Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Laura Kirvelytė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-02-14

Istorijos „įkaitų drama“ 

  
Istorijos „įkaitų drama“ Turkija neigia prieš beveik 100 metų vykdytus nusikaltimus,

Prancūzijos parlamento bandymas panagrinėti armėnų genocido klausimą priminė, kaip šiandienos politika gali tapti šimtmečio senumo istorijos „įkaite”. Įtampa tarp Pran­cū­zi­jos ir Tur­ki­jos, per pas­ta­rą­sias sa­vai­tes pa­sie­ku­si sa­vo apo­gė­jų, pa­ro­dė, kad An­ka­ra dar nė­ra pa­si­ren­gu­si iš­si­va­duo­ti iš „pa­vel­dė­tų“ pro­ble­mų ir su­sta­ba­rė­ju­sio jų trak­ta­vi­mo.

Tur­ki­jos bė­gi­mas nuo sa­vo pa­čios is­to­ri­jos še­šė­lio kom­pli­kuo­ja ne tik pa­čios ša­lies iš­ori­nius san­ty­kius, bet ir tarp­tau­ti­nei ben­druo­me­nei su­tei­kia ne­rei­ka­lin­gų įtam­pų. Ar­mė­nų ge­no­ci­do nei­gi­mo po­li­ti­ką ga­li­ma pa­va­din­ti „nei­gia­mos su­mos“ žai­di­mu, ku­ria­me nė vie­na iš ša­lių nė­ra lai­mė­to­ja.
Pran­cū­zi­ja – kryž­mi­nė­je ug­ny­je
 
Sau­sio 23–iąją Pran­cū­zi­jos Se­na­tas pri­ėmė įsta­ty­mą, nu­ma­tan­tį bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę – iki vie­ne­rių me­tų ka­lė­ji­mo ir iki 45 tūkst. eu­rų pi­ni­gi­nę bau­dą – už vie­šą pri­pa­žin­tų ge­no­ci­dų, tarp jų – ir ar­mė­nų ge­no­ci­dą Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, nei­gi­mą. Šis įsta­ty­mas, ku­riam Pran­cū­zi­jos Na­cio­na­li­nė Asam­blė­ja pri­ta­rė dar pra­ėju­sių me­tų gruo­džio pa­bai­go­je, įsi­ga­lios po to, kai jį pa­si­ra­šys Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas. Ni­co­las Sar­ko­zy ža­dė­jo tai pa­da­ry­ti iki va­sa­rio pra­džios.
 
Nors mi­nė­ta­me įsta­ty­me kal­ba­ma apie vi­sus pri­pa­žin­tus ge­no­ci­dus, aud­rin­gos re­ak­ci­jos su­lauk­ta tik iš Tur­ki­jos pu­sės dėl nu­ma­to­mos at­sa­ko­my­bės už ar­mė­nų ge­no­ci­do nei­gi­mą. Pa­sak Tur­ki­jos mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Re­ce­po Ta­y­y­i­po Er­do­ga­no, šis įsta­ty­mas yra dis­kri­mi­na­ci­nis, ra­sis­ti­nis ir prieš­ta­rau­jan­tis žo­džio lais­vei.
 
Kaip pa­reiš­kė R. T. Er­do­ga­nas, Tur­ki­ja ke­ti­na il­gai­niui įve­di­nė­ti sank­ci­jas Pran­cū­zi­jai, jei ši ne­at­šauks mi­nė­to įsta­ty­mo. Pir­mo­ji sank­ci­jų ban­ga se­kė po bal­sa­vi­mo Na­cio­na­li­nė­je Asam­blė­jo­je pra­ėju­sių me­tų gruo­dį – tuo­met Tur­ki­ja at­šau­kė sa­vo am­ba­sa­do­rių iš Pa­ry­žiaus kon­sul­ta­ci­joms, sus­pen­davo po­li­ti­nį ir ka­ri­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą su Pran­cū­zi­ja. Kai mi­nė­tą įsta­ty­mo pro­jek­tą pa­tvir­ti­no ir Se­na­tas, Tur­ki­ja pa­gra­si­no nu­trauk­ti Pran­cū­zi­jos ka­na­lo „Eu­ro­news“, 15,5 proc. ku­rio ak­ci­jų pri­klau­so Tur­ki­jos na­cio­na­li­niam ra­di­jui ir te­le­vi­zi­jai, tran­slia­ci­ją ša­ly­je tuo at­ve­ju, jei įsta­ty­mas įsi­ga­lio­tų. Be to, An­ka­ra Pa­ry­žiui pa­gra­si­no ir kur kas griež­tes­nė­mis sank­ci­jo­mis, to­kio­mis kaip Pran­cū­zi­jos kom­pa­ni­jų pa­ša­li­ni­mas iš Tur­ki­jo­je vyk­do­mų pro­jek­tų, Tur­ki­jos sau­su­mos, oro ir van­dens sie­nų už­da­ry­mas trans­por­to prie­mo­nėms iš Pran­cū­zi­jos.
 
Tuo tar­pu mi­nė­to įsta­ty­mo pri­ėmi­mas bu­vo aud­rin­gai svei­ki­na­mas tiek pa­čios Ar­mė­ni­jos, tiek Pran­cū­zi­jos ar­mė­nų dias­po­ros (ša­ly­je gy­ve­na apie 500–600 tūkst. et­ni­nių ar­mė­nų). Pa­sak ana­li­ti­kų, ar­mė­nų ge­no­ci­do nei­gi­mo kri­mi­na­li­za­vi­mas ga­li bū­ti vie­na iš pre­zi­den­to N. Sar­ko­zy prieš­rin­ki­mi­nės agi­ta­ci­jos prie­mo­nių, sie­kiant už­si­tik­rin­ti dau­giau nei pu­sės mi­li­jo­no ar­mė­nų dias­po­ros bal­sus šių me­tų pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. Įdo­mus su­ta­pi­mas – Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­to rin­ki­mai vyks ba­lan­dį, ar­mė­nų ge­no­ci­do at­mi­ni­mo mė­ne­sį.
 
Vis dėl­to at­ro­do, kad Tur­ki­ja vie­ną mū­šį lai­mė­jo – ant­ra­die­nį, sau­sio 31–ąją, Pran­cū­zi­jos Se­na­tas nu­ta­rė kreip­tis į Kon­sti­tu­ci­nę ta­ry­bą pra­šy­da­mas iš­nag­ri­nė­ti, ar mi­nė­tas įsta­ty­mas ati­tin­ka Kon­sti­tu­ci­ją. Di­de­lė ti­ki­my­bė, kad toks krei­pi­ma­sis yra tie­siog prie­mo­nė „eli­mi­nuo­ti“ daug triukš­mo su­kė­lu­sį įsta­ty­mą. Be­je, pa­ste­bė­ti­na, kad nuo pat bal­sa­vi­mų Pran­cū­zi­jos par­la­men­te pra­džios Tur­ki­jos at­sto­vai jau­tė­si la­bai už­tik­rin­ti, kad at­sa­ko­my­bę už ge­no­ci­do nei­gi­mą nu­ma­tan­tis įsta­ty­mas Pran­cū­zi­jo­je ne­įsi­ga­lios.
Vie­nas ge­no­ci­das, dvi ver­si­jos
 
Šian­dien ar­mė­nų ge­no­ci­dą yra pri­pa­ži­nu­si 21 pa­sau­lio vals­ty­bė. Pran­cū­zi­ja tai pa­da­rė 2001–ai­siais, Lie­tu­va – 2005–ai­siais. Slo­vė­ni­jo­je ir Švei­ca­ri­jo­je už ar­mė­nų ge­no­ci­do nei­gi­mą nu­sta­ty­ta bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė.
 
XX a. pr. tuo­me­ti­nė­je Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je gy­ve­no apie 2–3 mln. et­ni­nių ar­mė­nų, ku­rie su­da­rė di­džiau­sią te­nykš­tę krikš­čio­nių ben­druo­me­nę. Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je su­stip­rė­jus pan­tiur­kiz­mo idė­joms, pra­si­dė­jo iš­puo­liai prieš pa­si­tu­ri­mai gy­ve­nu­sią ar­mė­nų ma­žu­mą, 1915–1923 m. per­au­gę į sis­te­min­gą ar­mė­nų kil­mės gy­ven­to­jų nai­ki­ni­mą. 1915–ai­siais Os­ma­nų im­pe­ri­jos val­džia ėmė­si vyk­dy­ti ma­si­nį pri­vers­ti­nį et­ni­nių ar­mė­nų ne­va per­kė­li­mą, žu­vo ar bu­vo nu­žu­dy­ta per 1,5 mln. ar­mė­nų.
 
 
Tur­ki­ja, kaip Os­ma­nų im­pe­ri­jos tei­sių pe­rė­mė­ja, iš sa­vo pirm­ta­kės „pa­vel­dė­jo“ ir šį skau­dų klau­si­mą. Ofi­cia­lio­ji An­ka­ra ne­nei­gia, kad Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais stip­riai nu­ken­tė­jo ar­mė­nų dias­po­ra, ta­čiau ne­su­tin­ka tų įvy­kių va­din­ti ge­no­ci­du. Vi­sų pir­ma, pa­sak Tur­ki­jos at­sto­vų, tuo­me­ti­nė val­džia žmo­nes per­se­kio­jo ne tau­ty­bės, o re­li­gi­jos pa­grin­du, tai­gi nu­ken­tė­jo ne tik ar­mė­nai, bet ir ki­tos krikš­čio­nių ben­druo­me­nės.
 
An­tra, Tur­ki­jos tei­gi­mu, tuo­me­ti­nė val­džia ne­tu­rė­jo tiks­lo su­nai­kin­ti ar­mė­nų dias­po­ros, o di­de­lė da­lis Os­ma­nų im­pe­ri­jos ar­mė­nų žu­vo esą ne nuo val­džios veiks­mų, o dėl par­ti­za­nų ko­vų, į ku­rias šie, pa­si­nau­do­ję ben­dru ne­sta­bi­lu­mu ša­ly­je, ak­ty­viai įsi­trau­kė. Be­je, Tur­ki­ja ne­su­tin­ka ir su Ar­mė­ni­jos pa­tei­kia­mu au­kų skai­čiu­mi, teig­da­ma, kad Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais žu­vo 300–500 tūkst. et­ni­nių ar­mė­nų.
 
JAV įsi­kū­ręs Tarp­tau­ti­nis tarp­tau­ti­nio tei­sin­gu­mo cen­tras 2002–ai­siais at­li­ko stu­di­ją dėl to, ar ma­si­nės et­ni­nės ar­mėnų žu­dy­nės Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je ati­tin­ka ge­no­ci­do api­brė­ži­mą pa­gal Jung­ti­nių Tau­tų kon­ven­ci­ją „Dėl ke­lio už­kir­ti­mo ge­no­ci­do nu­si­kal­ti­mui ir bau­di­mo už jį“. Stu­di­jos au­to­rių tvir­ti­ni­mu, Os­ma­nų im­pe­ri­jos veiks­mus ar­mė­nų at­žvil­giu ga­li­ma kva­li­fi­kuo­ti kaip ge­no­ci­dą.
 
Ar­mė­ni­ja: re­gio­ni­nė izo­lia­ci­ja, tarp­tau­ti­nis pa­lai­ky­mas
 
Ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mas Je­re­va­nui yra „lak­mu­so po­pie­rė­lis“, ro­dan­tis ša­lies „drau­gus“ ir „prie­šus“ tarp­tau­ti­nė­je ben­druo­me­nė­je. Iš­kal­bin­gas fak­tas, kad ar­mė­nų ge­no­ci­do iki šiol nė­ra pri­pa­ži­nu­si nė vie­na re­gio­no vals­ty­bė: Azer­bai­dža­nas, taip pat ne­pa­lai­kan­tis tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių su Ar­mė­ni­ja dėl Kal­nų Ka­ra­ba­cho kon­flik­to, pa­lai­ko Tur­ki­jos is­to­ri­jos in­ter­pre­ta­ci­ją, o Gru­zi­ja ir Ira­nas ban­do lai­ky­tis neut­ra­lios po­zi­ci­jos Tur­ki­jos at­žvil­giu. Tuo tar­pu di­džio­sios vals­ty­bės – Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Ru­si­ja – ar­mė­nų ge­no­ci­do fak­tą yra pri­pa­ži­nu­sios.
 
Nors dau­gy­bę me­tų Je­re­va­nas lai­kė­si vie­na­reikš­miš­ko rei­ka­la­vi­mo pri­pa­žin­ti ar­mė­nų ge­no­ci­dą Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je, 2009–ųjų ru­de­nį, de­rė­da­ma­sis su Tur­ki­ja dėl pro­to­ko­lų di­plo­ma­ti­niams san­ty­kiams už­mez­gti tu­ri­nio, pa­da­rė le­mia­mą nuo­lai­dą, at­si­sa­ky­da­mas vi­sų iš­anks­ti­nių są­ly­gų di­plo­ma­ti­nių san­ty­kių už­mez­gi­mui, taip pat ir rei­ka­la­vi­mo pri­pa­žin­ti ge­no­ci­dą. Mi­nė­tuo­se pro­to­ko­luo­se, ku­rie iki šiol ne­ra­ti­fi­kuo­ti nė vie­nos iš ša­lių, įtrauk­ta nuo­sta­ta, kad ar­mė­nų ge­no­ci­do klau­si­mas iš po­li­ti­nio yra per­ke­lia­mas į aka­de­mi­nį ly­gį – ben­dro su­ta­ri­mo šiuo klau­si­mu tu­rė­tų ieš­ko­ti abie­jų ša­lių is­to­ri­kai.
 
Tur­ki­ja au­ko­ja at­ei­tį dėl is­to­ri­jos
 
Už Tur­ki­jos vyk­do­mos ar­mė­nų ge­no­ci­do Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je nei­gi­mo po­li­ti­kos sly­pi ke­le­tas prie­žas­čių. Vi­sų pir­ma ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mas bū­tų iš­šū­kis Tur­ki­jos ta­pa­tu­mui. Įdo­mu tai, kad Tur­ki­jos bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se yra nu­ma­ty­ta at­sa­ko­my­bė už vie­šą ar­mė­nų ge­no­ci­do fak­to pa­tvir­ti­ni­mą kaip įžei­di­mą Tur­ki­jos na­cio­na­li­niam ta­pa­tu­mui. No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­re­a­tas Or­ha­nas Pa­mu­kas bu­vo nu­teis­tas pi­ni­gi­ne bau­da už tei­gi­nį Švei­ca­ri­jos laik­raš­čiui, kad „mes nu­žu­dė­me 30 tūkst. kur­dų ir mi­li­jo­ną ar­mė­nų“.
 
An­tra, pri­pa­žin­tas ar­mė­nų ge­no­ci­do fak­tas ga­li iš­kel­ti klau­si­mą dėl nuo­sa­vy­bės grą­ži­ni­mo – kaip jau bu­vo mi­nė­ta, ar­mė­nų ben­druo­me­nė tuo­me­ti­nė­je Os­ma­nų im­pe­ri­jo­je bu­vo pa­si­tu­rin­ti. Ir, tre­čia, ar­mė­nų ge­no­ci­do (ne)pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mas Tur­ki­jai yra vie­nas iš šan­ta­žo tarp­tau­ti­nė­je ben­druo­me­nė­je įran­kių.
Vis dėl­to „ak­lai“ lai­ky­da­ma­si sa­vo is­to­ri­jos ver­si­jos, An­ka­ra ri­zi­kuo­ja rim­tai kom­pli­kuo­ti sa­vo at­ei­tį.
 
 
Ge­no­ci­do klau­si­mas, „įšal­dęs“ Ar­mė­ni­jos ir Tur­ki­jos dvi­ša­lių san­ty­kių nor­ma­li­za­vi­mą, stab­do ša­lies eu­roin­teg­ra­ci­ją. Be­je, pa­ste­bė­ti­na, kad di­džiau­si Tur­ki­jos na­rys­tės ES opo­nen­tai – Pran­cū­zi­ja ir Vo­kie­ti­ja – re­mia tarp­tau­ti­nį ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mą.
 
Tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė: tarp mo­ra­lės ir po­li­ti­kos
 
Be­ne sėk­min­giau­siai Tur­ki­jos „šan­ta­žo“ po­li­ti­ka ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mu su­vei­kia JAV at­žvil­giu – dėl in­ten­sy­vaus dvie­jų ša­lių ka­ri­nio, eko­no­mi­nio ir ener­ge­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo Va­šing­to­nas er­zin­ti An­ka­ros ne­si­ryž­ta.
 
2007–ai­siais JAV At­sto­vų rū­mų Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­tas bu­vo pa­tvir­ti­nęs re­zo­liu­ci­jos dėl ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mo teks­tą, ta­čiau, Tur­ki­jai pa­gra­si­nus im­tis veiks­mų prieš są­jun­gi­nin­kę, re­zo­liu­ci­jos pro­jek­to svars­ty­mas At­sto­vų rū­muo­se bu­vo ati­dė­tas ne­ri­bo­tam lai­kui. 2010–ųjų pa­va­sa­rį JAV Kon­gre­so At­sto­vų rū­mų Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­tas vie­no bal­so per­sva­ra pa­tvir­ti­no tei­siš­kai ne­įpa­rei­go­jan­čią re­zo­liu­ci­ją dėl ar­mė­nų ge­no­ci­do pri­pa­ži­ni­mo. Tuoj po re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mo Tur­ki­ja at­šau­kė sa­vo am­ba­sa­do­rių iš Va­šing­to­no, ku­ris į JAV bu­vo grą­žin­tas tik po to, kai Bal­tie­ji rū­mai pa­ti­ki­no, kad mi­nė­ta re­zo­liu­ci­ja At­sto­vų rū­muo­se svars­to­ma ne­be­bus.
 
Aki­vaiz­du, kad to­kia JAV (ir ki­tų ša­lių) „ba­lan­sa­vi­mo“ po­li­ti­ka su­da­ro są­ly­gas Tur­ki­jai neig­ti is­to­ri­nę tie­są apie ar­mė­nų ge­no­ci­dą ne­ri­bo­tą lai­ką. Ši pa­dė­tis ne tik pri­me­na „dvi­gu­bų stan­dar­tų“ tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­ko­je pro­ble­mą, bet ir ke­lia su­si­rū­pi­ni­mą dėl Tur­ki­jos at­ei­ties ke­lių į tai­ką ieš­kan­čia­me pa­sau­ly­je.
 

  

Žymos: Politika, Nusikaltimas, Turkija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Tėvas dalijasi gyvenimo išmintimi su sūnumi:
– Sūnau, jei moteris užsisės ant sprando, nenusimink. Juk tada tau jos nebereikės nešioti ant rankų!