Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-09-10

Vienišos moters spindesys ir baimės

  
mal">Būti vienai ir vienišai sunku. Atrodytų, gali gyventi, kaip tik nori, prie nieko nereikia derintis, o ir profesinėje srityje tobulėk į valias – niekas netrukdo. Tačiau dauguma moterų labai pažeidžiamos: joms reikia meilės, saugumo. O dar visuomenės spaudimas... Vienišai moteriai sunku vakarais grįžti į tuščius namus. Ir... sunku atsisakyti savo laisvės. „Kone kasdien aplanko dvejopi jausmai: aš didžiuojuosi, kad esu nepriklausoma, darbe puikiai jaučiuosi, bet vakare grįžus namo apima toks liūdesys“ – sako trisdešimt penkerių Rita. – Kartais, atrodo, viską atiduočiau, kad tik turėčiau šeimą, vaikutį. Bet išaušta rytas, sėdu į automobilį ir pagalvoju: gal aš išprotėjau – juk tikrai nenoriu tapti namine vištele.“

Baimė

Kad ir kaip moterys stengtųsi paaiškinti savo „pralaimėjimą“ asmeniniame fronte, psichologų nuomone, viso to pagrindas yra baimė. Baimė nieko nesutikti savo gyvenimo kely, paties susitikimo baimė, baimė pradėti bendrą gyvenimą, t. y. užprogramuotas išdavystės laukimas. Kaip tik todėl šiais laikais daugelis renkasi laikinus santykius – bet toks nestabilumas dar labiau padidina atstūmimo baimę. O juk moterys partnerystės santykiuose pirmiausia ieško prieraišumo. Prieraišumo, kurio netekimas sunkiai išgyvenamas. Kartą tai patyrusi moteris bijo iš naujo susižavėti.

O visų baimių baimė, nulemianti vienatvės kelio pasirinkimą, psichologų nuomone, yra artumo baimė. Ne, ne fizinio, ne intymaus. Moterys bijo prisitaikymo prie kito žmogaus, nes tai reikalauja daug dvasinių jėgų ir atrodo nepakeliamai baisu. Tai baimė prarasti save, ištirpti šeimoje ar partnerio šešėlyje – kitaip tariant, būti „pasiglemžtai“. Ir dažnai, nejausdamos savyje jėgų išsaugoti savąjį „aš“ moterys verčiau nusprendžia nesivelti į „avantiūrą“.

Tėvų šeimos įtaka

„Nežinau nei vieno laimingos šeimos pavyzdžio,“ – tokius žodžius dažnai gali išgirsti iš vienišų moterų lūpų. Daugeliui jų sunku įsivaizduoti, kad vyro ir moters santykiai gali būti harmoningi, o meilė – kupina emocijų ir laiminga. Toks požiūris labai priklauso nuo tėvų šeimos modelio. Ir svarbiausia, psichologų nuomone, yra motinos patirtis: ar ji buvo laiminga. Dažnas atvejis; tėvas buvo „blogietis“, mama – nelaiminga. Suaugusi dukra vargu ar galės užmegzti rimtus santykius – bet kuris vyras jai veikiau pasąmonėje stos greta tėvo, ir ji nesąmoningai priims jį kaip pavojingą žmogų...Beje, nevykusiai gali susiklostyti ir mergaitės, augusios mylinčioje šeimoje, likimas, jei ji nuolat girdi, kad tik jų šeimoje santykiai idealūs, kad jie patys geriausi. Sunku būti laiminga, kai santykių kartelė taip aukštai užkelta.

Nieko gero nežada ir pernelyg didelis prisirišimas prie tėvų. Mat tokioms moterims perdaug gera namuose, ir jos nebegali nutraukti ryšio su tėvų šeima. Jos jau dirba, turi savo pajamų, bet gyvena savo malonumui ir neturi jokių įsipareigojimų nei atsakomybės už savo šeimą. Tokia moteris ir sulaukusi keturiasdešimtmečio tebėra paauglė. Bet mokestis už patogumus didelis „didelėms mergaitėms“ sunku sukurti (ar išsaugoti) šeimą.

Idealo siekimas

Paklauskite, ką vieniša moteris laiko svarbiausiais dalykais santykiuose su vyru? Greičiausiai išgirsite, kad jos potencialus partneris turi būti rūpestingas, supratingas, ištikimas, kad į jo petį visada galėtum atsiremti. Kitais žodžiais tariant, išgirsi tik jos poreikius ir reikalavimus. O kurgi ji pati? Ką ji pasirengusi suteikti partneriui? Kitaip tariant, vyras laikomas tik vartojimo objektu. Vieniša moteris tarsi paauglys stengiasi vartoti, patirti malonumą. O juk suaugusiam žmogui visad įdomiau duoti... Su infantiliu santykių modeliu susijusi ir maksimalistinė santuokos samprata: bendras gyvenimas turi būti išskirtinai laimingas ir be debesėlio, o jei ne, tai jau geriau likti vienai. Daugelis moterų bijo, kad jų negirdės, negerbs ir nepalaikys, todėl pirmenybę ir teikia vienatvei.

Mėgavimasis laisve ir ilgesingas liūdesys – balansuodama tarp šių dviejų polių vieniša moteris randa daugybę pasiteisinimų, kodėl ji neturi poros. Ką iš tikrųjų slepia jos teiginiai? Pamėginkime iššifruoti aštuonias tariamai labai svarbias priežastis.

Susitaikiusioji

Jos teiginys: aš nieko nesutinku.

Tai tikra tiesa – ji iš tiesų su niekuo nesusipažįsta. Ir niekuo nerizikuoja. Ji verčiau pasirengusi pripažinti savo pralaimėjimą, net nepradėjus kovoti, ir nenori galimų pažinčių pavojų. Neigimas kaip šarvai saugo ją nuo visiško nepasitikėjimo savimi. Jos savivertė artima nuliui. Beje, gerokai pakamantinėta ji tikriausiai prisipažintų: „Juk vis tiek aš – tuščia vieta.“ Kokia ją auginusi motina už viso to slypi? Veikiausiai ji iki šiol reguliariai kartoja savo suaugusiai dukrai: „Tu galėtum su kuo nors susipažinti, jei numestum nors kelis kilogramus (nustotum taip trumpai kirptis plaukus, būtum moteriškesnė, daugiau bendrautum ir pramogautum...),“ ir du sakinius iš trijų pradeda žodžiais „Mano vargšė mergaitė“. Kad nepaskęstų kančiose dėl savo menkumo, Susitaikiusioji rizikuoja pereiti nuo „aš – menkystė“ prie „Visi vyrai niekšai“... Taip, beje, visada sakė ir mama!

Karingoji

Jos teiginys: vyrai manęs bijo.

Be abejo, ši amazonė, stipri ir savimi pasitikinti, kelia vyrams baimę. Ir niekas nepastebi, kad jos viduje verkia nuskriaustas vaikas. Kokį skausmą ji stengiasi numalšinti? Kam siekia atkeršyti – tėvui, seneliui, broliui, viršininkui, savo buvusiajam? O gal vienąkart pamačiusi, kaip buvo pažeminta mama, prisiekė sau: „Man taip niekada neatsitiks!“ Kadangi šio tipo moteris atsisako pripažinti poreikį gyventi poroje, ji pernelyg metasi į savarankiškumą. Ji nori pati kurti savo gyvenimą ir yra įsitikinusi, kad jai niekas neprilygs. Kažkas gal ir pamanys, kad jai labai gerai, bet iš tiesų tokia moteris nuolat balansuoja tarp dviejų kraštutinumų: tarp nevisavertiškumo ir pranašumo jausmų.

 

Nepriklausomoji

Jos teiginys: aš pernelyg vertinu savo laisvę.

Tokia moteris daug dirba, sportuoja, lanko parodas, užsiėmusi kiekvieną minutę. Dienotvarkėje paprasčiausiai nėra nei vienos laisvos vietos, kur galėtų įrašyti: vyras. O iš tiesų ji sprendžia problemą ne iš to galo: ne jos gyvenimas perkrautas – tai ji jį perpildo iki kraštų, kad vyrui neliktų vietos. Iš kur tokia baimė atsipalaiduoti ir paleisti vadžias? Tikriausiai iš jos praeities, kur buvo autoritarinis, į jos asmeninę erdvę įsiveržiantis gimdytojas, kuris ją įvertindavo ir kritikuodavo. Kaip maža mergaitė negalėdavo pasakyti „ne“ tam smerkiančiam žvilgsniui, taip ir suaugusi dabar bijo, kad negalės vyrui ištarti „ne“. Ir iš anksto uždaro visas duris.

Romantiškoji

Jos teiginys: aš laukiu princo.

Romantiškoji būtybė taip ir neužaugo. Ji užstrigo vaikystės stadijoje, kai buvo įtikėjusi galinti gauti visa, ko panorėjus. Ji gali būti pritrenkianti ir sėkminga moteris, puikiai besiorientuojanti daugelyje sričių, bet visiškai akla, susidūrusi su realių jausmų pasauliu. Romantiškoji moteris tebelaukia puikiojo princo ir tebesvajoja apie oro pilį. Ji maskuoja savo baimes visais romantikos atributais ir gyvena absoliučiai ignoruodama kasdienybę. Bet laukimas gali užtrukti, jei ji pirmoji neparodys iniciatyvos. Ir reikalai nepajudės, kol ji nesusitaikys su tuo, kad puikusis princas neišvengiamai pasirodys besąs paprastas žmogus, su savo silpnybėmis ir trūkumais... kaip, beje, ir ji pati.  

Neliečiamoji

Jos teiginys: nemėgstu sekso.

Jos santykiai su aplinkiniais puikūs – kol reikalas neliečia sekso. Ji bijo ne meilės, bet būtent seksualumo. Beje, tai būdinga visoms moterims, kurios turėjo nedidelę ar negatyvią seksualinę patirtį.

Ankstesniais laikais, davusios priesaiką būti drauge ir džiaugsme, ir varge, moterys su šia savo baime susidurdavo jau atsidūrę vyro glėbyje. Dabar jos naudojasi visuomenei visiškai priimtinu vienišos moters statusu, kad užmaskuotų savo baimę, ir tai pateikia kaip libido nebuvimą. Bet kuo daugiau laiko prabėga, tuo jos savo baimę įvaro vis giliau. Be to, šiuolaikinė visuomenė su savo hiperseksualumo kultu jas tarsi eliminuoja: prie ankstesnės baimės prisideda baimė nesugebėti pasiekti orgazmo standartų, dėl ko Neliečiamoji gali būti dar ir pasmerkta.

Kentėjusioji

Jos teiginys: nebenoriu skausmo.

Ji neteko vyro – jis mirė ar ją paliko, ar ji jį paliko, – bet kuriuo atveju meilė dabar jai asocijuojasi su kančia. Arba atvirkščiai – ji niekaip negali pamiršti nuostabios meilės istorijos. Galbūt negali ištrinti iš minčių idealaus vyro paveikslo: tėvo, brolio, draugo... Žodžiu, ji nesugebėjo priimti ir išgyventi praeities patyrimo. Ji liko auka ir negali valdyti savo gyvenimo, nepasirengusi naujiems susitikimams ir įspūdžiams. Ankstesnės meilės apžavėta ji atsisako naujų santykių, kad nesugriautų ryšio su buvusiu mylimuoju. Tokia moteris vieniša, bet ne viena; ji dar nepasirengusi naujai meilei.

Rūpestingoji mama

Jos teiginys: mano vaikai su tuo niekada nesusitaikys.

Prisidengdama vaikų interesais ji atsisako kurti naujus santykius, slepia savo baimę prieš naują susitikimą. Ji turi panašumų su Neliečiamąja ir Gailestingąja seserimi: jai būti mama yra savotiškas alibi, leidžiantis nebūti moterimi. Didelė problema, kad vėliau vaikai gali jausti kaltę dėl to, jog gyvena atskirai ir myli dar ką nors, ne tik ją, nes jų motina nesugebėjo susikurti savo asmeninio gyvenimo.

Gailestingoji sesuo

Jos teiginys: man pasitaiko tik nevykėliai.

Blogiausia, kad tai tiesa. Bet čia daug ir jos pačios kaltės: tokia moteris mano, kad ją tegali pamilti tik tas, kuriam ji naudinga. Bet kurioje situacijoje ją traukia vyras su pažeista savimeile, ir ji stengiasi užgydyti jo narcizišką žaizdą. Bet jų tandemas pasmerktas kančioms. Mylėdama jį moteris mano, kad myli ir pati save. Bet jos partneris pasirodo besąs energetinis vampyras: jis maitinsis iš jos tol, kol ji turės kuo pasidalinti. Po to ją paliks. Tada ją apims ilgesys, ir ji galvos: „Aš tiek gero jam padariau...“ Toks įsivaizdavimas apie meilę atsiranda ne be tėvų įtakos. Ji girdi, kaip motina nuolat rypuoja: nesuprantu, kodėl tu iki šiol vis dar viena? Turi viską, kad padarytum vyrą laimingą... Bet čia kalbama ne apie meilę, o apie pasiaukojimą.

Universalūs patarimai, kurių... nėra

Kai moteris leidžia sau būti savimi, nustoja jaustis maža mergaite, pilna baimės prieš suaugusiųjų gyvenimą, jai atsiranda šansas susikurti savo ypatingus santykius. Juk tapti suaugusia kaip tik ir reiškia atsikratyti baimių, nemeilės ir nesaugumo jausmo.

Reikia mokytis pasitikėti savimi, įsisąmoninus savo vertingumą. Apmąstyti ir išanalizuoti savo nesėkmingus romanus ir pripažinti ir savo kaltę dėl šių nesėkmių. Įsisąmoninti, kad vyro ir moters santykiai – ne kovos ar pranašumo demonstravimo arena. Gyvenimas poroje – tai gyvas dviejų savarankiškų žmonių ryšys, kuris svarbus abiejų asmenybėms. Laimė dviese neatima laisvės. Priešingai, ją tik sustiprina. Ir mus padaro stipresnius.

Na, o gal paprasčiausiai pažvelgti tiesai į akis: arba eiti į kiną vienai, arba pradžiai paplepėti su kuo nors bent jau interneto pažinčių puslapyje...

Parengė Edita Lankauskienė

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Blondinė – brunetei:

– Tu dar po stalu šliaužiojai ir į kelnes darei, kai aš jau į mokyklą vaikščiojau!

– Aha. O dabar mes klasiokės!