Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Andrius Užkalnis   |   2010-12-21

Transportas, lietuvių gyvenimo prakeikimas

  
Transportas, lietuvių gyvenimo prakeikimas
© S. Čėplaitė
Kalėdiniais keliautojais perpildytas Frankfurto oro uostas.

Taip jau visada: jei ne viena, tai kas nors kita. Tai oro bendrovė bankrutuoja, tai ugnikalnis veržiasi, kaip šiais metais (lygiai kaip ir praėjusiais) per šventes pradeda snigti ten, kur paprastai nesninga, ir tos vietos visuomet būna tos pačios, kur anksčiau lietuviai negyveno, bet dabar gyvena.

="text-align: left">Kalbu apie Didžiąją Britaniją ir Airiją. Sniegai ir tikrai žiemiškas oras, primenantis mūsų vaikystės žiemas ir Kalėdų atvirukus, parklupdo angliškai kalbančias Europos šalis taip, kad joms nuo to klūpojimo kaip mat parausta ir paskausta virtualūs keliai. Atsirūgsta ir lietuviams, gyvenantiems ten, nes nėra geresnio būdo susitapatinti su priimančia tauta (būtent šioje vietoje dažnai atsitinka sveikas persijungimas nuo svečių ir įnamių mentaliteto „pas juos“ prie sąžiningesnio suvokimo „čia, pas mus“), negu kartu su visais įstrigti toje pačioje kelionių nelaimėje.
 
Kai pasirodys šis straipsnis, iki Kalėdų bus likę vos pora dienų, ir daugelis jį skaitančių jau žinos, kur sutiks šventes: namie, antruosiuose namuose (Tėvynėje-pamotėje) ar oro uoste ant grindų. Kalėdų kelionės bėdos ir panika, ir beviltiškos lenktynės su laiku, stengiantis žūtbūt spėti prie šventinio stalo – pamėgtas filmų režisierių siužetas. Filmų kūrėjai jį mėgsta, nes šių švenčių data visiems aiški, jos perkelti neįmanoma, o netvarka oro uostuose, atšaukti skrydžiai, pamesti pasai ir negaliojantys bilietai, kaip ir minios kitų nelaimingų keliautojų, išsirikiavę eilėse prie tualetų, yra įtikinama šio laiko aplinkybių visuma.

Tačiau čia pat, kai prasideda velniava oro uostuose, neišvengiamai išryškėja liūdna tiesa, kad lietuviai dar labai neseniai persėdo iš priemiestinio ir vietinės reikšmės transporto – mikroautobusų, pakeleivingų automobilių ir dviračių – į modernesnes susisiekimo priemones. Niekas nesukelia tokio savamokslių (net ir kai kurių mokytų) specialistų pasipiktinimo ir, svarbiausia, rekomendacijų, kaip viskas iš tikųjų turėtų būti, kaip krizės padėtis kokiame nors oro uoste.

Cituoti save patį yra netikęs būdas, todėl taip ir padarysiu, ir pacituosiu savo paties pasakymą: iš visų dalykų, apie kuriuos neturi supratimo lietuviai runkeliai, marozai ir buduliai, kelionės oro transportu yra ta sritis, kur jie supratimo ir nuovokos turi mažiausiai.

Galbūt tai kažkoks genetinis dalykas, bet atskriejus žiniai apie kokį nors atšauktą skrydį ar dėl rūko ar sniego uždarytą oro uostą, lietuviai tuojau pat sutrinka beviltiškiau, nei vienuolyno gyventojos, užklydusios į sekso reikmenų parduotuvę ir išpūstomis akimis besidairančios po lentynas su išdėliotais įvairaus ilgumo stebuklais.

Dažniausiai girdimas priekaištas: „Kodėl jie negali nuvalyti to sniego, atsiųstų lietuvius su šiūpeliais, mes patys nusivalysim“. Kad Vilniaus ar Kauno oro uoste dar didesni sniegai nesunkiai nuvalomi ir prižiūrimi, dar nieko nereiškia: iš Kauno per savaitę skrenda maždaug tiek pat lėktuvų, kiek iš Heathrow ar Gatwicko – per valandą. Jei jūsų tėvukas gali nesunkiai automobiliu „Audi 100“ su dujų įranga parvežti iš Rygos ir jus, ir dar jūsų draugelį Kęstą su visa manta, tai dar nereiškia, kad jis galėtų sėkmingai išvežioti su ta mašina 20 tūkstančių žmonių po futbolo varžybų.

Antrasis protinio sutrikimo požymis: kai negali išskristi iš Londono ar Dublino, informacijos ieškotis, bandant skambinti giminėms į Kauną, kad šie paskambintų į oro uostą Karmėlavoje ir pasiaiškintų, kada lėktuvai skris. Tada Karmėlavoje pasako kad nėra „jokių problemų“ – tai yra, jie neturi jokių problemų, priimdami lėktuvus – ir Londone ar Dubline laukiantys keliautojai lieka nesupratę, kodėl „debilai anglai / durneliai airiai“ jų vistiek neskraidina. Informacijos šiaip jau reikėtų ieškotis ten, iš kur bandote skristi, ir ne skambinti (nes prisiskambinti tokiais atvejais vistiek neįmanoma), o paskaityti tą informaciją, kuri yra internete.

„Internete nėra jokios informacijos, kada skris“ – teisingai, bet tai nereiškia, kad reikia užgulus telefonus skambinti arba vistiek grūstis į oro uostą. Tai reiškia tik tiek, kad negausite informacijos ir paskambinę. Geriau negaišti laiko, negadinti nervų ir susitaikyti su mintimi, kad ne visos kelionės ir ne visuomet pavyksta.

Kodėl žmonės, pažįstantys internetą ir mokantys juo naudotis – gebantys parsisiųsti piratinių filmų ir muzikos, susipažinti ir kasdien po keturias valandas sėdėti forume „Supermama.lt“, staigiai pamiršta visą šiuolaikinį supratimą ir nuovoką, ir dažniausiai skambina „į oro uosto informaciją“, kai ten mažiausia tikimybė prisiskambinti ir ką nors naudingo sužinoti, man tebėra paslaptis. Lygiai kaip ir tai, kodėl Lietuvoje yra apie milijoną vyresnio amžiaus žmonių, žinančių, kad telefono skambučiai ir šildymas Marijos žemėje yra „labai, baisiai brangūs“, bet tarp to milijono nėra nė vieno, kuris galėtų paklaustas aiškiai pasakyti, kiek tie skambučiai arba šildymas vis dėlto kainuoja.

Kai uždaromas oro uostas ir dienai – arba dviem – atšaukiami visi skrydžiai, populiariausias mitas (kurį, kur buvę kur nebuvę, dar paplatina net ir kai kurie Lietuvoje kalbinami pareigūnai) yra toks, kad, kai tik skrydžiai bus atnaujinti, oro bendrovės pirmiausia bandys nuskraidinti tuos, kurie neišskrido. Nė velnio. Kai skrydžiai bus atnaujinti, pirmiausia jais skris ne kas kitas, o tie žmonės, kurie turi bilietus į tos dienos reisą. Kiti bus įlaipinti tuomet, jei ten per stebuklą bus vietų, ir į tas vietas bus po šimtą kandidatų į kiekvieną. Visi kiti galės atsiimti pinigus arba skristi tuomet, kai vietų bus jau daugiau – tai yra, tada, kai praeis šventės ir kai niekas nebenorės skristi, ir lėktuvai bus pustuščiai.

Tai koks būtų šio padriko pasakojimo moralas? Turbūt toks, kad būtų ramiau, jei rečiau įjungtume savo smegenyse panikos ir isterikos režimą, ir nors sekundei pagalvotume apie tai, kaip transportas veikia ir ko galima tikėtis krizės atvejais. Čia juk kaip į kapines važiuoti per Vėlines: lengva atspėti, kad arti kapinių vartų vargu ar pavyks pastatyti automobilį. Tačiau, kaip jau sakiau, kai šis straipsnis bus išspausdintas, gyvenimo pamokų transporto srityje laikas jau bus praėjęs, todėl jums beliks persiskaityti, ką šiemet darėte neprotingai, ir kitais metais elgtis protingiau. Linksmų švenčių ir gausaus Kūčių stalo.

Nauja Andriaus Užkalnio knyga „Prijaukintoji Anglija“ – jau knygynuose.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Atvažiuoja klounas į degalinę ir sako:


– Įpilkit man 10 lašų benzino ir 3 lašus tepalo.


Degalinės darbuotojas:


– Tai jums gal dar ir į padangas pirstelėti?