Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Darius PIRAITIS   |   2010-03-10

Ar padės emigrantai?

  
Ar padės emigrantai?

Išrinkome Prezidentę moterį, ne tik žadančią sėkmę, bet ir žyminčią lietuvių tautos brandą. Juk sovietinio režimo sumaitotai visuomenei tai milžiniškas pasiekimas – šalies vairą perleisti \"silpnosios lyties\" atstovei. Rodos, kažkas keičiasi. Svarstau: o ar prie Naujųjų ir Gerųjų permainų karštinės galime kaip nors prisidėti ir mes, išvykusieji svetur?

 

 

Ar tikrai daugeliui išeivių Lietuva tik pamotė?

Emigruojame visi dėl skirtingų priežasčių: skalsesnio duonos kąsnio, geresnės švietimo sistemos, meilės ar dar kitko. Kiekvienas išeivis skirtingai ir apie Lietuvą mano: vieni ilgesingai prisimena, kiti – net nenori atsigręžti. Kad ir kaip būtų, abi pozicijos atrodo panašios: iš abiejų Lietuva – tik nepasiekiama praeitis.

Tikrai nedramatizuoju: daugybė išvykusių lietuvių ne tik kad nesiruošia grįžti į Lietuvą – nemaža dalis net nenori turėti reikalų su gimtine. Ne iš vieno teko išgirsti pykčio ir priekaištų, kad Lietuvoje blogai tas, Lietuvoje blogai anas, ir kad „išvis ten niekada nebus taaaip gerai, kaip čia, Anglijoj, Airijoj ir t. t“. O štai vienas mano pažįstamas, dirbantis kažkur statybose, pareiškė, kad jis Anglijoje iš algos gali nusipirkti net šaldytuvą, kai tuo tarpu Lietuvoje tai jam buvę neįmanoma.

Be abejo, kiekvieno išeivio istorija skirtinga, tačiau ar toks „buitinis“ įniršis dėl to, kad tėvynėje neįkandamas vienas ar kitas rakandas gali (turi?) paversti išeivį pabėgėliu? Ką turiu omeny? Ogi atrodo, kad galybė emigrantų tėvynę laiko bloga pamote, į kurią jiems nusispjauti. Rodos, kad „naujos tėvynės“ suteikta buitinė gerovė atneša tokią pilnatvę, jog pamirštama visa tai, ką Lietuva davė. Galų gale, ar mes tikrai nenorime ir negalime grįžti į Lietuvą bent savo darbais?

Aktyvi emigracija

Nutiko taip, kad vasarą leidžiu Lietuvoje. Ir čia tikrai juntama, kad „kažkas keičiasi“, arba bent jau tai, kad žmonės pasirengę, jog keistųsi. Aibė nacionalinį pasididžiavimą skatinančių „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ bei Lietuvos tūkstantmečio renginių ir akcijų. O viltį dėl geresnės ateities ir permainų suteikia naujoji Prezidentė, kuria pasitikima ir tikima. Rodos, gerbdami D. Grybauskaitę lietuviai pradeda labiau gerbti ir aukščiausią šalies instituciją.

Lietuva dabar išties kaip niekad emocinga ir pakili. O šis Redakcijos P. S. – klausimas, ar mes, išeiviai, galime įsilieti į tokias mūsų valstybės nuotaikas? Ar galime pamiršti nuoskaudas dėl šaldytuvų ir stengtis prisidėti prie galimų permainų ir visų žmonių Lietuvoje, kurie jomis tiki?

Aktyvi emigracija  

Kokia ta aktyvi emigracija turėtų būti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: kaip galime prisidėti prie Lietuvos gerovės, gyvendami toli nuo jos? Tai tikrai įmanoma. O patį pirmąjį būdą žinau.

Pradėkime nuo daugelio išeivių (beveik) ligos – burnoti ir šmeižti „blogąją tėvynę Lietuvą“. TIESA jau rašė ir apie visus tuos, kurie po metų užsieny su keistu akcentu lietuviškai prabyla, ir apie tuos, kurie gėdijasi savo lietuviško paso. O ir šiame rašiny jau kalbėjome apie bambančius ir nepatenkintus Lietuva. Tad štai pirmasis siūlymas, kaip „grįžti“ į Lietuvą – ogi baigti ją keikti. Niekas neprašo girti – tiesiog gerbti. Gerbti šalį, kuri yra mūsų Tėvynė.

Galima prisidėti ir darbais

O kiek žmonių, tiek ir būdų darbais keisti Lietuvą. Visuomet žaviuosi savo pažįstamais Anglijoje, kurie per atostogas tarp studijų sugrįžę į Lietuvą ne tik ilsisi, bet ir aktyviai imasi veiklos. Štai viena pažįstama mergina – organizuoja kūrybines geografijos paskaitas savo buvusioje mokykloje, nes Anglijoje studijuoja šią specialybę. Kiti draugai studentai – menų dirbtuves gimnazijoje, kurią baigė.

Čia tik pavyzdys kelių žmonių, kurie ieško ir kuria „grįžtamąjį“ ryšį. Dalintis nėra sunku, tik reikia norėti. Ir tokios dalybos, kurios keistų šalį, įmanomos ne tik švietimo, bet visose srityse. Be abejo, keisti, nešti kažką naujo visuomet reikia net tik kantrybės, bet ir jėgos bei pasiryžimo. Reikia ir noro. Reikia ir geros valios bei supratimo, kad ne vien materialinė gerovė emigracijoje yra vertybė.

 O kas už tai?

 Gali būti, kad nieko. Tačiau kaip yra lengva visiems emigravusiems matyti tai, ko Lietuva nedavė, ir užmiršti viską, ką davė. Ir jau nekalbu apie kalbą, tradicijas ir visas kitas savaime suprantamas vertybes, bet apie išsilavinimą (kad ir vidurinį), auklėjimą ir t. t.

Ir kaip naujoji Prezidentė sako, kažkas keisis tik tuomet, kai galvosime ne tik apie save ir savo skrandį, bet apie valstybę. Net jeigu ir nedaugelis mūsų žada grįžti į Tėvynę, tačiau padėti jai galime. Galbūt atiduoti tam tikrą skolą už tai, kas gauta, o gal pasidalinti tuo, kas išmokta svetur. Tuomet, jei negrįšime mes patys, galbūt bus geriau gyventi ten likusiems mūsų giminaičiams, draugams ar pažįstamiems.

Naujas požiūris

Tikrai nė vieno neraginu grįžti, straipsnis šįkart ne apie tai, verta ar neverta, reikia ar nereikia. Redakcijos žodis – greičiau tik klausimas: ar mes, emigravusieji, esam taip toli, kad Lietuvoje išties nieko negalime daryti? Ar emigrantas – tai tremtinys, kuriam uždari visi įmanomi keliai į gimtinę?

O kur visuomenė ir jos gyvenimas? Taip, kalbu apie vietą, kurioje kiekvienas turime balsą, kurioje esame įgalūs keisti, siūlyti, kritikuoti. Ir, žinoma, BALSUOTI – išreikšti pilietinę valią. Kuris iš mūsų turi šias teises Anglijoje, JAV ar kitur? O netgi ir įgijus svetimos šalies pilietybę vargu ar išeivis jaustis taip tvirtai, jog vieną dieną imsis vienos ar kitos srities perversmo. Taip pat abejoju, ar kada nors svetima šalis taps tikrais namais...

 Neraginu grįžti – tik prisiminti, ką ta „pamotė“ davė, ir kad jai laikas pagelbėti, nors ir negrįši.

 Naujoji Prezidentė, kuria pasitiki visa tauta, ragina keistis kartu. Žmonės viltingai ir džiugai sutinka kiekvieną prezidentės D. Grybauskaitės žodį. O ši ko ne kas sykį primena: mes VISI galime kažką pakeisti.

O ar išvykusieji su „visais“? Galbūt ir mes, išeiviai, galime prisijungti prie „visų“?

Žinau, daugelis purtys galvas ir juoksis, kiti ironiškai klaus: „tai ką čia, imsi ir grįši, o ten vis tiek nieko nebus“. Tikrai nebus ten nieko, nebus verta ir grįžti, jei visi savo anglijose galvos tik apie naują šaldytuvą. Gal anksčiau kvietimo veikti drauge ir nebuvo – dabar yra. Už Lietuvos vairo stovi lyderė, besiruošianti aukoti viską dėl šalies gerovės. Skamba patriotiškai, perdėtai, net nejaukiai? Galbūt. Bet, ko gero, jau atėjo laikas ir tokioms nuotaikoms.

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

- Jeigu reikia ką nors padaryti – kvieskite kinus. Jeigu reikia padaryti kažką neįmanomo – kvieskite rusus ir nupirkite degtinės. Jeigu reikia padaryti kažką, kas gerai veiktų – kvieskite vokiečius.
- O amerikiečius kada kviesti?
- Amerikiečių kviesti nereikia, jie ateina patys…