Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Daiva Simonavičiūtė, savaitraščio ATGIMIMAS autorė   |   2011-06-23

Variacijos Rasos šventės tema: moteris ir vyras

  
Variacijos Rasos šventės tema: moteris ir vyras

Jonė nejuto žemės po kojomis. Dabar ji tikrai žino, kad faktų yra daug ir įvairių. Vieni yra reti, unikalūs ir įspūdingi, tačiau mažai žinomi. Kiti – čia pat, po nosimi, bet niekas jų nepastebi. Daugybę faktų žmonės laiko nevertais dėmesio.

Tai – paradigmos, nusistovėjusios pažiūrų sistemos, įdiegtos nuo vaikystės, klausimas. Žmogus nejučia atmeta viską, kas netelpa į paradigmą, ir tai daryti jį verčia savisaugos instinktas, nes nesuprantami dalykai kelia nerimą ir baimę. Laužyti seną paradigmą ir pereiti prie naujos – tai ilgas, sunkus ir skausmingas procesas, bet gal ir verta pabandyti...
Taip Jonė svaigo nuo minčių, kylančių lyg plunksnos į orą. Akimirksniu jos gyvenimas virto kunkuliuojančia upe. Priežastis buvo tradicinė, autentiška, ritualinė ir sakralinė: į jos skepetaitę įriedėjo šviesuliukas.
 
Naktiniame miške suradusi vietą, kurioje nebuvo girdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, nei karvės mūkimo, šermukšnio lazda apsibrėžusi ratą ir karštai pasimeldusi prie žvakės Jonė pajuto, kaip siela net suspurdėjo, kai į nėriniuotą skepetaitę įkrito raudonas auksinis grūdelis, liepsnojantis kaip geležis žaizdre ir kiaurai peršviečiantis po mišką klaidžiojančių būtybių mintis.
 
Viskas susiliejo į srautu kylančią gaisro pašvaistę, sklaidėsi ir blanko.
 
Dešinėje ausyje sugaudęs varpas išpranašavo, kad dabar Jonės gyvenimas pasikeis ir rastasis aukso grūdelis apšvies visas tamsybes – išdraskytus Lietuvos kaimus ir miestus, bedarbių minias, valdžios nebaudžiamumą, korupciją, abejingumą, medicinos, švietimo, kultūros sistemas–kontoras, jaunimo, jų tėvų ir senelių vergovę, turtais matuojamą tiesą, jos pačios nesuskaičiuojamas darbo valandas dievobaimingųjų senučiukų prekybos centre – ir palaimins dvasinius vedlius.
Skuosdama namo, ji gėrėjosi nakties skaidrumu ir svaigo nuo pojūčio, kad kažkas jos nekantriai laukia.
 
Pravėrusi kiemo vartelius, ji įplaukė į apšviestą sodybos kiemą ir prabangaus kiemo papuošalo – neišmatuojamo dydžio gėlių vainiko – viduryje pamatė stovintį JĮ, išdidų ir liekną Baltą.
 
Jis, netardamas nė žodžio, savo plonu piršteliu baksnojo į įvairiaspalvius lapelius ir užrašus, grakščiai prisegtus prie kiekvieno žiedo.
 
O Jonė, vadovaujama savo dvasinio vedlio minčių ir norų, paklusniai ėjo sakraliniu ratu, kad sužinotų, ko dar iš jos pareikalaus likimas.
 
Virš gėlių vainiko buvo nutiestos trys juostos su vedlio pareiginėm instrukcijom ir patinų bei patelių apibūdinimais*: „Pirmoji vyro pareiga: autoritetas“, „Antroji vyro pareiga: teikti resursus šeimai (arba/ir tautai), uždirbti pinigus“, „Trečioji vyro pareiga: biologinis patinas (apvaisintojas)“.
 
Didesniuose lapeliuose buvo surašyti svarbiausi paaiškinimai, į kuriuos Jonė būtinai turėjo atkreipti dėmesį ir galbūt – kaip ji jautė iš Balto žvilgsnio – net išmokti atmintinai kaip poterius: „Tik vyrų ryšys struktūruoja visuomenę“; „Gamta taip sukūrusi, kad moterys negali būti vieningos“; „Moterys gali įsitraukti į visuomenę tik per vyrus“; „Vyrams, kitaip nei moterims, yra ypač aštrus gyvenimo prasmės, tikslo klausimas“; „Moterys negali susitvarkyti su berniukais mokyklose, motina negali auklėti sūnaus“.
 
Į gėlių vainiko šilkinius smilgų ūselius buvo įsmeigtos ryškios plunksnos su įspėjamaisiais užrašais: „Esminius vyriškus valstybės postus perima moterys: gynybos (krašto apsaugos), Gynimo tarybos“; „Kiekvienam protingam vyrui aišku, kad didelė energija, didelis grobis, didelis klestėjimas, didelis malonumas pasiekiamas tik komandinėmis pastangomis ir partnerystėmis. Vienas lauke – ne karys“; „Socialinė tvarka yra tik vyrų sritis ir pareiga. Socialinės tvarkos Lietuvoje jau nebėra“, o virš gražiausių žiedų ir „batvinių“ lapų – Jonė prisiminė, kad senovėje lenkai vadindavę lietuvius „batviniais“ – buvo įtaisyti lopšiai, apklijuoti mintimis su pačiais rimčiausiais strateginiais pasiūlymais: „Baltų bendruomenėse turi būti fundamentaliai atkurtos žinios apie šeimą ir teisingus jos santykius“; „Paradoksalu, kad, nors šeimos paslapčių išmanymas yra moterų pareiga, tačiau žinių struktūrą, informacijos sistemą geriausiai atkuria ir moko (inicijuoja mokymą) vyrai“.
 
Šalia šviesių vos paauksuotų akmenų buvo išdėliotos kelios dešimtys kopūstų galvų, kurios, kaip matėsi, puikiai orientavosi aplinkoje ir kopūstgalviškai segėjo tokias išvadas kaip „Tik vyras gali būti dvasininkas, šventikas, kunigas, teologas, žynys (žinių ir informacijos valdytojas), krivis tikrąja, tiksliąja, griežtąja prasme“ arba „Pasaulėžiūros palaikytojai yra tik vyrai“.
 
Jonės širdies plakimas greitėjo. Kaip aiškėjo, jai jau niekas nepriklausė, ir ji turinti savajam Baltui atiduoti viską, ką turinti ir ko neturinti. Viską, kas tik pakliuvo po ranka, ir netgi tai, kas jai nepriklausė nuo pat pirmojo riksmo. Ji jau žiojosi kažką sakyti, bet miške klaidžiojantys įkaušę vyrai, supainioję metų laikus, užbliovė – „Gaudžia ūžia tamsios girios/ Linksta sodai obuoliais/ Užsimojo burokėlis/ Žengti Stalino keliais“, – ir nutraukė jos išganingąsias mintis.
 
Jonė nė nepajuto, kaip, paveiktas netikėto čaižaus rėkimo, žemėn nuriedėjo auksinis grūdelis. Apimta silpnumo ji sukniubo prie savo namų durų. Naktinio dangaus skliautu nuaidėjo varpų gaudesys, ir nuščiuvęs ryškiaspalvis gėlių žiedų vainikas ištirpo debesyje, panašiame į paukštį.
 
O Baltas stovėjo ir ramiai šypsojosi, pasiruošęs vienas sūkuriuoti tamsiuose vandenyse.
 
* plg. Tomas Girdzijauskas. „Baltai.LT”. 2011 06 14
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vaikinas skundžiasi psichiatrui:
– Gydytojau, manęs niekas nesupranta...
– Kaip suprast?