidžia tik neišprususią akį ar ausį, bet ramybėje palieka aukštesnes vertybes, kurios išties vertos ir kovos ir žodžių.
 
Grįžus į Amsterdamą velku gatve spragsintį lagaminą raudonomis plytomis nusėtomis gatvėmis, klausaus divračių skambučių ošimo ir stebiu artėjantį, nardymo vamzdeliu besinaudojantį vyrą su akvalangu... Šypteliu, o niekas nė netasisuka... Amsterdamas... pagalvoju... dabar - čia mano namai, ir, šiame kontekste, Lietuva atrodo labai labai skirtinga...
 
Amsterdame, GASSAN kompanijoje, deimantai virsta mano geriausiais draugais, vartalioju karatus pirštuose ir stebiu vaikišku naivumu tryškančius suaugusius, arčiau durų besitraukiančius vyrus ir apkvaitusias nuo koketiško deimanto žvilgėjimo moteris. Tomis akimirkomis tiesiog norisi juos visus fotografuoti. Daug išmokstu, kalbu rusiškai, prancūziškai, angliškai, kartais pamirštu žodžius, mintis ir sakinius, kartais pati pasimetu “River” deimanto gelmėje ir toliau linksmai plaukiu gyvenimu. Man visada sekasi dirbti įdomius darbus, džiaugiuos.
 
Deimantai man primena žmones, ne todėl, kad du vienodi deimantai neegzistuoja, bet todėl, kad nešlifuotas deimantas panašus į nešvarų stiklą, o kiekviena, skaudi, kiečiausio mineralo trintis - jam suteikia švytėjimą.
 
Ko gero, dabar, mano šimtas metų vienatvės slepiasi “River” deimanto gelmėse...
 
Myliu,
 
Marija
 
 
  

Žymos: Vilnius, Marija Kavaliauskaitė, Amsterdamas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Blondinė – brunetei:

– Tu dar po stalu šliaužiojai ir į kelnes darei, kai aš jau į mokyklą vaikščiojau!

– Aha. O dabar mes klasiokės!