Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

2009-04-30

Amerikietiškos svajonės pildosi

  
mal" style="text-align:justify">Rugilė Petrilaitė su draugu Valdu Čikagoje į laivais plukdomus konteinerius sukrovė visus savo daiktus ir į Lietuvą iš Amerikos grįžo po dešimties ten praleistų gyvenimo metų.

Viktorija Navickaitė

Į Čikagą R. Petrilaitė išvyko prieš dešimt metų. Tuomet, dar būdama studentė, į Jungtines Valstijas ji skrido pagal mainų programą „Work and Travel“. Trys vasaros mėnesiai su draugais dirbant atrakcionų parke prabėgo nepastebimai, tad mergina studentišką vizą nusprendė prasitęsti ir Čikagoje pasiliko dar kurį laiką.

Vienas darbas keitė kitą, nepastebimai prabėgo keleri metai. Lietuvoje Rugilė buvo jau baigusi Vilniaus universitetą ir turėjo verslo vadybos bakalauro diplomą, tad gyvendama už Atlanto nusprendė pasinaudoti galimybe ir magistro laipsnį įgyti Amerikoje. Skaičius ir matematiką ypač mėgstanti mergina Ilinojaus universitete nesunkiai baigė finansų ir apskaitos magistro studijas.

Į Lietuvą dėl dukrytės

Baigusi magistro studijas Amerikoje, Rugilė lengvai gavo gerą darbą finansų srityje. Amerikiečiai darbščią lietuvę vertino, ne kartą didino atlyginimą ir aukštino pareigas. Rugilės širdies draugas Valdas taip pat turėjo gerai mokamą darbą medicinos srityje. Atrodo, ko daugiau norėti – geras atlyginimas, kelionės po visą pasaulį ir gyvenimas svajonių šalyje. Dabar Rugilė ir Valdas juokiasi – kai jie nusprendė grįžti į Lietuvą, dauguma draugų, tiek gyvenančių Lietuvoje, tiek Amerikoje, jų nesuprato ir net bandė porą atkalbėti nuo tokio sprendimo.

Jauna pora sako – jų tolimesnius planus pakoregavo prieš pusmetį Čikagoje gimusi dukrelė Gabija. „Norėjau, kad dukrelė augtų Lietuvoje, kad ją augančią matytų ir galėtų padėti auginti seneliai. Be to, visada svajojau bent metus nedirbti ir nieko neveikti. Regis, svajonės pildosi – dabar Lietuvoje auginu dukrytę, vaikštau ir teatrus, parodas ir darau kitus dalykus, kurių ilgėjausi visus tuos dešimt metų“, – šypsodamasi kalba jauna mama.

„Nusprendusi metus nedirbti supratau, kad geriausia tai daryti Lietuvoje. O ką gi nedirbant veikti Amerikoje? Turiu tokių draugių, kurios, išlaikomos vyrų, tik vaikšto po parduotuves, sporto klubus, kelis kartus per savaitę darosi manikiūrus ir pedikiūrus. Toks gyvenimas manęs nežavėjo“, – dar vieną grįžimo į Lietuvą priežastį vardino Rugilė.

Lietuva – „kultūringesnė“ 

Amerika ilgą laiką lietuvei buvo tarsi tikrieji namai. „Tai šalis, kur gerai daryti karjerą. Ten prabėgo mano nerūpestingas gyvenimas. Mylėjau ir savo darbą, kompaniją, kurioje dirbau, bendradarbius. Šioje šalyje, jei tik stengiesi, gali susikurti materialiai aprūpintą gyvenimą, tačiau vis pagalvodavau apie Lietuvą, ilgėjausi teatrų, kultūrinio gyvenimo“, – apie tai, ko labiausiai trūko gyvenant už Atlanto, pasakojo mergina.

„Žinoma, ir Amerikoje galima vaikščioti į teatrus, spektaklius. Ten jie gal net geresni, nei Lietuvoje, tačiau Amerikoje to tiesiog nedarydavome. Dideli atstumai ir ribotas laikas vis pakoreguodavo planus. Jei Amerikoje susiruoši į spektaklį, turi bent valandą važiuoti iki teatro, po to dar valandą ieškoti, kur pasistatyti mašiną, ir galiausiai valandą tekdavo sugaišti, kol grįždavai namo“, – gyvenimą Amerikoje prisimena mergina ir džiaugiasi, kad dabar, gyvenant Vilniaus senamiestyje, iki teatro nueiti jai užtrunka vos kelias minutes.

Pasak Rugilės, beveik visi emigrantai, gyvenantys ne Lietuvoje, pasiilgsta tokių dalykų. „Daugelis mano draugų, kurie nors ir trumpam grįžta į Lietuvą, perka bilietus į teatrus ir kone kasdien eina žiūrėti vis naujų spektaklių“, – pasakojo mergina.

Rugilė juokiasi prisimindama ir dar vieną įvykį, iš kurio supratusi, kaip, dešimt metų gyvenant Amerikoje, jai trūko visko, kas lietuviška. „Kai kovo mėnesį Vilniuje vyko Kaziuko mugė, ėjau į ją visas tris dienas iš eilės. Man viskas atrodė taip miela ir artima, taip buvau pasiilgusi tos lietuviškos kultūros, kad prisipirkau daugybę molinių vazelių, varpelių, švilpukų, kitų liaudies meistrų rankomis darytų suvenyrų. Per tuos metus daug keliavau po Ameriką ir visą pasaulį, ir dažnai tekdavo nusivilti, kai pamatydavau, kad dauguma vietinių suvenyrų pagaminti Kinijoje. O čia viskas –  tikrai rankų darbo!“, – maloniais atradimais apie gimtąją šalį dalijasi mergina.

Lengvesnis gyvenimas

Amerikoje liko ir beveik visi Rugilės ir Valdo draugai, nes tie, kuriuos prieš dešimtmetį paliko Lietuvoje, taip pat išsibarstė po visą pasaulį. Tačiau, nors Lietuvoje dabar draugų mažiau, Rugilė sako su jais daug dažniau susitinkanti. „Amerikoje turi šimtą draugų, bet dėl didelių atstumų ir laiko stygiaus su visais bendrauji telefonu arba internetu. Tuo tarpu Lietuvoje bendravimas tarp draugų daug šiltesnis ir artimesnis, čia galiu kone kasdien susitikti su draugėmis išgerti kavos puodelio. Amerikoje visus susitikimus reikia planuoti gerokai iš anksto“, – gyvenimo Lietuvoje pliusus vardijo Rugilė.

Gyvena sau ir šeimai

Kol kas Rugilė sako Amerikai didelių sentimentų nejaučianti, nors ir yra dėkinga tai šaliai už visa, ką joje gyvendama pasiekė ir patyrė. Kol kas bene labiausiai jauna šeima ilgisi kelionių. „Tai vienas geriausių dalykų, ką galima patirti toje šalyje. Gamtovaizdis ten toks skirtingas – jei nori, važiuoji į kalnus, jei nori – prie vandenyno ar su palapinėmis keliauji po nacionalinius parkus“, – pasakoja pora, išmaišiusi kone visas žymiausias Amerikos vietas nuo rytinės iki vakarinės pakrantės.

Prieš kelias savaites Rugilė ir Valdas mėnesiui buvo sugrįžę į Jungtines Valstijas, bet net ir tada po kurio laiko suprato, kaip juos traukia grįžti į Lietuvą. „Tik nusileidę Čikagos oro uoste susižavėjome – kaip čia viskas gražu, švaru ir tvarkinga. Pamenu, tada, tik atvykus iš niūrios ir pilkos Lietuvos, abiem kilo prieštaringų jausmų, tačiau jau po 3 savaičių norėjosi atgal į Lietuvą“, – pasakojo Rugilė ir pridūrė, kad šįkart Amerika, palyginti su Lietuva, jai pasirodė labai jau vienoda – visur tie patys prekybos centrai, tos pačios greito maisto užkandinės ir restoranai.

„Šiuo metu Amerikos labai nesiilgiu, kol kas man Lietuvoje gyvenimas patinka. Kol gyvenu tik sau ir šeimai, kol rūpinuosi tik vaiku ir nereikia dirbti bei galvoti apie pinigus, čia man gerai, tačiau kaip bus vėliau – nežinau, todėl neatmetu galimybės, kad kada nors, kai Gabija paūgės, vėl visi grįšime į Ameriką“, – kol kas dar nedrąsiai apie ateities planus pasakojo jauna mama.

„Mano svajonės pildosi – kartais net baisu darosi“, – baigdama pokalbį nusišypsojo Rugilė.

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vienas žvejys pasakoja kitam:
– Aš vakar susapnavau tokį nuostabų sapną!
– Na, papasakok.
– Sapnuoju, kad sėdžiu valtyje vidury ežero, o šalia manęs jauna nuoga mergina.
– O kaip toliau?
– Tada aš užmečiau meškerę ir pagavau didžiulį karpį!