Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Renata Skardžiūtė-Kereselidzė, „Atgimimas“   |   2011-02-07

Egiptas – po didinamuoju stiklu

  
Egiptas – po didinamuoju stiklu Daugiatūkstantinės minios sutaria tik dėl to, kad prezidentas H. Mubarakas turėtų būti pašalintas.

Egipto prezidento Hosnio Mubarako ir jo režimo likimą lems kariuomenės laikysena bei demonstrantų minios tvirtumas. Pastaroji, nepaisant represijų, atrodo, pasiruošusi eiti iki galo. Kokios Egipto ateities prognozės? Ir kodėl Izraelio vadovai ypač atidžiai stebi įvykius Egipte?

="text-align: left">Tuniso „Jazminų revoliucijai“ pasklidus po kaimynines šalis, pasaulis ypač atidžiai seka įvykius Egipte. Per šaltąjį karą Egipto sprendimas pereiti iš sovietinio bloko į Vakarų pusę pakeitė viso arabų pasaulio orientaciją. Šiuo metu taika Viduriniuosiuose Rytuose remiasi taikos sutartimi tarp Izraelio ir Egipto. Jeigu milijoniniai protestai išjudintų esminius pokyčius Egipto valdžioje ir užsienio politikoje, tai, neabejotinai, paveiktų visą regioną.
 
Svarbiausias klausimas lieka – ar minios galiausiai privers pasitraukti prezidentą Hosnį Mubaraką, ir, jei taip nutiks, ar pasikeistų Egipto režimas. Laukdami atsakymo protestuotojai ir politinės grupės žvelgia į kariuomenę. Ši nuo pat modernios respublikos įkūrimo 1952-aisiais buvo režimo stabilumo garantas: per tą laiką pasikeitė du valstybės vadovai, bet režimas išliko. Dabar demonstrantai reikalauja ne tik socialinio teisingumo, bet ir demokratinių pokyčių. Tiesa, laisvi rinkimai suteikia galimybių ne tik liberaliems sekuliaristams, bet ir Egipto islamistinėms grupėms, tokioms kaip populiarioji Musulmonų brolija. Pastarieji, turintys didelį egiptiečių palaikymą, turi daug galimybių laimėti rinkimus. Jei tik JAV konsultuojami generolai jiems tai leis.
 
Į gatves – dėl neteisybės

Egiptas jau kurį laiką buvo laikomas savotiška parako statine. Beveik pusė egiptiečių pragyvena už du dolerius per dieną. Dauguma gyventojų – jaunimas iki 30 metų. Ekonominiai sunkumai, valdžios nesiskaitymas, korupcija ir nepotizmas kuria gana slogią nuotaiką šalyje. Mubarako valdymas iš esmės remiasi kariuomenės ir policijos galia – „Economist“ duomenimis, vien Vidaus reikalų ministerijai dirba daugiau kaip milijonas žmonių. Ir nors žiniasklaidai suteikta tam tikra žodžio laisvė, per didelis piktnaudžiavimas ja iki šiol labai greitai baigdavosi uždarymu.

Daugelis apžvalgininkų sutinka, kad idėja surengti protestą buvo įkvėpta Tuniso įvykių. Socialiniame tinkle „Facebook“ keletas susivienijusių smulkesnių partijų pakvietė žmones išeiti į gatves ir pareikalauti teisingumo. Taip minioms skanduojant „Šalin prezidentą“ ir „Daugiau laisvės“, labiausiai tapo matomi opozicijos lyderiai, kurie siekia liberalios demokratijos Egipte. Tačiau tikrovė sudėtingesnė nei demokratiškojo sparno žinutės socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Twitter“. Nors perversmai Tunise ir Egipte tikrai galėtų suteikti demokratinių permainų, žmonių minias į gatves sukvietė ne tai. Svarbiausios problemos – tai skurdas, korupcija ir socialinė neteisybė. Daugiatūkstantinės minios sutaria tik dėl to, kad prezidentas H. Mubarakas turėtų būti pašalintas iš posto. Kas bus po to, priklausys nuo vidinių kovų opozicijoje, kariuomenės ir dabartinės valdžios laikysenos.
 
Laukia rinkimų

Pagrindine opozicine jėga galima laikyti Musulmonų broliją, kuri neseniai pralaimėjo abejotino skaidrumo rinkimuose. Šiandienėse demonstracijose ši organizacija laikosi labai nuosaikiai, greičiausiai laukdama, kaip pasisuks įvykiai. Ji netgi stengėsi kiek nuraminti minią ir per platų savo socialinių tarnybų tinklą dalijo maistą žmonėms. Išties jie turi platų egiptiečių palaikymą ir, jei vyktų nauji rinkimai, turi didelių galimybių laimėti. Tiesa, daugelis sekuliarių ir liberalių pažiūrų egiptiečių tokios baigties laukia nerimastingai: baiminamasi, kad gavusi valdžią Brolija jos nebenorėtų paleisti. Kiti nerimauja, kad Brolija norėtų peržiūrėti ar net panaikinti taikos sutartį su Izraeliu. Palestinos radikalesnis judėjimas „Hamas“ yra egiptietiškos Musulmonų brolijos atšaka.

Kita grupė – provakarietiškas demokratinis judėjimas, siekiantis daugiau laisvių, yra labiausiai matomas protestuose, žiniasklaidoje ir interneto erdvėje. Ir vis dėlto neaišku, ar jiems pavyktų sutelkti pakankamai galios ir pakeisti dabartinį režimą. Tuo labiau turint galvoje, kad tektų konkuruoti su labai populiaria Musulmonų brolija ir įtikinti kariuomenę atsitraukti iš įprasto sargybos posto.
 
Kariuomenė – galios raktas

Vis dėlto labiausiai intriguojantis klausimas – kokia bus kariuomenės laikysena. Daugiau kaip penkis dešimtmečius kariuomenė Egipte buvo galios raktas. Mubarakas ir du jo pirmtakai atėjo iš karininkų gretų. Per Mubarako valdymą civilinė valdžia ypač glaudžiai susipynė su kariuomene. Tai rodo ir pastarųjų dienų paskyrimai: buvęs oro pajėgų vadas Ahmedas Šafiqas tapo naujuoju ministru pirmininku, kuriam pavesta sudaryti naująją vyriausybę; o žvalgybai vadovavęs Omaras Suleimanas užėmė viceprezidento postą, kuris pastaruosius trisdešimt metų buvo tuščias. Tad kariuomenės vadovybė pamažu perima kontrolę aukščiausiuose postuose; tai ji veda konsultacijas su Vašingtonu ir jos žodis lems, kiek laiko valdžioje dar turės Mubarakas.

Tačiau svarbiausia, kad kariuomene pasitiki ir paprasti egiptiečiai. Kai policija dingo iš Kairo gatvių ir ją pakeitė tankai bei kariškiai, šie buvo sutikti audringais plojimais. Protestuotojai kariuomenę mato kaip vienintelę realią jėgą, galėsiančią užtikrinti taiką ir ramybę pasitraukus Mubarakui. Jau dabar disidentas ElBaradei ragina karininkus nepaklusti Mubarako įsakymams ir prisidėti prie demonstrantų. Jeigu taip nutiktų, Mubarakas neturi jokių galimybių išlikti valdžioje. Tiesa, tokiu atveju įmanomas ir dar vienas scenarijus: režimo šalininkai gali likti savo vietose ir daugiau kaip pusę amžiaus gyvavusi militaristinės valdžios tradicija bus tęsiama toliau.
 
Izraelis stebi nerimastingai

Prasidėjus Tuniso demonstracijoms buvo skeptikų, nemaniusių, kad tai kaip nors paveiks likusį regioną ir tvirtus jo režimus, bet apie Egiptą taip kalbėti neišeina. Egiptą pelnytai galima vadinti arabų pasaulio ašimi. Todėl labiausiai dėl galimų režimo pasikeitimų turėtų nerimauti Izraelis. Jei Musulmonų brolija pasirodytų gana stipri perimti valdžią ir Egiptas pasuktų radikalaus islamo kryptimi, tai galėtų pakeisti stabilumo dinamiką Artimuosiuose Rytuose. Šiuo metu Izraelio saugumą garantuoja taikos sutartis, pasirašyta su Egipto valdžia. Sinajaus pusiasalio demilitarizacija užtikrino pietinės Izraelio sienos saugumą pastaraisiais dešimtmečiais. Kartu tai rodo, kad Izraelio išlikimui realaus pavojaus nebėra. Visus tris svarbiausius karus dėl išlikimo Izraelis kariavo su Egiptu (1948, 1967 ir 1973). Užsitikrinus taiką su Egiptu, beveik nėra tokios arabų sąjungos, kuri keltų realią grėsmę Izraeliui – nebent Iranas ir jo branduolinė programa. Tačiau, jeigu Egiptas nuspręstų paminti susitarimus ir pertvarkyti savo karines pajėgas, Izraelio padėtis vėl būtų gana neužtikrinta. Mažų mažiausiai tai išpūstų jo išlaidas kariuomenės stiprinimui ir apribotų manevrų laisvę.

Tiesa, toks scenarijus, paminantis Izraelio ir JAV interesus, įmanomas tik tuo atveju, jei Musulmonų brolija laimėtų rinkimus ir pasirodytų radikalesnė, nei dabar yra. Jei rinkimus laimėtų ElBaradei ir jo prodemokratiškasis sparnas, taikos sutartims vargu ar kiltų pavojus. Šiam judėjimui pirmiausia rūpi vidaus reikalai. Be to, jie nenorėtų stiprinti nei kariuomenės, nei Musulmonų brolijos. Jiems gerokai svarbiau bus užsitikrinti Vakarų paramą. Tad jei laimėtų demokratai, Izraelio ir Vakarų vadovai galėtų miegoti ramiai.

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Įsibėgėjus krizei.

– Šitai – nuo nuovargio, tai – nuo nervinės įtampos, o šitai – nuo depresijos.

– Ačiū, daktare, ačiū... O išskyrus degtinę daugiau nieko neturite?