Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Kęstutis NAVAKAS   |   2009-09-10

Žmogus žmogui – daktaras

  
Žmogus žmogui – daktaras

Daktaras Aiskauda kilęs iš Vilniaus, ten jo prototipui ir paminklas stovi. Buvo kažkas nudžiovęs tam paminkliniam Aiskaudai lazdą, bet skulptorius išliejo naują. O daktaras Henytė kilęs iš Kauno. Ir nei paminklo jam niekas statyti nežada, nei lazdos paduoti.

Po neperšaunama barzda bandęs pasislėpti Henrikas Daktaras įkliuvo Bulgarijoj. Net keista, nes Bulgarija šiuo metu yra labiausiai nuo mafijinių grupuočių priklausoma Europos Sąjungos šalis. Garsioje M. Glenny knygoje „McMafia“ bulgarų mafijozai, apsivynioję kaklus šalikų storumo aukso grandinėm, atrodo visagaliai. Gal todėl tenykščiai policajai ir čiupo mūsų Henytę? Kažką sučiupti juk reikia, o negi čiupsi savą?
Ir štai, panašu, kad Kauno „daktarams“ ateina galas. Tiek jiems patiems, tiek jų legendai. Pagrindiniai „daktarai“ jau sėdi, kai kurie besėdėdami staiga prašneko, o kiti seniai pas Abraomą. Daktarų legenda prasidėjo 1978-aisiais, nors kelerius metus jų dar nesigirdėjo. Devintojo dešimtmečio pradžioje dirbau dviejuose geriausiuose Kauno restoranuose. Ten jie nesislėpdami pasirodė 1983-iaisiais, o iki tol pagrindiniai triukšmadariai būdavo „Žalgirio“ krepšininkai. Pridaužydavo durų stiklų, pasimėtydavo pinigais, kartais nedžentelmeniškai pasielgdavo su kokia šokėja. Bet šiaip – nieko baisaus, kas išgėręs nepatriukšmauja?
 
Laikraščiai apie juos pradėjo rašyti dar po kelerių metų, kai jie išvijo iš Kauno čigonus. Sovietmečiu Kaunas buvo pilnas jų. Bet ne tų susitraukusių ir skarmaluotų, šmirinėjančių stočių rajonuose. Kauno čigonai buvo įmitę, augaloti, apsikarstę auksu ir apsirengę kaip Kusturicos filmų herojai: su užmoju. Dienomis jie prekiaudavo K. Požėlos gatvės tarpuvartėse, o vakarais sėdėdavo šalia „Orbitos“ restorano ir atrodė kaip reali jėga. Ir štai vieną dieną „daktarai“ sudaužė tų čigonų „Toyotą“ ir pareikalavo mokesčio už orą. Labai greitai visi čigonai išvyko. Oras liko „daktarams“.
 
Nuo to laiko atsirado daugybė visokiausių grupuočių. Daug jų išsišaudė ir dar šaudosi, kaip filmuose rodoma, iš kalašnikovų. Pataiko, tačiau kaip rėčiai suvarpyti konkurentai, kaip filmuose rodoma, nemiršta. Išsyk pasako, kas juos „užsakė“, ir tas štai jau už grotų. Veikli ta mūsų policija, įdomu, kodėl. Kodėl dar prieš dešimtmetį ką nors iš „jų“ pasodinti buvo neįmanoma, o dabar – prašom.
 
Ogi todėl, kad grupuotės legalizuojasi, ir jų metodai pasikeitė. Dabar jau valdo ne mafijozai, o oligarchai (kai kurie) su politikais (kai kuriais). Tai nejaugi jiems patiks konkurencija iš šešėlinių struktūrų stovyklos?
 
Krinta ne tik kokie treninguoti atgrubnagiai, bet štai jau ir nežinia ko Seime ieškojęs jo pirmininkas. Arūnas Valinskas, nuolat matydamas Seimą per televizorių, turbūt pagalvojo, kad tai irgi teležaidimas, ir nuskubėjo jo „vesti“. Būtų ir toliau „vedęs“, (Seimas iš tiesų dažnai nepranoksta Valinsko teležaidimų lygio), tačiau, va, išlindo kažkokia muiline daryti jo buvimo šešėlinių berniukų kompanijoje įrodymai. Ką čia įrodinėti – kadais Valinskas vedė vieną savo teležaidimų mafijozų restorane „Villula“, kur sėdėjo daugybė vienodų vyrukų aviečių spalvos švarkais. Visi, be išimties, Valinsko paklausti, kuo užsiima jų firma, sakė, kad dažniausiai labdara. O po to juk vyko ir balius, kurio metu Valinskas turėjo garbės gauti į dūdą nuo paties Mongolo, vieno iš žymiausių „daktarų“.
 
Kriminalinės, politinės ir verslo struktūros ankstyvuoju valstybės vystymosi laikotarpiu dažnai būna susijusios, bet vėliau neišvengiamai įvyksta skyrybos. 1992–1995 metų nuotraukose, manyčiau, rastume ne vieną politiką abejotinos reputacijos vaikinų draugijoje. Dar gerai, kad fotoaparatai tada buvo juostiniai ir tų nuotraukų niekas nesukėlė į internetą.
O jei kokia išnyra, žinoma, kad tokiam „pasikėlusiam“ asmeniui, kaip Valinskas, pridaro bėdos. Ir apmaudžiausia, kad jam siūloma atsistatydinti ne dėl to, kad jis nieko politikoje neišmano, o dėl to, kad kadaise su neaišku kuo už stalo pasėdėjo. Žinoma, nėr ko ten ir už to stalo sėdėt, bus kas ir be jo pasėdės.
 
Europarlamentaras Leonidas Donskis, kalbėdamas apie padėtį Lietuvos televizijoje, sakė, kad „viešajame gyvenime įvyko susiskirstymas į chebras“. Tai puikiai tinka įvairioms „švogerių krašto“ gyvenimo sritims.
 
Tad Henriko Daktaro sučiupimas už barzdos gali reikšti, kad jis dar priklauso chebrai, bet jau nebe tai, kuriai derėtų priklausyti.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

- Jeigu reikia ką nors padaryti – kvieskite kinus. Jeigu reikia padaryti kažką neįmanomo – kvieskite rusus ir nupirkite degtinės. Jeigu reikia padaryti kažką, kas gerai veiktų – kvieskite vokiečius.
- O amerikiečius kada kviesti?
- Amerikiečių kviesti nereikia, jie ateina patys…