Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-03-06

Paryžius niekada nesibaigia

  
skaičiuojama dainų, paveikslų, filmų, knygų, straipsnių apie Paryžių gausa šio miesto paslaptingumo neišsėmė. Atvirkščiai – į Meilės miestą kurti ir toliau veržiasi pasaulio menininkai. Nors tai vienas iš pasaulio didmiesčių, gyvenimo ritmas jame kitoks, kiek pakoreguotas prancūziškų manierų ir elegancijos. „Man Prancūzija tai miegas, o Paryžius – jo sapnas“, sako dvidešimt vienerių lietuvaitė Dovilė Babravičiūtė, vienos žymiausių Paryžiaus vizažistų akademijos „Make Up For Ever“ studentė.


Darius Piraitis

Mergina, nestokojanti nei talento, nei ambicijų, nusprendė savęs ieškoti Europos mados sostinėje. D. Babravičiūtė prisipažįsta čia atradusi savo vietą ir neslepia vilčių įsitvirtinti pasaulinėje grožio industrijoje.

Atranka Paryžiuje

„Make Up For Ever“ akademiją įsteigė to paties pavadinimo profesionalios prancūzų kosmetikos kompanija. „Mokyklos steigėja nuostabi moteris Dany Sanz. Ji, studijavusi skulptūrą, nusprendė kurti „gyvesnį“ meną – liestis prie žmogaus: jo veido ir kūno“, su užsidegimu pasakoja mergina.

Pasak jos, vos sužinojusi apie šią akademiją, ji nieko nelaukdama parašė laišką. „Vadovybė paprašė pateikti gyvenimo aprašymą bei įvairius dokumentus, ir po kelių savaičių jau buvo numatyta pokalbio data“, prisimena D. Babravičiūtė, specialiai skridusi į susitikimą Paryžiuje ir po mėnesio sulaukusi teigiamo atsakymo.

Grožio salone nedirbs

Dovilė pasirinko 9 mėnesių studijas ir tvirtina, kad būtent tiek laiko pakanka reikiamoms žinioms įgyti. „Mano diena akademijoje prasideda 10 val. ryto ir tęsiasi iki pat vėlaus vakaro. Mokausi net tik tradicinių vizažistei reikalingų disciplinų, bet ir piešimo ant kūno, specialaus kino ir teatro grimo: kaip pasendinti aktorių, kaip sukurti įvairių žaizdų, nudegimų, odos ligų įspūdį“, mergina neslepia, kad krūvis toks didelis, jog laisvo laiko beveik nelieka.

Pirmąją dienos pusę Dovilė dalyvauja įvairiose konferencijose, demonstracijose ir teorijos paskaitose, o po pietų pluša praktinėse veiklose. „Kartą per mėnesį vyksta teorijos egzaminai, du kartus – praktikos. Pačiam pagrindiniam atsiskaitymui pradėjome ruoštis jau spalį. Kiekvienas studentas veda savo darbų knygą (angl. portfolio), kurią vertins pati Dany Sanz ir kiti dėstytojai bei fotografai“, apie studijas pasakojo mergina.

Du kartus per savaitę ji dalyvauja fotosesijose ir kuria ne tik modelių makiažą, bet ir šukuosenas, parenka rūbus ir kartu su fotografu planuoja nuotrauką. „Tuo metu akademija virsta savotišku fabriku. Visi susirenka dar neišaušus ir puola dirbti, baigiame tik apie 19 val., ir tai tik dėl to, kad neleidžiama pasilikti ilgiau“, lietuvė pastebi, kad būtent fotosesijų metu užmezgamos naudingos pažintys, kurios, baigus studijas, gali padėti įsitvirtinti industrijoje.

Tačiau intensyvus darbas vertas pastangų ir vargo: šios akademijos diplomas pripažįstamas LVHM grupės (tai yra korporacija, kuriai priklauso prabangos prekių ženklai, pvz., Gucci, Louis Vuitton, Christian Dior ir t.t.). Tad mergina tikisi, kad, išliejus tiek prakaito, neteks dirbti paprastame grožio salone, kur užtenka minimalių žinių ir gebėjimų.

Paryžius prieš Honkongą

Pasak pašnekovės, Lietuvoje tiesiog nebuvo kur studijuoti jos norimos specialybės. „Be to, mūsų šalyje, deja, nėra tokios rinkos, kuriai reikėtų daug vizažistų. Yra keli profesionalai, ir jų užtenka“, sako mergina, prisipažinusi, jog svarstė galimybę šios profesijos pagrindų mokytis tos pačios kompanijos akademijoje Honkonge. „Vis dėlto Paryžiaus magija nugalėjo“, juokiasi mergina.

Paklausta, koks buvo pirmasis įspūdis Paryžiaus bulvarais tempiant lagaminus ir ieškant būsto, mergina pradeda juoktis: „Nesuprantamas! Negana to, praeivis, sutikęs mane palydėti ir sužinojęs, ko atvykau, pasakė: „Neprotingas sprendimas pradėti savarankišką gyvenimą čia, galėjai sumanyti ką nors geresnio“. Vis dėlto miela prancūzė, mano pirmojo buto netoli Eliziejaus laukų savininkė, mane drąsino ir net neabejojo mano pasirinkimo teisingumu“. 

D. Babravičiūtė tikina, kad Paryžius išlieka toks pat žavus ir pagyvenus jame ilgesnį laiką. Čia gali nutikti keisčiausių dalykų. „Sėdint ant vieno Paryžiaus tiltų visai nenuostabu sutikti dailininką, atėjusį pasisemti įkvėpimo, ar senuką, trokštantį pasikalbėti apie filosofijos knygas. Čia keisčiausi nuotykiai netrunka tapti įprastais“, šypsosi Paryžiaus pakerėta lietuvė.

Lietuvių mažai

Nedaugelis tautiečių ryžtasi įsikurti ir ko nors siekti Paryžiuje. Pasak merginos, lietuvių bendruomenė šiame mieste nedidelė ir net iš tolo neprilygsta lietuvių bendruomenių veiklai Čikagoje ar Londone. 

D. Babravičiūtė sutinka, kad sunkumų užsieniečiams gali kelti ir prancūzų nacionalizmas: „Angliškai prancūzai šnekėti nekenčia, užkalbinti praeiviai apsimeta nesuprantą klausimo, tačiau, jei užsienietis bando bent kelis žodžius pasakyti prancūziškai, jis sutinkamas pagarbiai ir draugiškai“.  

Vis dėlto mergina priduria, kad ne vienas jos sutiktas prancūzas itin domėjosi Lietuva ir net domėjosi mūsų šalies istorija.

„Ar sunku Paryžiuje pasijusti savu?“ klausėme. „Tai priklauso nuo žmogaus. Pasijusti svetimu čia galima labai greitai, nes į paryžiečių ratą įsibrauti yra gan sunku. Tačiau, jei kai kurie sutikti žmonės čia pasirodo šalti, pats miestas – priešingai: jis šiltas ir svetingas. Paryžius vis tiek liks apipintas istorijomis, nuotykiais, netikėtomis pažintimis, muzikos garsais ir tekančios Senos melodija“, poetiškai kalba D. Babravičiūtė.

Baigusi studijas ji ketina pasilikti Paryžiuje, čia tikisi pritaikyti savo talentą bei norą kurti. „Nors šioje akademijoje atsidūriau, galima sakyti, atsitiktinai, džiaugiuos, kad nacionalistinis Paryžius kiekvieną dieną mane vis labiau ir šilčiau priima“, baigdama pokalbį šypsodamasi sakė lietuvė. 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kuo skiriasi optimistas nuo pesimisto? Ogi pesimistas geria konjaką ir sako:

– Blake smirdi...

O optimistas nuspaudžia blakę ir juokiasi:

– Konjakėliu kvepia!