Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Algis Davidavičius, \"Atgimimas\"   |   2010-09-27

Savas ar svetimas: lietuvybė ir jos skausmai

  
Savas ar svetimas: lietuvybė ir jos skausmai

Mes daug kalbame apie lietuvybę. O kaip dabarties Lietuvoje gyvendami jaučiasi tie, kurie yra etniniai, kultūriniai ir dvasiniai mišrūnai, gimę XX amžiaus sumaištyje?

Aš esu pusiau rusas, t. y. etninis pusrusis. Toks tautinis mišrūnas, pasirinkęs gyventi nūdienos Lietuvoje. Žodis „nūdiena“ man organiškai, pagal gyvenimo čia patirtį, siejasi su rusų šnekamosios kalbos terminu „nūda“ (nuobodulys), tik suteikia jam savitą vietos kultūros, etninių tradicijų atspalvį. Ne šiaip sau čia „nūda“ (kokios visur pasaulyje, ypač tarp slavų, gausu), o autentiška, sermėginė „nūdiena“ – nuobodi lietuviška kasdienybė. Štai toje nūdienoje ir gyvenu. Atlieku Lietuvai visokias pilietines ir kitas čia prideramas pareigas (malonias, kaip dauginimasis, vaikų auklėjimas, ir varginančias, kaip balsavimas, mokesčių mokėjimas). Žodžiu, bandau mėgautis gyvenimu ir kukliomis jo prasmėmis kartu su kitais „Akropolio“ lankytojais.

Kas doram lietuviui atima gyvenimo džiaugsmą
 
Deja, pirštai nebekyla rašyti, kad esu visai lietuvis ar bent pusiau lietuvis. Lietuvis Lietuvos Respublikos piliečio prasme – be abejo. Lietuvis, kaip mokantis norminę lietuvių kalbą (kiek ją įmanu mokėti šalia nepasiekiamų puritoniškų Valstybinės kalbos komisijos standartų) – taip. Tačiau „tautine“, menamų tautos tradicijų paveldėtojo ir įkūnytojo, įsipareigojusio Tėvynei iš didžiosios „T“ prasme – tikrai ne! Dėl vienos paprastos priežasties – aš neketinu tapatintis su vietos „tautinėmis idėjomis“, kurios siūlo vien siaurinti pasaulio vaizdą, skatina galingų kaimynų ir kažkokių betaučių galių (ES, visokie totalitarizmai, revoliucijos, karai) aukos savijautą, atima atsakomybės pačiam kurti savo tikrovę kartu su kitais perspektyvą.
 
Atima taip pat gebėjimą priimti kitus, skirtinguosius, kaip lygiaverčius žmones, leidžia į kiekvieną skirtingiau mąstantį ar gyvenantį žiūrėti kaip į pavojingą, nedorą, nepatikimą nelietuvį. Visokie žydeliai, čigoniukai, ruskeliai, lenkiukai ir, ką jau bešnekėti, „kitos mažumos“, kurias neva „doro“ statistinio lietuvio sąskaita gina visokie briuseliai ir euroinstitucijos, staiga tampa tuo kasdienio erzelio, gyvenimo bjaurasties ir nesmagumo šaltiniu, be kurio (ar kurį suvaldžius, atskyrus į kokius getus) kaip tik tas „doras lietuvis“ neva ir pasijustų saugus, darbštus, viltingas atgauti dar SSRS komunistų atimtą, o ES kapitalistų taip ir nesuteiktą gyvenimo džiaugsmą.
 
Kodėl Lietuva nenori keistis
Paliksiu paraštėse Tomo Venclovos dusulius – man, kukliam, kiek prasilavinusiam vilniečiui, nebeišeina kvėpuoti XIX amžiaus ar Smetonos buitinio antikvariato lietuviškomis dulkėmis. Tai net ne oras, tai dirbtinė tarša. Čia, galiausiai, psichologinės ir kūno gyvybės ar mirties klausimas – negali sakyti, kad siauraprotiškumo, baimės, gynybiško pykčio ir pavydo įkrauti „tautinės savimonės“ padirbiniai (pvz., „šeimos tradicijos“, „Lietuvos 1000-metis“, „drąsi šalis“ ir t. t.) apskritai yra koks nors „oras“ ar gyvenimo išteklius.
 
Taip, tai padirbiniai – kažkas šituos vaizdinius sugalvojo dar gerokai prieš šimtmetį kaip nenoro keistis, nenoro atsiverti ir priimti permainingą pasaulį pateisinimą. Kaip atsvarą taip pat sugalvotiems visuotinės žmonių brolybės ir seserybės, lygiavertiškumo ir savarankiškumo idealams, kurie man bent atrodo ir racionalesni, ir sveikesni, ir vertesni gyvenimo pastangų, nei graudžiai malonios dainos apie šlovingą praeitį bei piktų priešų skriaudas Rumšiškių fone.
 
Tegu lietuviško konservatizmo kūrėjai ir puoselėtojai pasilaiko visą tą smetonišką antikvarą sau patiems kaip klubinę veiklą – būdamas Lietuvos pilietis aš nenoriu būti įpareigojamas skelbti lojalumą ar pagarbą tokioms stebuklinėms siaubo pasakoms bei dirbtiniam folklorui. Vydūnas jiems Sokratas, o Maceina – Platonas. Aš – ne prieš, man, pvz., pakanka žydų Martino Buberio ir Emanuelio Levino (pastarasis kadaise gimė Kaune).
 
Kas man yra Tėvynė
 
Tai gyvybės ir mirties, manęs kaip asmens, mano teigiamos asmeninio gyvenimo tapatybės ir vertės klausimas – kas gi aš esu, kam aš priklausau? XX amžius ir jo keista, baisi alchemija atėmė iš manęs paprastas ir aiškias kilmės, savimonės, tapatybės, priklausomybės gaires. Nei aš iš tikro „grynas lietuvis“, nei aš „tikras rusas“. Nei kada buvau tikras „sovietas“ (mokyklą baigiau 199-aisiais, mokytoja manė mane esant „nacionalistu“), nei tapau tikras „kapitalistas“. Jaučiuosi svetimas tiek didžiarusiško, tiek tikralietuviško, tiek sovietų imperialistinio, tiek laisvosios rinkos šovinizmo (baimingos aistros „svetimųjų“, kitokių atžvilgiu) užkeikimams. Dabar pats turiu sukurti ir ne tik atrasti, o ir išsiversti į savo kasdienio gyvenimo kalbą tai, kas man yra Tėvynė ir kas yra man Šventa.
 
Kur baigiasi mano pasaulis
 
Kam aš tikrai nesvetimas, tai visa ta XX ir ankstesnių amžių palikta kančia būti atviru, mąstančiu, nebijančiu veikti, tikinčiu ir atjaučiančiu žmogumi. Pasipriešinimo papročiais, tradicijomis, ideologijomis, įstatymais ir šventraščiais perduodamoms mąstysenoms, jausenoms ir veiksenoms, pagal kurias mes visi čia neva esame kažkuo savaime blogi, šlykštūs, nepatikimi ir smerktini bei baustini nuo pat gimimo, dėl to nusipelnome tik įtarumo, valdingumo, „rykščių“ iš kieno nors „geresnio“ pusės – o atgal mokėsime sabotažu, pasyvumu, „špyga kišenėje“ ir pakaruoklio juokais a la Algis Greitai. Pasipriešinimo tradicinei baimei, pavydui ir neapykantai viskam, kas mus iš šitos senoviškos, saldžiarūgštės, visas mūsų jusles bukinančios sermėgos išvynioja, spiria mus pripažinti, kad pasaulis Garliava neapsiriboja, Vilniuje, Londone ar Maskvoje nesibaigia.
 
Taip, aš atsisakau senų, bibliotekinių, antikvarinių šventumų, apkepusių sena, nereikalinga savęs ir kitų įtarinėjimo, nužmoginimo, baimingo valdymo ir rezignavimo kančia. Taip, aš sau sakau – pasaulis, kiek jis matomas ir prieinamas patirti čia, Lietuvoje, yra toks įvairus, dar nepatirtas, dar neatrastas, kupinas dar visai nepajaustos ir neįkūnytos žmogiškumo jėgos, kad negali jo sprausti į Vydūno, Maceinos ar net gerb. prof. V. Landsbergio rėmus. Juolab į a.a. A. Brazausko...
 
Tiesa, man nuolat neduoda ramybės vienas dalykinis klausimas – kaip visus tuos senus nuodus valyti iš mano ir visų, su kuriais gyvenime susiduriu bei nuolat gyvenu, kasdienybės? Apie tai dar turėsiu parašyti.
 

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Klausimas: A. Švarcnegeris turi ilgą, M. Ali - trumpą, Madona neturi iš viso, o Popiežius turi, bet nenaudoja. Kas? Atsakymas: Pavardė