Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Rusnė Naujokaitytė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-12-05

Europa prakalbo vokiškai

  
Europa prakalbo vokiškai A.Mer­kel yra vien­val­dė sa­vo na­muo­se, vo­kiš­ko­je ES

Ekonominė krizė smarkiai perstumdė galių balansą Europos Sąjungoje. Krizės valdymą iš Briuselio perėmė „Merkozy” vadinamas Prancūzijos ir Vokietijos duetas. Tačiau, kai Pietų Europos valstybes semia skolų potvynis, ryškėja vienvaldis Vokietijos vyravimas ES. Tačiau ar tikrai didžiausia ES ekonomika – tokia nepriekaištinga?

Per eu­ro kri­zę Vo­kie­ti­ja pa­ro­dė eko­no­mi­nę dis­cip­li­ną ir tau­py­mą įkū­ni­jan­tį pa­vyz­dį. Tuo pa­ti­kė­jo fi­nan­sų rin­kos, vi­sa ES ir pa­tys vo­kie­čiai. Vo­kie­ti­jos val­dan­čio­sios par­ti­jos (CDU) frak­ci­jos va­do­vas par­la­men­te Vol­ke­ris Kau­de­ris net pa­skel­bė, kad „pa­ga­liau Eu­ro­pa pra­kal­bo vo­kiš­kai“, o Len­ki­jos už­sie­nio mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Ra­de­kas Si­kors­kis iš­reiš­kė rei­ka­la­vi­mą, kad Vo­kie­ti­ja pri­si­im­tų at­sa­ko­my­bę ir im­tų­si dau­giau ini­cia­ty­vos gel­bė­jant eu­rą bei vi­są ES nuo apo­ka­lip­sės. Taip pat jis pri­dū­rė, kad la­biau bai­mi­na­si Vo­kie­ti­jos ne­veik­lu­mo, nei jos au­gan­čios ga­lios.
Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­niai ro­dik­liai ne­pa­vyz­di­niai
 
Ta­čiau įdo­mu yra tai, kad pa­čios Vo­kie­ti­jos fi­nan­si­niai ro­dik­liai yra ne to­kie jau ne­kal­ti. Sa­vo šiek tiek šo­vi­niz­mu dvel­kian­čia fra­ze V.Kau­de­ris aiš­kiai įvar­di­jo kanc­le­rės ve­da­mą po­li­ti­ką. Nuo pat pir­mų­jų eu­ro kri­zės die­nų 2010–ųjų pra­džio­je An­ge­la Mer­kel ne­si­lio­vė kar­to­ti, kad jei vi­sos ša­lys bū­tų tau­piu­sios taip, kaip vo­kie­čiai, ne­bū­tų iš­ki­lę jo­kių bė­dų. Tuo be­rods įti­kė­jo net ir fi­nan­sų rin­kos, ku­rios iš vi­sų ki­tų eu­ro zo­nos vals­ty­bių rei­ka­la­vo di­din­ti vy­riau­sy­bių ob­li­ga­ci­jų pa­lū­ka­nas, o tuo pat me­tu Vo­kie­ti­jai sko­li­no be­veik už dy­ką.
 
Per­žvel­gus Vo­kie­ti­jos duo­me­nis, pa­aiš­kė­ja, kad ten ne vis­kas taip ge­rai, kaip tei­gia­ma ir ką tu­rė­tų liu­dy­ti že­mos Vo­kie­ti­jos pa­lū­ka­nų nor­mos. Vo­kie­ti­ja iš tie­sų nė­ra to­kia jau pa­vyz­din­ga, ne­si­sko­li­nan­ti vals­ty­bė. Pa­gal vė­liau­sią 2011 m. prog­no­zę Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja nu­ma­tė, kad Vo­kie­ti­jos sko­la su­da­rys 81,7 proc. ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to (BVP). Tai daug dau­giau nei Eu­ro­pos sta­bi­lu­mo pak­to nu­ro­do­ma vir­šu­ti­nė ri­ba – 60 proc. Bū­tent šiuo pak­tu Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė daž­niau­siai mo­juo­ja prieš pra­si­sko­li­nu­sių Pie­tų Eu­ro­pos vy­riau­sy­bių akis.
 
Ar­gi nai­vu ti­kė­tis, kad vals­ty­bė, rei­ka­lau­da­ma ki­tų ša­lių vy­riau­sy­bių lai­ky­tis tai­syk­lių, pa­ti jų ne­si­lai­ky­tų? Pa­vyz­džiui, Is­pa­ni­jos sko­la sie­kia 69,6 proc. BVP ir ge­riau ati­tin­ka Eu­ro­pos sta­bi­lu­mo pak­te nu­ro­dy­tas nor­mas. Net Olan­di­ja ar Suo­mi­ja, ku­rių sko­los sie­kia 64,2 proc. ir 49,1 proc., tu­ri daug di­des­nę tei­sę im­tis Eu­ro­pos „pri­žiū­rė­to­jų“ vaid­mens. Šiuo me­tu vo­kie­čiai at­ro­do gan pa­žei­džia­mi: 2012 me­tų fe­de­ra­li­nis biu­dže­tas nė­ra per­pil­dy­tas griež­tų tau­py­mo prie­mo­nių, o pra­ėju­sį tre­čia­die­nį rin­kos pir­mą kar­tą su­abe­jo­jo Vo­kie­ti­jos kre­di­tin­gu­mu ir smar­kiai su­ma­ži­no po­pu­lia­rių fe­de­ra­li­nių ob­li­ga­ci­jų kai­ną.
 
Vo­kie­ti­ja šven­čia per­ga­lę
 
Vis dėl­to pa­grin­di­nis mak­ro­e­ko­no­mi­nis ro­dik­lis, ga­lin­tis pa­tei­sin­ti Vo­kie­ti­jos el­ge­sį, yra są­ly­giš­kai ma­žas biu­dže­to de­fi­ci­tas. Per pas­ta­ruo­sius pus­an­trų me­tų stip­ri Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­ka už­tik­ri­no, kad ša­lies biu­dže­to de­fi­ci­tas vis ma­žė­ja. Eko­no­mi­ką stip­ri­no di­de­lės pa­ja­mos, su­rink­tos iš mo­kes­čių, ir spar­čiai au­gęs BVP. Ta­čiau rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad vals­ty­bės de­fi­ci­tas ma­žė­ja, nes yra skai­čiuo­ja­mas kaip sko­los san­ty­kis su BVP. Ky­lant BVP de­fi­ci­tas ma­žė­ja ir be ypa­tin­gų tau­py­mo pro­gra­mų bei as­ke­tiz­mo.
Ge­ros ko­­ky­bės ir są­ly­giš­kai nebrangios Vo­kie­ti­jos pre­kės yra la­bai pa­klau­sios už­sie­ny­je. Ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad Vo­kie­ti­ja ypač ne­si­steng­da­ma pa­sie­kė leng­vą per­ga­lę. Dėl šių prie­žas­čių sko­lų kri­zes iš­gy­ve­nan­čios Pie­tų Eu­ro­pos vals­ty­bės, to­kios kaip Grai­ki­ja, Is­pa­ni­ja ar Ita­li­ja, ma­to Vo­kie­ti­ją pir­miau­siai kaip aro­gan­tiš­ką ti­ro­nę, aiš­ki­nan­čią vi­sam že­my­nui, kaip gy­ven­ti ir dirb­ti, nors pa­ti nė­ra pa­vyz­di­nė vals­ty­bė. Tad iš­ky­la klau­si­mas, ko­kios prie­žas­tys nu­lė­mė Vo­kie­ti­jos ly­de­rys­tę ES?
 
Ber­ly­no cen­tro ir kai­rės dien­raš­čio BER­LI­NER ZEI­TUNG ap­žval­gi­nin­kas Hol­ge­ris Schma­le (Hol­ge­ris Šma­lė) ra­šo, kad V.Kau­de­ris, iš­tar­da­mas sa­vo gar­si­ą­ją fra­zę, jog „Eu­ro­pa pa­ga­liau pra­kal­bo vo­kiš­kai“, tu­rė­jo gal­vo­je, jog sa­vo tau­py­mo ir sta­bi­lu­mo po­li­ti­ka Vo­kie­ti­ja ėmė dik­tuo­ti są­ly­gas ES. Eu­ro­pa bi­jo Vo­kie­ti­jos vir­še­ny­bės, ta­čiau vo­kie­čiams tai tik­rai ne­truk­do. Vo­kie­ti­jos ly­de­riai šven­čia per­ga­lę. Pri­si­min­da­ma ka­tast­ro­fas, ku­rios suž­lug­dė Ber­ly­no he­ge­mo­ni­ją Bis­mar­ko, Vil­hel­mo II ir Hit­le­rio lai­kais, Vo­kie­ti­ja sie­kė, kad in­teg­ra­ci­ja į ES leis­tų jai grįž­ti į tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę ir tuo pat me­tu ap­sau­go­tų di­dži­ą­ją vals­ty­bę nuo per di­de­lės ga­lios. Hel­mu­tas Koh­lis vi­sa­da kar­to­jo, kad no­ri ne vo­kiš­kos Eu­ro­pos, bet eu­ro­pie­tiš­kos Vo­kie­ti­jos. 2009 me­tais pra­si­dė­jo po­ky­čiai, iš pra­džių sub­ti­lūs, o vė­liau vi­sai ap­čiuo­pia­mi – Vo­kie­ti­jos Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas, iš­nag­ri­nė­jęs Li­sa­bo­nos su­tar­tį, iš­aiš­ki­no, kad Vo­kie­ti­jos įsta­ty­mai yra su­de­ri­na­mi su ES įsta­ty­mų ba­ze ir Vo­kie­ti­ja ga­li plės­ti sa­vo su­ve­re­nu­mą ES.
 
Iš tie­sų eu­ro kri­zė pa­si­tar­na­vo, kad tei­si­nis aiš­ki­ni­mas virs­tų po­li­ti­niu kū­nu ir daug griež­tes­nė­mis for­mo­mis, nei kad Karl­srū­hės tei­sė­jai tu­rė­jo gal­vo­je. Gal­būt A.Mer­kel to vi­sai ir ne­sie­kė, ta­čiau Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­nė ga­lia, ku­rią ji ne­se­niai įga­vo sėk­min­ga eu­ro ir Vo­kie­ti­jos tau­py­mo po­li­ti­ka, ver­čia ją sau­go­ti Vo­kie­ti­jos in­te­re­sus bei dik­tuo­ti sa­vo tai­syk­les ES. Tai­gi grai­kų re­fe­ren­du­mas bu­vo už­gniauž­tas net ne­pra­si­dė­jęs, o Pran­cū­zi­ja pa­kreip­ta Vo­kie­ti­jai nau­din­gu kur­su. ES ke­lias ve­da į pa­gal Vo­kie­ti­jos pro­jek­tą su­vie­ny­tą Eu­ro­pą, ku­rios bran­duo­lį su­da­ro stip­riau­sios eu­ro zo­nos vals­ty­bės.
 
Pran­cū­zai „pra­ki­šo“ sa­vo par­ti­ją
 
Vo­kie­ti­jos žur­na­lo SPIE­GEL žur­na­lis­tas Ge­or­gas Die­zas ma­no, kad pa­ti Vo­kie­ti­ja, vai­din­da­ma nau­ją ES ly­de­rės vaid­me­nį, yra su­tri­ku­si. Jis tei­gia, kad Vo­kie­ti­ja pa­ga­liau lai­mė­jo Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ži­no­ma, ne gin­klais ir net ne pla­čio­mis vo­kie­čių krū­ti­nė­mis, o sa­vo mi­li­jar­dais. G.Die­zas ra­šo, kad „da­bar esa­me ge­rie­ji vo­kie­čiai, bent jau taip mus api­bū­di­na švei­ca­rai, ku­rie no­ri su­ži­no­ti, kas sly­pi to „ge­ro­jo“ vo­kie­čio gal­vo­je ir šir­dy­je“.
 
To vo­kie­čio, ku­ris su­mo­kė­jo už pra­si­sko­li­nu­sius grai­kus, por­tu­ga­lus, o gal­būt ir ita­lus. Kas ki­ti – pran­cū­zai? Ka­žin ar šian­dien ga­li­ma kal­bė­ti apie Mer­kel–Sar­ko­zy du­e­tą... Vo­kie­čiai at­si­dū­rė ten, kur jiems ne­de­rė­tų bū­ti, ir jie pa­tys to dar ne­su­vo­kia. Šiuo me­tu vi­si šne­ka apie skai­čius ir gel­bė­ji­mo pa­ke­tus, kad ne­rei­kė­tų kal­bė­ti apie tai, kas iš­ti­ko Eu­ro­pą: Eu­ro­pa ta­po pri­klau­so­ma nuo Vo­kie­ti­jos, ir tik nuo Vo­kie­ti­jos. Tai­gi A.Mer­kel yra vien­val­dė sa­vo na­muo­se, vo­kiš­ko­je ES. Ta­čiau ką tiks­liai reiš­kia vo­kiš­ka ES, dar ne­aiš­ku, o ma­žiau­siai tai aiš­ku pa­tiems vo­kie­čiams.
 
Pa­ry­žiaus kai­rių­jų li­be­ra­lų pa­žiū­rų dien­raš­tis LIBÉRA­TION ra­šo, kad kri­zė iš­ryš­ki­no fran­ko­vo­kiš­kų­jų san­ty­kių asi­met­ri­ją. Se­no­jo­je „Eu­ro­pos va­rik­liu“ va­di­na­mo­je po­ro­je jau ku­rį lai­ką ryš­kė­jo Ber­ly­no per­sva­ra, ir tai nu­ti­ko ne per vie­ną nak­tį. Nuo pat eu­ro su­kū­ri­mo jis bu­vo pa­na­šes­nis į vo­kiš­ką mar­kę nei pran­cū­ziš­ką fran­ką. Da­bar­ti­nės fi­nan­sų kri­zės šėl­smas pa­ro­dė tik­rą­jį eu­ro vei­dą. Pran­cū­zi­jos pa­ža­dai ir įta­ka jau ne­bė­ra to­kie, ko­kie bu­vo. To­dėl spren­di­mai, kaip spręs­ti eu­ro kri­zę, at­skrie­jan­tys iš Eli­zie­jaus lau­kų, ne­svar­bu, ko­kie jie ge­ri bū­tų, ko ge­ro, ne­bus pri­ima­mi.
 
Ne­pai­sant pre­zi­den­to Ni­co­las Sar­ko­zy ryž­to kiek­vie­na įma­no­ma pro­ga sto­vė­ti už Vo­kie­ti­jos kanc­le­rės nu­ga­ros, tai ne­pa­dė­jo pa­ge­rin­ti Pran­cū­zi­jos fi­nan­sų rei­tin­gų. Nors tai, kad vo­kie­čiai įdė­miai pri­žiū­ri ir nuo­šir­džiai rū­pi­na­si kren­tan­čiu Pran­cū­zi­jos kre­di­to rei­tin­gu, ro­do, jog sa­vi­tar­pio san­ty­kiai yra vi­siš­kai ki­to­kio ly­gio nei tie, ku­rie yra bu­vę dar prieš pra­si­de­dant Eu­ro­pos vie­ni­ji­mui­si.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ką daro lietuvis, kai Lietuvos futbolo rinktinė tampa Europos čempione?
Išjungia kompiuterinį žaidimą ir eina miegoti.