Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Rimantas Zagrebajev   |   2011-02-11

R.Šalaševičiūtė: Vaikas – svarbiausia

  
R.Šalaševičiūtė: Vaikas – svarbiausia
© R.Zagrebajev
R.Šalaševičiūtė: Galvodami, kaip sutvirtinti šeimą, užmirštame patį vaiką.

Prieš gerus metus Seimo pirmininkė buvusios Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės nebeteikė antrajai kadencijai, kaip įvardijo, dėl dviejų priežasčių: kontrolierė nesiėmė visų reikiamų veiksmų garsiojoje Drąsiaus Kedžio byloje, be to, per mažai bendradarbiavo su Savivaldybių vaiko teisių skyriais. Pasak mūsų pašnekovės, tai – netiesa.

="text-align: left">„Buvo juntama, kad yra kitų motyvų, kad aš – nebereikalinga“, – sako R. Šalaševičiūtė. Ir pasakoja, kad tada nusprendė – reikia pailsėti. Kol nedirbo, miegodavo po 12 valandų, tvarkė prie namų esantį daržą, rūpinosi buitimi. Kiek vėliau geras rusų kalbos mokėjimas padėjo laimėti konkursą, ir R. Šalaševičiūtė išvyko konsultuoti Azerbaidžano žmogaus teisių gynėjų institucijos vaiko teisių klausimais. „Tada buvo tas periodas, kai angelas sargas pradėjo manimi rūpintis“, – įsitikinusi pašnekovė, turinti 15 metų darbo patirties žmogaus ir vaiko teisių gynimo srityje. Grįžusi iš Azerbaidžano pradėjo rengti dokumentus advokatūrai, o kai jau vežė pateikti dokumentus, jai paskambino iš Pedagoginio universiteto ir pasiūlė skaityti paskaitas studentams.
 
Šiandien Rimantė Šalaševičiūtė yra Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja. Atsigavusi po sunkaus gyvenimo išbandymo, jaučiasi gerai fiziškai, o svarbiausia – ir dvasiškai. Negyvena vien paskaitomis, turi įvairių visuomeninių reikalų, nes yra įsitikinusi, kad dirbant tokioje srityje „netinka būti kabinetiniu darbuotoju“. Moteris pastebi, kad visuomenėje suformuota nuomonė apie vaikus yra iš esmės klaidinga. „Suformuota nuomonė, kad vos ne visi vaikai yra delinkventiniai (tai yra pažeidžiantys egzistuojančias elgesio normas, nors ir nesukeliantys rimto pavojaus ir nedarantys didelės žalos – aut. past.) ar blogo elgesio. Su R. Šalaševičiūte kalbamės apie tai, ką reikėtų daryti, siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, ir apie laikotarpį, kai ji buvo kritikuojama už nuveiktus ir nepadarytus darbus.

Kaip vertinate šiandienos Lietuvos situaciją vaiko teisių apsaugos srityje?

Iš tikrųjų, pasikeitus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybei, pradėta matyti reali situacija, mėginama priimti teisės aktus, kurie išspręstų atsiradusias problemas. Bet matau vieną negerą dalyką – be abejo, būsiu sukritikuota arba bažnyčios, arba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – įžvelgiu ne visai teisingą politiką šeimos klausimu. Prieš porą metų Seime buvo priimta Šeimos koncepcija (Valstybinė Šeimos politikos koncepcija – aut. past.), kuri kėlė tam tikrų abejonių, nes prioritetas joje teikiamas tik santuoką įregistravusioms šeimoms. Dabar pasigirdo drastiškai išreikšta Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Dagio nuomonė, kad būtent šiai kategorijai turi būti taikoma didesnė parama ir pagalba – tiek šeimoms, tiek vaikams.

Patinka mums ar nepatinka, bet 1995 metais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Šiandien kai kuriems aukšto rango pareigūnams atrodo, kad konvencija yra rekomendacinis dokumentas. Man dažnai yra tekę aiškinti, kad ši konvencija mums privaloma, ir būtent joje aiškiai pasakyta: prioritetas turi būti teikiamas vaikui. Konvencijoje rašoma ir apie šeimą, tačiau nurodoma, kad bet kurioje situacijoje svarbiausia – vaikas. Labai aiškiai turime suvokti, kad Lietuvoje pirmiausia turime kalbėti apie vaikus, o tik paskui – apie šeimą. O dabar išeina atvirkščiai: galvodami, kaip sutvirtinti šeimą, sudaryti sąlygas, kad vaikai augtų tik šeimose, – užmirštame patį vaiką. O juk jeigu kūdikį pagimdė vieniša mama, tai jis iš savo aplinkos, visuomenės ir valstybės laukia lygiai tiek pat, kiek vaikas, gimęs šeimoje, registruotoje santuokoje. Penkerių ar septynerių metų vaikui nepasakysi: „Jonuk, nepyk, bet mes nenuėjome į Civilinės metrikacijos skyrių, todėl negauname pinigėlių ir negalime nupirkti dviratuko“, – jis šito nesupras. Todėl, mano įsitikinimu, požiūris, kad tėvai būtinai turi būti susituokę, kartais diskriminuoja vaikus. Vykdoma politika persiduoda mokytojams ir aplinkai, ir mes negalime būti garantuoti, kad kas nors vieną dieną tokiam vaikui nepasakys: tavo tėvai nesusituokę – užtat tu esi antrarūšis. Taip gali būti ir, manau, taip daug kur ir yra.

O jei apskritai kalbėsime apie vaikus, tai jiems šiandien sunku. Nesiruošiu teikti statistikos, kiek tėvų, išvykusių į užsienį užsidirbti duonos, kiek padaugėjo gaunančių socialinę pašalpą, kiek yra šeimų, jos iš viso negaunančių. Sveikatos paslaugos vaikams turėtų būti teikiamos pirmumo tvarka – bet taip nėra. Niūri situacija dėl vaikų psichiatrų, psichologinės ir reabilitacinės pagalbos. Esame tarp 8 valstybių, kuriuose plinta ypatinga, atspari vaistams tuberkuliozės forma. Buvo aiškiai suformuluota, ko reikia, kad situacija ne blogėtų, o gerėtų – o kur rezultatai? Pristatydama sveikatos sferos trūkumus, kaskart išgirsdavau – situacija keisis. Bet tebūdavo atliekamos tik šiokios tokios korekcijos, tarsi namo kosmetinis remontas, kai neatsižvelgiama į tai, kad vamzdžiai viduje – supuvę... Negera padėtis ir mokyklose. Problemos abipusės – ir mokinių, ir pedagogų, dėl to įsiplieskia didžiuliai konfliktai.

Bet galiu pasakyti, jog nors trūkumų yra, situacija geresnė, nei prieš 5 metus. Yra toks pasakymas: „Jeigu kiekvienas Lietuvos žmogus atliktų bet kurias jam pavestas pareigas namuose ir darbe taip, kaip jas reikia atlikti – šiandien neturėtume nei krizės, nei problemų dėl vaikų, nei dėl šeimų, nei visuomenėje.“ Dirbdama kontroliere visuomet sakydavau: visur, kur bebūtų vaikas, šalia turi būti geras, vaiką mylintis žmogus. Vaikui gerai ten, kur šalia jo yra geri žmonės. Manau, reikėtų iškelti į pirmą vietą žmogiškuosius išteklius ir požiūrį į vaiką, o tik tada kalbėti apie finansinius resursus.

Kokie galėtų būti racionaliausi šių problemų sprendimo būdai?

Jei kalbėtume apie vaikus prižiūrinčias institucijas, esu įsitikinusi, kad reikia duoti kelią jauniems ir gabiems žmonėms, turintiems naują, kitokį požiūrį. Dažnai ir kalbant apie mokyklas, ir apie globos namus akcentuojama, kad turėtų dirbti jaunesni darbuotojai, nes, pavyzdžiui, prieš trejus metus vidutinis pedagogų amžius Lietuvoje buvo 50 metų. Atėjęs dirbti jaunas žmogus geriau supranta vaikų problemas, su jais užmezga geresnį kontaktą, bet kadangi dažniausiai būna „karingas“, nesitaiksto su nusistovėjusia, įsisenėjusia tvarka, tai greit kolektyve tampa nepageidaujamas. Ir, mano nuomone, kad ir kaip neįprastai tai nuskambėtų, bet mūsų mokyklose ir vaikų globos namuose turėtų dirbti daugiau vyrų. Aplinkoje, kur vaikas auga ir kur formuojasi jo asmenybė, nesant vyrų, ypač „išsiderina“ berniukai. Jeigu daugiau vaikinų rinktųsi darbą su vaikais, situacija tikrai būtų geresnė.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tikslas – gerinti vaiko teisių apsaugą, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Taip pat atlikti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje. Tačiau kontrolierius tik vertina ir teikia pasiūlymus. Kodėl toks aukštas pareigūnas pats negali spręsti problemų?

Pagal Konstituciją, yra trys valdžios pasidalijimo principai: įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia bei teismai. O Vaiko teisių apsaugos kontrolierius nėra nei leidžiamojoje, nei vykdomojoje valdžioje, nei teismuose, ombudsmeno sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Kontrolierius yra tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Ombudsmenas turi užsitarnauti autoritetą – tik tokiu atveju sprendimai bus vykdomi. Visi ombudsmenai yra skiriami ginti žmogaus teises ir laisves, jie turi prižiūrėti, ar vykdomoji valdžia tinkamai dirba, kontroliuoti netgi ministrų darbą. Esant reikalui, jie turi imtis priemonių, kad būtų keičiami įstatymai. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai tokiu atveju patys kreipiasi į parlamentą, sudėlioja įstatymo redakcijas. Lietuvoje Vaiko teisių apsaugos kontrolierius tokios teisės neturi, nes Konstitucijoje aiškiai įvardyta, kam suteikta įstatymų leidybos teisė. Būdama kontroliere, galėjau oficialiai teikti siūlymus dėl įstatymo pakeitimo Seimo valdybai, kurioje sėdintys 5 žmonės žvilgtels į dokumentus ir atmes siūlymus, – bet aš rinkdavausi kitą kelią: parengi visą dokumentų paketą, atlieki tyrimus ir kreipiesi į kurį nors Seimo narį su paaiškinimais, kodėl reikėtų tą ar kitą įstatymą pakeisti. Jis aptaria tai su kolegomis, vėliau svarsto savo frakcijoje ir t.t., – štai todėl pateikti siūlymai dėl įstatymo pakeitimo labai ilgai „keliaudavo“. Buvau atkakli ir net įžūli, sekdavau, ar perskaitė dokumentus, imdavausi kitų „žygių“. Pavyzdžiui, „gyvybės langelių“ klausimą iškėlėme dar 2005-aisiais, bet prireikė net ketverių metų, kol vis dėlto atsirado politinė valia, kad reikia gelbėti vaikus.
 
Tai, vis dėlto, vaiko teisių kontrolieriui trūksta galių?

Taip, kasmet atsiskaitant Seimui, keliant globalias problemas būdavo keliamas klausimas, kodėl ombudsmeno sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Gal reikėtų, kad jo sprendimai būtų privalomi, kad jis galėtų kištis į teismų darbą? Bet ombudsmeno institucija turi laikytis tarptautinių standartų, tai negali būti prievartos institucija. Tokios yra nuostatos, nors kartais net verkti norėdavosi, kad negali įrodyti: atrodo, viską sudėliojai, surašei pažymas, lauki rezultato, o jo nėra. Bet dažniausiai, kai turi svarių argumentų, kai susiduri su reikalą išmanančiais žmonėmis, nereikia ir prievartinių priemonių, problemą pavyksta išspręsti.
 
Savo kadencijos pabaigoje buvote labai kritikuojama dėl pedofilijos skandalo. Kaip į kritiką reaguojate šiandien?

Aš į kritiką pozityviai reagavau ir tuomet. Man pačiai sunku vertinti, nors prabėgo jau nemažai laiko. Būna, sutinku žmonių, kurie teigia, jog skandalo metu išlikau ori. Gal taip ir buvo. Buvo daug kritikos, bet didžioji dalis – nepagrįsta. Man padėjo tai, kad nepykau ant tų žmonių. Nesinorėjo keršto. Žinojau daug, bet nesistengiau nei viešinti, nei pateikti žurnalistams. Esu žemaitė – gal sulėtintas mąstymas (šypsosi – aut. past.), gal kada ir pravers. Kritika man ypatingų pasekmių neturėjo, nors buvo skaudu. Bet tai mane pastūmėjo pailsėti, pagilinti teisines žinias, patobulinti kompiuterinius įgūdžius, ir dabar vėl noriu dirbti tą darbą, kurį dirbau. Tegul kritikuoja, jeigu ką padarysiu ne taip. Dabar į mane žiūrima kaip į žinomą žmogų, kai kuriems aš – net pedofilų gynėja. Kartą vienoje parduotuvėje pardavėjas manęs neaptarnavo. Tik paskui supratau, kodėl jis pasišalino – buvo apsirengęs violetinės spalvos marškinukais. Manau, kad kritikos nebijojau, tiesa, kartais jos nesuprasdavau, bet apskritai kritika yra gerai. Ji padeda suvokti kritikuojančiojo mintis, požiūrį. Gerai apmąstęs kritikos tikslą, pasidarai išvadas.

Po visą Lietuvą sukrėtusio pedofilijos skandalo kyla esminis klausimas: ar šioje srityje yra žmonių, kurie įvykius gali pakreipti jiems reikiama vaga?

Iš tikrųjų, D. Kedžio istorijoje – taip. Yra tokių žmonių, kurie turi neeilinių gebėjimų viską nukreipti ta vaga, kuria jiems norisi, negalvodami apie pasekmes. Pavyzdys – aiškus, Lietuva yra suskaldyta į dvi stovyklas. O jei kalbėtume apie vaikų teises apskritai ir apie institucijų darbą – taip, yra tokių pareigūnų, atsakingų darbuotojų, kurie ne tik arogantiški, elgiasi biurokratiškai, bet ir piktnaudžiauja tuo, kad yra valdžioje. Nes jie patys nemyli žmonių ir nemyli vaikų.
 
 
***

Jungtinėje Karalystėje
  • Prieš dešimt metų – 2001-aisiais – 80 proc. Didžiosios Britanijos vaikų gyveno šeimose su abiem tėvais. O štai 1981 metais pilnose šeimose gyveno beveik 90 proc. visų JK vaikų.
  • Per XX amžių ženkliai sumažėjo vaikų mirčių skaičius. Pagrindinė to priežastis – iš esmės sumažintas kūdikių mirštamumas. 1921 metais iš tūkstančio vaikų iki vienerių metų amžiaus mirdavo 84. 2000 metais šis skaičius besiekė 5,6.
  • 2000 metais JK buvo 12,1 mln. vaikų iki šešiolikos metų: 6,2 mln. berniukų ir 5,9 mln. mergaičių. Lyginant su 1971-aisiais, vaikų skaičius sumažėjo 2,2 mln.
Lietuvoje
  • Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 636,1 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus – kas penktas gyventojas buvo vaikas.
  • Nors Lietuvoje gimstamumas didėja, vaikų skaičius mažėja – 2005 metais vaikų iki 18 metų buvo 746,3 tūkst., o pernai metų pradžioje – 636,1 tūkst.
  • 2009 metais santuokos neįregistravusiems tėvams gimė 10,3 tūkst. kūdikių (2005 m. – 8,7 tūkst.). Dauguma vaikų (apie 70,8 proc.), gimusių santuokos neįregistravusiems tėvams, buvo įregistruoti pagal abiejų tėvų pareiškimą.
  •  
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Du draugai sėdi kavinėje ir širdingai kalbasi. Staiga vienas pastebi, kad antrasis nenuleisdamas akių žiūri į duris.
– Ką tu tokio įdomaus ten matai? – klausia pirmasis.
– Saugau, kad kas mano palto nepavogtų. Tavo jau seniai nebėra.