Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-08-26

Iš Gruzijos su meile

  
žmonių, kurie atvažiavę į Gruziją „pasigauna“ šios šalies virusą, perserga juo, bet neįgyja imuniteto. Kitiems kelionės į šią kalnų šalį tampa aistringai palaikoma tradicija. Kuriai kategorijų priklausytumėte jūs?

Evelina Daciūtė

 Prieš atvykdami į Gruziją nepatingėkite susirasti klasika tapusią Georgijaus Danelijos kino komediją „Mimino“ (1977 m.) apie gruzinų lakūną Valiko, kurį vaidina legendinis Vachtangas Kikabidzė. Taip ne tik sužinosite apie nacionalinius gruzinų ypatumus – po vizito į šią šalį filmo situacijos, pokštai atsiskleis visai kitomis spalvomis bei naujomis prasmėmis.

 Gamardžobat, Gruzija

Gruzijai negali likti abejingas – nuostabi, įvairove stebinanti gamta, jos peizažai, švelnus klimatas ir puiki virtuvė, gilios senovės paminklai – bažnyčios, ištapytos bizantiškomis freskomis, čia mena net IV a. Slidinėjimo aistruoliams – žiemos kurortai Gudauryje ir Bakurianyje, jūrą mylintiems – Juodosios jūros paplūdimiai, lygumų gerbėjams – vynuogynais ir avimis nubarstyta Kachetija...  

Sovietiniais laikais klestėjusi Gruzija gerą dešimtmetį tik egzistavo: per šalį ne kartą praūžė pilietiniai neramumai, keitėsi valdžios, griuvo ekonomika. Šiuo metu Gruzijoje beveik nėra viduriniosios klasės: arba prašmatniais visureigiais gatvėmis lakstantys ir milanuose apsiperkantys turtuoliai, arba vos galą su galu suduriantys vargšai. Išmaldos gatvėse ar metro prašo ne vienas, nemaža dalis elgetų – pabėgėliai. Tarp mašinų judriose gatvėse šmirinėja moterys su kūdikiais ant rankų, sustojus sankryžoje į automobilio langą beldžia įvairaus amžiaus vyrai, prie bažnyčių rankas tiesia, o nieko negavusios neretai ir pasibara senutės. Tokia kasdienybė. Didžiausia šalies rykštė – didžiulis nedarbas. Uždaryta dauguma fabrikų ir gamyklų. Gruzijos parduotuvėse beveik visa produkcija – importinė (todėl ir brangesnė).

Gruzija visais laikais garsėjo svetingumu. Net ir skursdamas gruzinas prasiskolins visam kaimui, bet tinkamai pavaišins svečią, nes svečias Gruzijoje – šventa. Užstalė – gausi valgių ir gėrimų, kraunamų vienas ant kito ir keliais aukštais. O pakilti nuo stalo palikus puspilnes lėkštes – įrodymas, kad šeimininko būta nešykštaus.

Nenustebkite, kalbinami gatvėse. Gruzinai visuomet suskubs į pagalbą, paklaus, iš kur jūs, kaip jums patinka Gruzijoje. Tačiau nemanykite, kad vakarietiškas mandagumas čia visuomet suveiks. Reikia išmokti ir pasibarti. Turguose (ir ne tik) – derėtis. Na, ir iš anksto pasiklausti bent jau keleto gruziniškų žodžių: gamardžobat (labas, sveiki), nakhvamdis (viso gero), gmadlobt arba didi madloba (ačiū, labai ačiū), gaumardžos (į sveikatą).

Nacionaliniai ypatumai

Geografiškai Gruzija įsikūrusi tarp vakarinės Azijos ir rytinės Europos. Kultūrine prasme ji priskiriama Europai. Gruzinai reklaminiu šūkiu pasirinkę „Europe starts here“ (Čia prasideda Europa). Išties šioje valstybėje yra tiek Europai, tiek Azijai būdingų bruožų. Pavyzdžiui, prie Juodosios jūros įsikūrusiems Adžarijos miestams (Batumiui, Kobulečiui ir kt.) nemažą įtaką daro kaimyninė Turkija. Šalies sostinė Tbilisis daug kuo primena didžiuosius Europos miestus, tik jame šalia jau išblizgintų gatvių neblogai jaučiasi ir palaikių namų gatvelės. Autentikos gerbėjams čia – tikras rojus.

Gruzinai – daininga tauta. Jie garsėja savo ypatingu polifoniniu dainavimu. Ir nėra labai svarbu, kur dainuoti: prie stalo dainas traukiančius vyrus gali pamatyti ir kavinėje, o vieną šeštadienio rytą juos dainuojat teko išgirsti viename teniso klube. Kompozitorius Igoris Stravinskis yra sakęs, kad gruzinų polifoninis dainavimas yra svarbesnis už visus šiuolaikinės muzikos atradimus.

Nors gruzinai – stačiatikiai, keliais vaikštinėjančios karvės čia kasdienybė, it kokioje Indijoje. Tiesa, sostinėje jų neišvysi. Tačiau netgi antrame pagal dydį šalies mieste Kutaisyje jos vaikšto, kur nori. Važiuojant debesų nutūptais kalnų serpantinais jų banda gali išnirti tiesiai kelio vidury. Jos ramiai vaikštinėja ir Juodosios jūros paplūdimiuose. Neretai – be jokio piemens ar šeimininko. Rytą išėjusios, vakare namo parsiranda pačios. Tiesa, sako, kad pieno jos duoda vos 4–5 litrus per dieną. Galbūt todėl parduotuvėse pienas dažniausiai ukrainietiškas.

Automobiliai Gruzijoje karaliauja gatvėse, ant šaligatvių ir pėsčiųjų perėjų. Pirmenybė – vairuotojo. Kelyje svarbesnis tas, kurio automobilis prašmatnesnis. Net ir eidamas degant žaliam šviesoforo signalui negali būti 100 procentų tikras, kad didžiuliu greičiu nepralėks kažkur skubantis keturračio savininkas. Tiesa, ir patys pėstieji šviesoforais reguliuojamą gatvę dažnai kerta net nežiūrėdami, kokia spalva dega. Nerašyta taisyklė, kad saugiausia eismo juosta – skiriamoji. Automobilininkai gatvėse laikosi vienos taisyklės, kuri skelbia, kad nėra jokių taisyklių. Taksistas gali net įsižeisti, jei segsies saugos diržą jo automobilyje – jam tai reikš, jog abejoji jo vairavimo įgūdžiais! Beje, taksistų paslaugos Gruzijoje palyginti pigios: Tbilisyje pasiderėjus bet kurį tašką gali pasiekti už 5–7 larius (7–9 Lt). Šioje šalyje kuras pigus.

 Virtuvės karaliai – khinkaliai

Vargas tiems, kurie laikosi dietų ar iš proto eina dėl priaugto kilogramo. Atvykus į Gruziją tai teks pamiršti. Gruzinų virtuvė panaši į turkų ir iraniečių: patiekalai su česnakais, graikiškais riešutais ir, žinoma, kalendra. Nors valstybės krantus skalauja jūra, žuvies patiekalų nėra gausu, ypač nuo jūros nutolusiuose regionuose. Žuvies gali užsisakyti Adžarijos restoranėliuose, įsikūrusiuose prie jūros. Tačiau įvairove ji nepasižymi – kefalės, upėtakiai, mūsų stintas primenančios barabulkos. Štai ir visos jūros gėrybės.

Garsieji šašlykai, Gruzijoje dažniau vadinami mtsvadi, prieš kepant nėra marinuojami kaip, pavyzdžiui, tai daro prieš juos kepdami lietuviai. Populiarūs chačiapuriai – baltos duonos papločiai su ožkos sūriu, turistaujančių vaikų vadinami gruziniškomis picomis. Gaminama daug patiekalų iš daržovių, pavyzdžiui, riešutų pasta įdaryti baklažanai. Ant stalo visuomet rasi padažų: iš slyvų pagaminto themalio arba iš raudonųjų pipirų – adžikos. Tačiau gruziniškos virtuvės karalius vienareikšmiškai yra khinkaliai. Jie panašūs į didelius koldūnus. Dažniausiai renkamasi su mėsos įdaru, tačiau galima rasti ir su bulvių, grybų, sūrio įdaru.

Valgyti nacionalinį maistą gaminančiose užeigose (o tokių yra absoliuti dauguma) nėra itin brangu. Vienam asmeniui pietūs su vynu kainuos iki 30 Lt. Vienu metu į stalą patiekiama daug įvairių patiekalų ir kiekvienas kraunasi, kiek nori. Priimta, kad už valgį moka vienas žmogus, beveik visada vyras.

Sovietiniais laikais nemažai kam susidaręs įspūdis, kad Gruzija – saldžių raudonų vynų kraštas, čia greitai išsisklaido. Žinoma, toks vynas gaminamas, tačiau daug dažniau geriami sausi vynai: nedideliais kiekiais raudonas (dažnai čia vadinamas juodu), kuris, kaip sako gruzinai, vartojamas vardan sveikatos ir paprastai žiemos metu. Per pietus, vakarienę geriamas baltas sausas vynas. Ir nemažais kiekiais. Nederėtų jo atsisakyti, kai siūlo, net jei manote, kad tai turės ne pačių geriausių pasekmių. Gruzino garbės reikalas pasigaminti naminio vyno, todėl jo rasi kone kiekvieno namuose – jei ne iš savo užaugintų vynuogių, tai bent savo spaudimo. Vynas Gruzijoje išties užima ypatingą vietą: juk jam tiek pat metų, kiek pačiai gruzinų tautai – 6–7 tūkstančiai.

 

Šiltoji sostinė Tbilisis

Gruzijos sostinė Tbilisis yra toje pačioje geografinėje platumoje, kaip Roma, Barselona, Bostonas ir Čikaga. Pasakojama, kad Tbilisį V a. įkūrė karalius Vachtangas Gorgasalis. Jis medžiojo dabartinio miesto apylinkėse ir nušovė fazaną. Tas įkrito į šiltus šaltinių vandenis (gruziniškai šiltas yra tbili). Toj vietoj karalius nusprendė įkurti miestą. Tbilisis savo vardą ypač pateisina vasaros mėnesiais: termometro stulpelis tuomet gali peršokti ir 40 laipsnių karščio padalą.

Toje vietoje, kur įkrito fazanas, buvo įkurtos sieros vandens pirtys, kurias labai mėgsta ir vietiniai gyventojai, ir turistai. Apsilankyti jose – tai atgaivinti ne tik kūną, bet, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, ir sielą. Mieste daugybė istorinių paminklų, į savo labirintus įviliojančių gatvelių, kurių per dieną išvaikščioti nepavyks. O kur dar šalia Tbilisio esanti senoji sostinė Mscheta ir Džvario (Kryžiaus) bažnyčia. Prie vietinių Sausuoju vadinamo tilto – blusų turgus. Tad neužmirškite ten apsilankyti, jei mėgstate senove dvelkiančius daiktus. Šalia savo paveikslus parduoda ir Gruzijos dailininkai.

Artūras Kostleris rašė, kad mylėjo Tbilisį labiau, nei bet kurį kitą Sovietų Sąjungos miestą, nes jis nebuvo paliestas sovietinio gyvenimo monotonijos: „Miestas turėjo savo šarmą – nei azijietiškas, nei europietiškas, bet nuostabus abiejų mišinys.“

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Bronius buvo vedęs du kartus, ir abu – nelaimingai: pirmoji žmona nuo jo pabėgo, o antroji – ne...