Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Raimonda KUBILIŪTĖ   |   2009-08-06

Londonas išmokė pateikti save

  

Londone sustiprėjau, atsiskleidžiau ir išmokau tvirtai sau pasakyti, ką galiu ir ką sugebu“, – teigia Greta Šapkaitė, žinoma ir pramogų verslo pasaulyje, ir kaip aistringa žirgų mylėtoja bei jojikė. Dvejus metus praleidusi Didžiosios Britanijos sostinėje, ji prieš pusmetį nutarė grįžti į Tėvynę.

Vedama smalsumo Greta išvyko į Londoną ir manė, kad šiame mieste praleis vienerius metus. „Kėliausi į Angliją ne pinigų užsidirbti. Norėjosi išlavinti kalbą, treniruotis šalia pasaulinio lygio žirginio sporto profesionalų, pasinaudoti naujausiais veterinarijos pasiekimais prižiūrint žirgo sveikatą ir ištirti, kas iš tiesų tas Londonas“, – prisimena Greta. Lietuvoje įkūrusi savo verslą, jo plėtros moteris ėmėsi ir ten. Žinomai lietuvei pavyko įkurti internetinę svetainę, padėjusią visoje Europoje prekiauti žirgams skirtais maisto papildais. Sekėsi gerai, ji viršijo savo planą ir Londone praleido dvejus metus. Viskas lyg ir idealu, tačiau kodėl Greta vis dėlto sugrįžo?                                               

Bijojo bankroto

– Vardiji daugybę Londono pliusų. Kodėl nusprendei sugrįžti į Lietuvą?

– Buvo toks laikas, kai turėjau apsispręsti – lieku ar grįžtu į Vilnių. Iš pradžių verslas ėjosi puikiai, paskui, užėjus ekonominei krizei, tapo sunku dirbti ir užsidirbti. Galėjau imti banko paskolą, kad išlaikyčiau įsisukusį verslą, bet tokios galimybės net neanalizavau, nes, ko gero, nebūčiau atlaikiusi psichologinio spaudimo. Juk mes, lietuviai, nepratę skolintis…

Londono Sičio universitete baigiau tarptautinių finansų kursus, skirtus žmonėms, jau dirbantiems šioje srityje. Pagal savo išsilavinimą galėjau eiti ir dirbti kokios nors tarptautinės kompanijos finansų departamente. Tačiau greičiausiai būčiau nerealizavusi savęs, nes būtų prireikę daug metų, kad pakilčiau į aukštesnes pareigas. Taigi apsisprendžiau grįžti į Lietuvą. Beje, mano internetinė parduotuvė veikia iki šiol, tik ne taip intensyviai.

– Kokių planų turi Lietuvoje?

Gavau pasiūlymą nešti vieno inovatyvaus projekto vėliavą ir jį užauginti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Kol kas negaliu atskleisti, koks tai projektas. Tokio kalibro vadovaujamą poziciją Londone būčiau gavusi gal po trijų gyvenimų. (Juokiasi). Tam reikia ten gimti, augti, studijuoti kembridžuose ir oksforduose, pažinti kiekvieną Londono ir Anglijos kultūrinį niuansą.  Bet, kita vertus, tokiai pozicijai, kokią turiu šiandien, nebūčiau subrendusi, jei ne mano patirtis, įgyta Anglijoje, visiškai svetimoje man aplinkoje.

– Ar jau apsipratai Vilniuje?

– Manau, kol lyginu šias dvi šalis, vadinasi, dar vyksta adaptacijos laikotarpis. Tiesą sakant, bijojau sugrįžusio emigranto atmetimo reakcijos: „Tai ko grįžai?“ Tačiau kol kas teigiamų emocijų tikrai daugiau, negu neigiamų.  

– Ko pasigendi Lietuvoje?

– Nusivyliau mėsos kokybe, bet jau turbūt baigiu ir prie to priprasti. Aptarnavimo sritimi, net gerų restoranų maisto kokybe – pasigendi tokių dalykų, kurie Londono aukštesnio lygio restorane būtų savaime suprantami. Turiu omenyje pasiūlą, elgesį, bendravimą. Kita vertus, labai nustebau, kad lietuviai ėmė kultūringiau vairuoti – kur kas dažniau padėkoja, praleidžia. Nuliūdino bibliotekų būklė. Užsirašiau į Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką. O ji tokia pat, kokia buvo man mokantis mokykloje…

Atvykti į Londoną padėjo lietuviai

– Kur Londone gyvenai?

– Įsikūriau dideliame bute – namuose buvo ir mano biuras. Stengiausi apsigyventi netoli pažįstamų žmonių, kad jausčiausi saugesnė. Londone gyveno mano gera draugė, pas kurią dvejus metus vis skrisdavau į svečius. Beskraidydama susitvarkiau reikiamus dokumentus, beliko tik atvykti ir gyventi. Nežinau, ar būčiau skridusi, jei šalia nebūtų buvę artimų žmonių – lietuvių šeima padėjo susigaudyti, priprasti prie britų gyvenimo būdo, jų sistemos.

– Lietuvoje liko tavo draugas. Nesunku mylėti per atstumą?

– Mano draugas Lietuvoje turėjo savo verslą – ten jam būtų tekę viską pradėti nuo nulio. Tiesą sakant, niekada nesupratau noro savintis kitą žmogų. Kiekvienas turime savo svajonių bei tikslų – jei su mylimu žmogumi tos svajonės pakeliui – viskas puiku, tačiau kartais nepavyksta taip, kaip norėtum. Daugybė moterų viską meta, pasiaukoja šeimai, o po dešimties metų paaiškėja, kad joms niekas nė „ačiū“ nepasakys. Aš pasirinkau savo kelią. Per tuos dvejus metus, gyvendami atskirai, mes su draugu patikrinome savo jausmus.

– Radai tikrų draugų?

– Londone visada šalia buvo lietuvių šeima, kuri man daug padėjo. Visi kiti – tik geri bičiuliai. Tikrieji mano draugai vis dėlto liko Lietuvoje. Aišku, per tuos dvejus metus atsirado pažįstamų ratas, su kuriais puikiai leidome laisvalaikį – daugelį jų sutikau žirgyne. Gyvenau rajone, kuriame labai mažai lietuvių, taigi bendravau su užsieniečiais. Iki šiol su daugeliu iš jų palaikome ryšius telefonu, bendraujame internetu: susisiekiame, pasidalijame naujienomis. Jei surengčiau žygį aplink pasaulį, tikrai būtų kur nuvykti ir pas ką apsistoti.(Šypsosi).

– Ką veikdavote laisvalaikiu?

– Didžiąją dalį mano laiko surydavo darbas, nemažai valandų kasdien praleisdavau žirgyne, o vakarais neretai su draugėmis lėkdavome į barus ir klubus. Įsivaizduokite, susirenka dvylika merginų ir keliauja linksmintis! Buvo daug nuostabių akimirkų... Dažnai važiuodavau ant kurio nors iš Londono tiltų ir stebėdavau fantastišką panoramą. Po kelių mėnesių vėl skrisiu pasižiūrėti į šį grožį ir aplankyti draugų. (Šypsosi).

– Greta, Lietuvoje tu esi žvaigždė. Londone nesijutai tik mažu sraigteliu?

– Na, nuo savęs niekur nepabėgsi... Kodėl žmonės dirba televizijoje? Nes jiems reikia dėmesio. Prisipažinsiu, kad Lietuvoje „kaifuoju“ nuo jausmo, jog esu reikalinga. Londone to kartais pasigesdavau. Jei sąžiningai, iš pradžių dar turėjau ambicijų galbūt „prasimušti“ į šou verslo pasaulį, bet labai greitai tas mintis nuvijau šalin. Teko dalyvauti keliuose laidų filmavimuose, dalyvavau atrankose, bet labai greitai pamačiau, kaip viskas vyksta. Supratau, kad neturiu tiek alkio, ryžto, noro ir ambicijų, kad būčiau pasiruošusi padaryti bet ką. Net jei ir ryžtumeisi, šansas, kad kažkur „prasimuši“, ko gero, vienas iš milijono – viską valdo pažintys, ryšiai ir apvalios sumos banko sąskaitose...

– Ko tau dar, be dėmesio, ten trūko?

– Viskas lyg ir buvo gerai, bet supratau, kad Londone man neišeina gyventi taip, kaip gyvenu Lietuvoje. Ten negalėjau kas dieną pietauti geruose restoranuose, negalėjau važinėti tokiu automobiliu, kokį galiu turėti Lietuvoje. Galų gale, ryte pabusdavau ne greta mylimo žmogaus, o viena. Patirtis, kurią įgijau kurdama ir plėsdama savo verslą, kalba, kurią puikiai ištobulinau, kitų kultūrų pažinimas, žmonės, kuriuos sutikau – tai neįkainojama, tačiau šiandien Lietuvoje turiu geresnes sąlygas gyventi, kurti ir realizuoti save.

Nustebino britų skrupulingumas

– Gal teko patirti kurioziškų situacijų?

– Kartais stebindavo jų besąlygiškas taisyklių laikymasis – matydami, kad elgiesi laisvai, jie kone širsdavo. Kartą važiavau miesto centre įsijungusi priešrūkinius žibintus, ir iššoko policininkas. Jis nustebo, kad aš taip ramiai į tai reaguoju. Nenubaudė, bet paaiškino, kad jei nėra rūko, tų šviesų negalima jungti. Buvo kurioziškų situacijų su bankais. Kartą ant čekio pamiršau užrašyti datą – teko susimokėti dešimties svarų baudą. Kas būtų, jei Lietuvoje už netaisyklingai užpildytą dokumentą tektų mokėti baudas? Turbūt žmonės neišsimokėtų... Kita vertus, nustebino britų mokėjimas nepanikuoti dėl susiklosčiusių sudėtingų situacijų – jie moka paprastai į tai pasižiūrėti ir viską lengvai „perleisti per save“. Tai – tikras menas.

– Ar grįžusi į Lietuvą sulaukei pasiūlymų iš televizijos?

– Taip, bet visų atsisakiau – jie pasirodė neverti dėmesio. Be to, aš jau buvau suplanavusi studijuoti ir dirbti su minėtu nauju projektu, todėl tiesiog būčiau nespėjusi tiek darbų daryti vienu metu. Jei atvirai, dabar abejoju ir dėl planuotų magistro studijų, nes, esant tokioms darbo apkrovoms bei kasdienėms jojimo treniruotėms, nesu tikra, ar apskritai suspėčiau užsukti į universitetą. Grįžusi iš Londono nebebijau savęs atvirai klausti, ar man to, ar kito iš tiesų reikia.

– Ką parsivežei į Lietuvą?

– Sicilietiškos virtuvės knygą ir, aišku, labai daug drabužių. Ten tiesiog viešai formuojama nuomonė, kad apsipirkinėjimas padeda atsipalaiduoti ir pakelia nuotaiką. Taigi ir aš pasidaviau masei. Ir, be abejo, anglų kalbos žinias – į pabaigą jau ėmiau kalbėti su specifiniu Londono akcentu ir girdėti kitus britų akcentus. Be to, įsisąmoninau, kad kuklumu nieko nepasieksi – yra tūkstančiai kitų, nekuklių, kurie užims tavo vietą. Žodžiu, Londonas miegančių nelaukia. (Šypsosi).

 

 

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Tam, kad patikti moterims, reikia būti protingu, turtingu, gražiu arba katinu.