Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-08-26

Kultūros lavonas – valdžios nekrofilų glėbyje

  
mal" style="line-height: 150%; text-align: left; ">Jau daug prikalbėta apie tai, kaip Lietuvos valdžia negailestingai pribaigė savo šalies kultūrą. Kietai ir negailestingai užsmaugti kultūrininkai kartu su savo per kančias pagimdytais darbais – nebylūs ir šalti, tarsi lavonas.

 Vilis Normanas

 Tačiau beveik nekalbėta apie tai, kaip su šiuo lavonu, bent jau teoriškai reprezentuojančiu esatį, toliau elgiasi aukščiausi valdžios patronai ir patronės.

 Ministras – neveiksnus

 Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis nebijo prisipažinti, kad nieko nenuveikė kultūros labui. Negana to, jis drąsiai rėžia, jog naujų knygų lietuviams nereikia, galima skaityti senas ir būti kultūringam. Jo pozicija aiški – kultūros Lietuvai nereikia. Reikia tik kultūros ministro vietos, kurią užėmęs žmogus naikintų kultūrą.

Tarsi iš tragikomiško košmaro išplaukusios mintys – visos Lietuvos realybė.

Žmogus, turėjęs reanimuoti merdinčią kultūrą, galutinai ją užsmaugė.

Šaltai ir metodiškai. Be menkiausio sentimento ar širdgėlos.

Jei tylime, mes visi esame nusikaltėliai, pasakytų S. Zweigas. Ir jis būtų visiškai teisus. Valdžia neparodė jokio nepasitenkinimo impotentiško ministro poelgių atžvilgiu, vadinasi, yra tokia pat šio mazochistinio akto dalyvė, kaip ir R. Vilkaitis. Ir, žinoma, kaip pastarasis, neketina gailėtis ar atsiprašinėti.

 Prezidentė problemų nemato

 Naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė didelių problemų kultūros srityje neįžvelgė. Viena vertus, jos prioritetai kiti – ekonomika, socialinės ir tarptautinės problemos. Gelbėdamas kultūrą daug tautos ovacijų neužsidirbsi. Kam bergždžiai stengtis? Atrodo, kad ir prezidentei kultūra – kaip šuniui penkta koja.

Neveiksnaus ministro geležinė ledi neišmetė, tik paragino sukurti aiškią kultūros ateities programą. R. Vilkaitis patikino: jis tikrai mato aiškią kultūros viziją. Nesvarbu, kas tai buvo – haliucinacija ar paprastas įsiteikimas šalies vadovei – ministras liko šiltame poste ir toliau už mokesčių mokėtojų pinigus pirks sau kostiumus bei puskojines.

Prezidentės neryžtingumas gal ir nebuvo tikėtas, tačiau dėl to netapo mažiau suprantamas.

Esant ekonominiam sunkmečiui, tiesiog fiziškai neįmanoma išmėžti kiekvieną pridergtą sritį, todėl D. Grybauskaitė pasiryžo sutvarkyti tas, kurios yra gyvybiškai būtinos. Ir neaušino burnos, kartodama savo mantrą: „Vertinu blogai, vertinu blogai, vertinu labai blogai“. Tik iš to vertinimo niekada nebūna jokios naudos. Lietuvos politikai nesitraukia iš politikos dėl prezidentės vertinimo. Jų bukumas per didelis, kad suprastų ir iššifruotų užuominas.

 Ar kultūra apskritai reikalinga?

O gal mes jau pasiekėme tokį tautos degradavimo lygį, kai kultūros lavonas reikalingas vien tam, kad tenkintų nekrofiliškus valdžios troškimus, reprezentuodamas tautos abejingumą nematerialioms vertybėms?

Tiek R. Vilkaitis, tiek D. Grybauskaitė, tiek buvusio itin didelio kultūros mylėtojo sūnus premjeras A. Kubilius smaginasi matydami, kaip lengvai ir be skausmo priimami kultūros naikinimo planai. Ir jeigu D. Grybauskaitė bent teoriškai bando šį tą pakeisti, tai visi kiti net ir tiek nepasistengia. Labai stebėtis nereikėtų: juk daugelis Lietuvos politikų – tik per vieną televizijos sezoną nuo cirko artistų.

Nepamirškime, jog kultūra – kaip aukščiausia žmogaus raidos pakopa – ne tik žymi tam tikrą intelektinę ar dvasinę būseną, bet ir yra tiesioginė tos būsenos išraiška.

Visas senąsias civilizacijas – nuo Šumerų iki Senovės graikų – mes „pasiekiame“ tik per jų sukurtą kultūrą.

Ką paliksime mes? Greičiausiai nieko.

 Dėsningas reiškinys

Pesimistiškos prognozės šiais laikais visai nemadingos ir nepopuliarios. P. Brucknerio įvardyta kaip „amžinosios euforijos“ postmoderni visuomenė nemėgsta kalbėti apie tai, kas jos trauminėje vaizduotėje asocijuojasi su malonumo suvaržymu.

Tačiau ar ne todėl, kad beatodairiškai siekiame bet kokio greito orgazmo, nuolat susiduriame su „amžinąja frustracija“?

Tai paaiškintų, kodėl nesugebanti greitai tenkinti vartotojiškų poreikių kultūra buvo nužudyta, o jos lavonas tapo nekrofiliškų valdžios troškimų objektu. Gyva ji trukdo.

Ši inversija žymi paradoksalų vertybių regresą – tai, kas neteikia malonumo ir naudos, utilitaristiškai mąstantiems politikams atrodo verta vien paniekos, kaip įrodymas, kad „tai“ yra Blogis. Todėl valdžios atstovų aukštinamas kultūros lavonas nėra jokia anomalija – tai dėsningas reiškinys. Kitais žodžiais sakant, primityviems individams kultūros niekada nereikėjo. Tokie padarai pačia savo prigimtimi yra kažkas priešinga kultūrai. Tai paaiškina, kodėl dvasios penas – kultūra – tampa iškrypėliškų troškimų objektu.

Kur taip, tenkindamiesi nekrofilija, nužengs šie pragmatikai, pamatysime netrukus. Bet jau dabar galime aiškiai suprasti, jog be kultūros ir jos veikėjų mūsų šalis praras iš tiesų labai daug.

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyras išėjo į darbą, o žmona tuo metu pasikvietė tris meilužius ir linksminasi. Staiga – skambutis į duris. Žmona sukiša meilužius į maišus ir palieka koridoriuje. Įgriūna vyras. „Kas čia?“ – klausia rodydamas į maišus. „Tavo motina iš kaimo dovanų atsiuntė“, – atsako žmona. Prieina vyras prie pirmo maišo. Bum koja į jį. „Kriu kriu“, – pasigirsta iš maišo. „Kiaulė? Gerai!“ Bum į kitą. „Kukariekū!“ „Taip, gaidys.“ Bum į trečią. Tyla. Bum bum bum. Tyla. Vyras susinervina: bum bum bum bum bum. Pagaliau iš maišo pasigirsta: „Bulvės čia, bulvės...“