Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Stanislovas Kairys, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-11-03

Nėra pasitikėjimo savo jėgomis – nebus ir verslumo

  
Nėra pasitikėjimo savo jėgomis – nebus ir verslumo L.Misevičius sako, kad ne­sėk­mės bai­mė mū­sų vi­suo­me­nė­je la­bai stip­ri.

Jaunimo verslo klubo valdybos narys Linas Misevičius pabrėžia, kad lietuvių verslumo stoka nėra koks atskiras reiškinys, o bendra visuomenės problemų dalis.

– Mi­rus, ko ge­ro, iš­ki­liau­siai Lie­tu­vos ver­slo fi­gū­rai, Bro­nis­lo­vui Lu­biui, tar­si sa­vai­me ky­la rei­ka­las pa­kal­bė­ti apie lie­tu­vių ver­slu­mą. Ko­dėl Lie­tu­vo­je to­kio mas­to ver­sli­nin­kų taip ma­ža?
– Ne­su­tik­čiau, kad dau­giau to­kių ver­sli­nin­kų mes ne­tu­ri­me. Pa­žiū­rė­ki­me, pa­vyz­džiui, į „Vil­niaus pre­ky­bos“ de­šim­tu­ką, ar kiek ten jų yra. Tik jie ven­gia vie­šu­mos ir dėl to ne vi­si net ga­lė­tų juos iš­var­dy­ti. Prie­šin­gai, nei, tar­kim, vie­nas pla­čiai pa­gar­sė­jęs, nors ir ne­pa­ly­gin­ti men­kes­nio ka­lib­ro ma­din­gų dra­bu­žių ver­sli­nin­kas.
 
– Tu­ri­te gal­vo­je Ma­rių Ge­laž­ni­ką?
 
– Taip, jį. Jis nuo­lat fi­gū­ruo­ja va­di­na­mo­sios aukš­tuo­me­nės kro­ni­ko­se ar­ba su įtar­ti­nu ver­slu su­si­ju­sio­se is­to­ri­jo­se. Jo ir į jį pa­na­šių vei­kė­jų ži­no­mu­mas, jei ver­tin­tu­me pa­gal jų ver­slo mas­tą, tik­rai ne­pro­por­cin­gas. Bro­nis­lo­vas Lu­bys taip pat bu­vo vi­suo­me­nei ma­to­mas, tik vi­siš­kai ki­to­kio­je švie­so­je. To­dėl ir ga­lė­jo il­gai­niui su­si­da­ry­ti įspū­dis, kad mes tu­ri­me Lu­bį – ne­pri­lygs­ta­mą ver­slo mil­ži­ną – ir yra smul­kių, ta­čiau daug pur­slų ke­lian­čių žu­ve­lių.
 
– Ma­tyt, rei­kia kal­bė­ti apie tai, kad dau­ge­liui nors kar­tą gy­ve­ni­me apie nuo­sa­vą ver­slą pa­gal­vo­ju­sių žmo­nių Lu­bys ne­ga­lė­jo bū­ti pa­vyz­dys, nes jis už­ko­pė į ne­pa­sie­kia­mas aukš­tu­mas, o Ge­laž­ni­kas ar koks Pin­ke­vi­čiaus – men­ki au­to­ri­te­tai. Gal tai vie­na prie­žas­čių, nors ir ne pa­ti svar­biau­sia, kad Lie­tu­vo­je apie ver­sli­nin­kus su­si­da­riu­si ne pa­ti ge­riau­sia, sek­ti jų pė­do­mis ne­ska­ti­nan­ti, nuo­mo­nė?
 
– Bū­tent! Toks ver­sli­nin­ko įvaiz­dis tik­rai ne­ska­ti­na už­si­im­ti tuo pa­čiu. Ar dėl to, kad grei­čiau­sia tek­tų tu­rė­ti rei­ka­lų su pa­na­šiais į mū­sų mi­nė­tus ne­aiš­kiais part­ne­riais, ar kad pats vi­suo­me­nės aky­se pra­ras­tum ge­rą var­dą.
 
– Ge­riau bū­siu sam­di­nys ir ne­suk­siu sau gal­vos? Bet, at­ro­dy­tų, jau­ni­mas ma­žiau tu­rė­tų pai­sy­ti ste­re­o­ti­pų. Bet sta­tis­ti­ka, įvai­rios ap­klau­sos ro­do, kad ir jau­ni žmo­nės ne­si­ver­žia į ver­slą.
– Na, ap­klau­sų re­zul­ta­tus rei­kia ver­tin­ti at­sar­giai. Ne­re­tai res­pon­den­tams pa­tei­kia­mi klau­si­mai bū­na ne­la­bai ko­rek­tiš­ki. Prieš me­tus ar pus­an­trų stu­den­tų ir bai­gian­čių mo­kyk­lą moks­lei­vių bu­vo klau­sia­ma, kaip jie įsi­vaiz­duo­ja ide­a­lią dar­bo vie­tą ir ar jie taps ver­sli­nin­kais. Į an­trą klau­si­mą tei­gia­mai at­sa­kė ke­lio­li­ka pro­cen­tų res­pon­den­tų, o dau­gu­ma jų ide­a­lia dar­bo vie­ta nu­ro­dė vals­ty­bės tar­ny­bą.
 
– Nors vi­suo­me­nės nuo­mo­nė apie vals­ty­bės tar­nau­to­jus, val­di­nin­kus, biu­ro­kratus to­kia pat blo­ga, kaip ir apie ver­sli­nin­kus?
 
– Nuo­mo­nės nuo­mo­nė­mis, bet val­diš­ka tar­ny­ba daž­niau­siai reiš­kia ra­mų gy­ve­ni­mą su vi­so­mis so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis ir sta­bi­liu at­ly­gi­ni­mu. Dėl ši­tų da­ly­kų, kaip ma­to­me, dau­ge­lis jau­nų žmo­nių pa­si­ruo­šę pa­mirš­ti am­bi­ci­jas. Bet, grįž­tant prie ap­klau­sų, kai vi­siš­kai ne­se­niai abi­tu­rien­tų bu­vo klau­sia­ma, ar jie no­rė­tų, pa­brė­žiu, ar no­rė­tų tap­ti ver­sli­nin­kais, tai tuo­met apie aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų ap­klaus­tų­jų at­sa­kė, kad no­rė­tų. Toks ato­trū­kis tarp no­rų ir re­a­lių ga­li­my­bių ver­ti­ni­mo, vie­na ver­tus, ro­do, kad įvai­rių ap­klau­sų duo­me­nis ga­li­ma nau­do­ti skir­tin­giems tei­gi­niams įro­dy­ti, an­tra ver­tus, tik­rai Lie­tu­vo­je apie ga­li­my­bes pra­dė­ti sa­vo ver­slą dau­ge­lis gal­vo­ja skep­tiš­kai.
 
– Tarp to­kio skep­tiš­ko po­žiū­rio prie­žas­čių nu­ro­do­ma ir tai, kad nė­ra ver­sli­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­jų.
 
– Tra­di­ci­jos la­bai svar­bu. Jau­nuo­liui iš ko­kios bel­gų ar da­nų šei­mos, ku­rio­je kar­tų kar­tos, tar­ki­me, lai­kė res­to­ra­nė­lį ar kny­gy­ną, daug pa­pras­čiau įsi­trauk­ti į ver­slą nei ko­kiam mū­sų da­bar­ti­niam stu­den­tui, ku­rio tė­vai vi­są gy­ve­ni­mą, kaip sa­ko­ma, val­gė val­diš­ką duo­ną. Čia pa­na­šiai kaip su tuo ban­dy­mu nu­bėg­ti my­lią grei­čiau nei per ke­tu­rias mi­nu­tes. Il­gus pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­čius nie­kam to ne­pa­vy­ko.
 
Ta­čiau kai pa­ga­liau Ro­ge­ris Ban­nis­te­ris 1954 me­tais įvei­kė šį bar­je­rą, tai po jo grei­tai pa­si­py­lė dar ge­res­ni ki­tų spor­ti­nin­kų re­zul­ta­tai. Ban­nis­te­ris įvei­kė ne tik grei­čio bar­je­rą, bet ir psi­cho­lo­gi­nį. Po jo pa­siek­to re­kor­do ir ki­ti spor­ti­nin­kai pa­ti­kė­jo sa­vo jė­go­mis, pa­ti­kė­jo, kad ga­li­ma įveik­ti tai, kas anks­čiau at­ro­dė ne­įvei­kia­ma. Tai­gi, jei ša­lia ta­vęs yra ar­ti­mų žmo­nių, ku­rie įvei­kė bai­mę ri­zi­kuo­ti vers­da­mie­si sa­vo jė­go­mis, tai ko­dėl aš to ne­ga­lė­čiau pa­da­ry­ti? De­ja, pas mus to­kių pa­vyz­džių šei­mo­se, ar­ti­miau­sio­je ap­lin­ko­je re­to­ka.
 
– Bet Lie­tu­vo­je vei­kia de­šim­tys tūks­tan­čių įmo­nių. Ir jos nė­ra vi­siš­kai ano­ni­mi­nės – už jų žmo­nės. Bet mes jų pa­vyz­džiu ne­lai­ko­me?
 
– Gal ir lai­ko­me, ta­čiau yra ir la­bai daug de­mo­ty­vuo­jan­čių veiks­nių, ku­rie tuos pa­vyz­džius su­men­ki­na. Ga­liu šią sa­vo min­tį pai­liust­ruo­ti kon­kre­čiu pa­vyz­džiu: Vie­no­je mo­kyk­lo­je penk­to­kus ir šeš­to­kus mo­kiau ver­slu­mo prad­me­nų. Kai vai­kai su­gal­vo­jo sa­vo ver­slo idė­jas, mo­ky­to­jos pra­dė­jo vi­saip vai­kus stab­dy­ti – ir su ka­muo­liu ne­ga­li­ma, nes dar lan­gą iš­muš, ir jo­kių ašt­rių daik­tų, nes dar su­si­žeis, ir tas ri­zi­kin­ga, ir anas... Gal ir pa­grįs­tas mo­ky­to­jų rū­pes­tis, bet po­žiū­ris, kad ne­ga­li­ma ri­zi­kuo­ti, daž­nai prieš­ta­rau­ja ver­slu­mo prin­ci­pui. Prie­šin­gas pa­vyz­dys – JAV, kur ver­sli­nin­kai į pa­vo­jų ban­kru­tuo­ti žiū­ri kaip į na­tū­ra­lų da­ly­ką. Jiems ban­kro­tas ne­reiš­kia žlu­gi­mo.
 
– Esu gir­dė­jęs ar juo­kais, ar rim­tai pa­sa­ko­jant, kad ban­ke bent po­rą kar­tų ban­kru­ta­vęs ame­ri­kie­tis kre­di­tą gau­na grei­čiau, nei to ne­pa­ty­ręs. Net jei­gu iš tie­sų yra ne vi­sai taip, pats pa­sa­ko­ji­mas vis vien at­spin­di ben­drą vi­suo­me­nės po­žiū­rį: jei­gu at­kak­liai siek­si sa­vo tiks­lo, tai anks­čiau ar vė­liau tau bū­ti­nai pa­vyks.
 
– Ne­sėk­mės bai­mė mū­sų vi­suo­me­nė­je la­bai stip­ri. Dau­ge­ly­je gy­ve­ni­mo sri­čių, ne vien ver­sle. Juk tik­rai net ir Lie­tu­vo­je ban­kro­tas ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad tap­si vi­siš­kai žlu­gęs fi­nan­siš­kai, kad lik­si be duo­nos kąs­nio. Ta­čiau daug kas bi­jo ne to­kios fi­nan­si­nės ne­sėk­mės, o kad ki­ti jį ims lai­ky­ti ne­vy­kė­liu. O dar blo­giau – pats apie sa­ve pra­dės taip gal­vo­ti. Tai vi­sai ki­to­kia mąs­ty­se­na nei to ban­kro­to ne­bi­jan­čio ame­ri­kie­čio. Tai ini­cia­ty­vą slo­pi­nan­ti mąs­ty­se­na.
 
– Pa­pras­tai ta­riant, ap­si­juok­ti bi­jo­me la­biau, nei gy­ven­ti vos su­du­riant ga­lą su ga­lu. Iš kur toks nu­si­tei­ki­mas?
 
– Gal to­kį mąs­ty­mą iš da­lies at­si­ne­ša­me iš mo­kyk­los, kur daž­nas vai­kas la­biau už vis­ką įpran­ta bi­jo­ti tap­ti pa­ty­čių ob­jek­tu? Pa­ty­čios mo­kyk­lo­se, kaip vi­si ži­no­me – di­džiu­lė mū­sų vi­suo­me­nės pro­ble­ma su la­bai skaus­min­gais pa­da­ri­niais. O kaip tam­pa­ma pa­ty­čių ob­jek­tu? La­bai daž­nai dėl to, kad vai­kas kuo nors iš­si­ski­ria iš ki­tų, pa­vyz­džiui, kū­ry­biš­ku­mu, ori­gi­na­liu mąs­ty­mu. Net mo­ky­to­jai daž­nai to­kių ne­mėgs­ta.
 
Vie­nas re­kla­mos agen­tū­ros va­do­vas man pa­sa­ko­jo, kad nuo­lat už ra­ši­nius mo­kyk­lo­je gau­da­vo blo­gus pa­žy­mius dėl itin ne­įskai­to­mos ra­šy­se­nos, o kai ga­lų ga­le vie­ną to­kį ra­ši­nį pa­ra­šė tik di­džio­sio­mis rai­dė­mis, kad mo­ky­to­ja ga­lė­tų ge­riau įskai­ty­ti ir įver­tin­ti tu­ri­nį, tai vis vien ga­vo dve­je­tą, nes pa­si­el­gė ne­stan­dar­tiš­kai. Pa­na­šiais at­ve­jais už­ten­ka kla­sė­je pa­leis­ti kan­des­nę re­pli­ką, kad už­gau­lų to­ną pa­si­gau­tų bend­ra­klasiai. Taip, de­ja, at­si­tin­ka.
 
– Va­di­na­si, mū­sų vi­suo­me­nės pro­ble­ma – ne koks spe­ci­fi­nis ver­slu­mo trū­ku­mas, o ben­dras ne­pa­lan­kus po­žiū­ris į sa­ve ir į ki­tus, smuk­dan­tis pa­si­ti­kė­ji­mą ne tik ap­lin­ki­niais, bet ir pa­čiu sa­vi­mi?
 
– Su­tin­ku. Tik­rai kal­bė­ti rei­kia ne tiek apie ver­slu­mo ug­dy­mą, kiek apie pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis ap­skri­tai skie­pi­ji­mą.
 
– To­kiu at­ve­ju val­džia su jos dau­gy­be įvai­riau­sių ver­slu­mo ska­ti­ni­mo pro­gra­mų ne ka­žin ką ga­li nu­veik­ti?
 
– Na, ne vi­sai taip. To­kios pro­gra­mos tik­rai rei­ka­lin­gos ir nau­din­gos, ta­čiau dar dau­giau nau­dos duo­tų
ge­rai ap­gal­vo­tos pa­stan­gos ug­dy­ti ben­drą pa­si­ti­kė­ji­mo at­mo­sfe­rą vi­suo­me­nė­je. O tai – ne vien val­džios dar­bas.
 
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kalbasi du bičiuliai:
– Ką darytum, jei dykumoje sutiktum nuodingą gyvatę?
– Aš ją nušaučiau.
– O jei neturėtum šautuvo?
– Aš ją nudurčiau.
– O jei neturėtum peilio?
– Klausyk, kieno tu pusėje: mano ar gyvatės?