Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Kęstutis NAVAKAS   |   2009-08-26

Popierinis pasaulis

  
Popierinis pasaulis

„Gera grįžti namo, tik nereikia lietuviškų laikraščių lėktuve skaityti, bo depresiją įvaro iš karto“, – rašo Andrius Mamontovas Facebook‘e, ką tik grįžęs iš koncertinio turo po Škotiją ir Islandiją. Ir iš tiesų, laikraščiai mus pasiekia, nors nuo jų ir slėptumeisi.

„Niekaip nesuprantu: kaip pasaulyje per dieną įvyksta būtent tiek įvykių, kiek jų reikia laikraščiui užpildyti?“ – stebėjosi vienas autorius. Pasaulis didelis, įvykių daug, o laikraštis aiškiai per mažas tokiai galybei. Todėl jis įvykius atsirenka.
Visokie karai ir marai laikraštį visada domindavo. Bjaurūs dalykai tie karai, tačiau dažniausiai jie vyksta toli nuo Suvalkijos lygumų, kokioj nors krokodilų Afrikoj ar talibų Azijoj. Tad ir depresijos ypatingos nekelia, nebent būtum prisiekęs žmonijos „kaipo tokios“ mylėtojas. Ne karus turėjo galvoj Andrius Mamontovas, rašydamas apie lietuvišką spaudą.
Sugrįžimas į Lietuvą ir taip daug kam yra problemiškas. Pernelyg įvairi ta Lietuva, šalia neabejotinų privalumų (gražias moteris ir pigų alų gal šį kartą palikim ramybėj) išsyk į akis krinta kažkoks prastumas, prasimušantis, kur tik žengsi. Čia gyvendamas įpranti to nepastebėti, tuo labiau, kad prastumo arealai siaurėja, ir gal po keliolikos metų gyvensim kaip kokie austrai. Tačiau grįžus iš „ten“ vis tiek jautiesi kaip Vilniaus universiteto studentas, atostogų parvažiavęs į gimtuosius Marcinkonis. Ir tas jausmas prasideda dar net negrįžus. Lėktuve.
 
Lietuviški laikraščiai tikrai depresyvūs. Rimtų dienraščių vakarietiška prasme čia apskritai beveik nėra. Vyrauja bulvarinės orientacijos, o tokioms labiausiai rūpi kriminalai ir paskalos. Čia net pirmame didžiausio dienraščio puslapyje gali perskaityti, kaip kas nors skriaudė žmoną arba koks Seimo narys neapdairiai elgėsi su mokesčių mokėtojų pinigais. Abu atvejai, žinoma, negeri, bet kam apie juos informuoti šimtą tūkstančių žmonių tokiu tonu?
 
O apie ką daugiau rašyti? – atsako dienraščiai. Ar kam įdomi gilesnė visuomenės reiškinių analizė? Niekam. Jiems įdomu žinoti tik kas ką nugalabijo ir ar brangs dujos.
Taigi pirmasis depresiją varantis lietuviškų laikraščių bruožas – nepasitikėjimas skaitytoju. Net jei kurį laiką gyvenai kitur ir kitkuo (tam nereikia net emigruoti, užtenka porą savaičių neskaityti spaudos), laikraščiai išsyk tave įmurkdys į visą buitinių-kriminalinių-užkulisinių smulkmenų jovalą, kad negalėtum net galvos pakelti.
Ir nemanyčiau, kad šis Lietuvos paveikslas objektyvus. Toks jis formuojamas, nes į žurnalistų regos lauką patenka tik tam tikri, jau savaime vienaip ar kitaip ydingi visuomenės gyvenimo aspektai. Nesakau, kad laikraščiai turi rašyti vien kaip skautai kala inkilėlius arba kokia nors šeima kas rytą sugieda „Tautišką giesmę“, tačiau pozityvo mažoka.
 
Pozityvą laikraščiai kuriasi, kurdamiesi „žvaigždes“. „Žvaigždės“ irgi reikalingos tam, kad vėliau būtų apie ką rašyti. O kai dažnai apie pačios žiniasklaidos susikurtą „žvaigždę“ rašai, ji jau būna pajėgi ir ką nors reklamuoti, t. y. įdėtos investicijos į ją pradeda atsipirkti.
Tiesą sakant, ir „žvaigždės“ Lietuvoje dabar depresyvios. Niekad čia nebuvo tiek „dainininkų“, o jų lygis niekad nebuvo toks žemas. Kai kurios „žvaigždės“ apskritai nežino, kas tokios esančios. Nuolat sukasi žiniasklaidoje, iš vakarėlio eina į vakarėlį, bet kas jos iš esmės yra ir ką gero veikia – niekas nežino. Na, žvaigždės juk, užtenka, kad spindi.
Viena lietuviškų laikraščių alternatyvų galėtų būti socialiniai interneto puslapiai, kad ir tas pats Facebook‘as. Ten juk irgi keičiamasi informacija, apstu įvairaus pobūdžio žinių, nuorodų, citatų. Ir tos žinios būtent tokios, kokias pripažįsta uždaras draugų ratas. Nevienodo dydžio tie ratai... Tarkim, žinomas šou verslo prodiuseris Egmontas Bžeskas Facebook‘e turi vieną (!) draugą, o jau minėtas Andrius Mamontovas – penkis tūkstančius. Vien draugių, vardu Agnė, ten septyniasdešimt aštuonios.
 
Gal apskritai tai žiniasklaidos ateitis – gauti informaciją tik iš savo draugų rato ir tik tokią, kokios tau reikia? Gal... O kol kas – linksmų laikraštinių depresijų.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ant uolos tupi erelis ir sėdi Kūlverstukas. Erelis klausia:
– Na, skrendam toliau?
– Palauk dar truputį, kol ausytės pailsės...
document.write ("<\/scr"+"ipt>");