Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, DELFI.lt   |   2019-08-11

Karinė Černobylio paslaptis: mano vyrai šveitė tuos prakeiktus gelžgalius, kol krisdavo iš nuovargio iki kraujo nutrintomis rankomis

  
Karinė Černobylio paslaptis: mano vyrai šveitė tuos prakeiktus gelžgalius, kol krisdavo iš nuovargio iki kraujo nutrintomis rankomis
© facebook nuotrauka

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai kolona pagaliau pasiekė Kijevą. Trisdešimt vilkikų, gabenančių trisdešimt zenitinių raketų, lėtai slinko miesto centru. Tuo metu galimybės apvažiuoti miesto centrą nebuvo, tad ir važiavo visa ši procesija, apsigobusi aksomine balandžio naktimi, per pačią Ukrainos sostinės širdį. Pačiame kolonos priekyje važiavo UAZ visureigis su vyresniuoju karininku. Jų niekas nelydėjo. Ir tai nebuvo nei karinio parado repeticija, nei kokių nors beprotiškų manevrų dalis. Tai buvo superslapta trisdešimties „žemė-oras“ klasės raketų perkėlimo (kitaip tariant – evakuacijos) operacija iš slaptos pozicijos Černobylio rajone į kitą karinę bazę prie Boryspilio. Iš trisdešimties pervežamų raketinių kompleksų S75-M4 „Volchov“ trys egzemplioriai buvo aprūpinti branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, rašo svoboda.org.

alandžio 26 dieną ketvirtame Černobylio atominės elektrinės bloke, už šešių kilometrų nuo tos vietos, kur buvo dislokuotas divizionas, įvyko siaubinga avarija. Maskva oficialų nurodymą 96-osios Kijevo zenitinių raketų brigados vadovybei iš rizikos zonos perkelti Černobylio diviziono personalą ir ginkluotę davė tik balandžio 29 dieną.

Tada kolona į Kijevo gatves ir atvežė radiacijos, ant transporto priemonių skubaus krovimo metu nusėdusios dulkėmis. Tada dar niekas nesusimąstė, kad mašinas reikia plauti – ne šiaip reikia, o tai tiesiog būtina. Raketos jau buvo virtusios radioaktyviais objektais – kaip ir jas gabenę vilkikai. Kiekvieno vilkiko kabinoje sėdėjo mašinos vyresnysis (karininkas arba puskarininkis) ir vairuotojas.

Visi be jokios apsaugos. Guminiai apsauginiai komplektai, kurie buvo saugomi bazėje, akistatoje su radiacija buvo absoliučiai beverčiai. Be to, su jais ir vairuoti būtų buvę paprasčiausiai neįmanoma. Kolonos vyresnysis, vado pavaduotojas ir vyriausiasis brigados inžinierius pulkininkas Viktoras Čeršnevas vis pasižiūrėdavo į savo Geigerio skaitiklį (vienintelį visoje kolonoje), kuris ėjo iš proto jau vadovybės visureigyje, ką bekalbėti apie likusią techniką.
 
V. Čeršnevas numanė, kad reikalai prasti, ir kad jie bet kokiu atveju neturėjo per didžiulį miestą gabenti taip smarkiai užterštos technikos ir ginkluotės, dalis kurios buvo branduolinė, bet įsakymas yra įsakymas, ir jį reikėjo vykdyti, o ne aptarinėti. Be to, kito kelio nebuvo. Šiandien jis, esą, būtų pasielgęs kitaip, o prieš 33 metus neturėjo kito pasirinkimo.

Tik V. Čeršnevas tada nežinojo, jog naktį į balandžio 30 dieną, pasikeitus vėjo krypčiai, radioaktyvus debesis nuo Černobylio reaktoriaus jau buvo pavijęs koloną ir pakibęs virš taikiai miegančio ir gegužės 1-osios demonstracijai besiruošiančio miesto. Radiacija jau buvo visur. Be spalvos, be skonio, be kvapo... „Zonoje rūkyti ir vartoti alkoholinius gėrimus griežtai draudžiama.

Be to, ir valgyti bei gerti už autobuso ribų taip pat nevalia. Neikite į pastatus, niekur nesisėskite ir nesiremkime alkūnėmis“, – kone idealia šnekamąją anglų kalba Černobylio gidas instruktuoja grupę turistų iš Danijos, ką tik išlipusių iš autobuso tikrose džiunglėse, kur netrukdoma veši augmenija. Pro tirštą žalumą galima šiaip ne taip įžiūrėti apleisto pastato skeletą, iš kurio iškabos liekanų galima spėti, jog čia iki tragedijos būta parduotuvės.

Seniai likimo valiai palikto Zalesjės miesto, kur kadaise gyveno keturi tūkstančiai žmonių, parduotuvė greičiausiai buvo populiari, tik žinoma ne tokia populiari, kokia ją pavertė iš viso pasaulio pastaruoju metu plūstantys turistai. „Einame tik pramintu taku, neatsiliekame nuo grupės, nežioplinėjame aplink ir jokiais būdais nestojame ant samanų – jos tarsi kempinė sugėrusios radiaciją. Ir dėmesio: po kojomis gali pasimaišyti nuodingų gyvačių. Žmonės išvažiavo, gyvatės sugrįžo“, – instrukcijas toliau dėsto gidas.

Aleksandras Domašenka jau treti metai veža turistus į Černobylio draudžiamąją zoną. Jis atvykėliams rodo viską, ką tik galima parodyti – nuo apleistų kaimų, be žmonių likusios Pripetės iki Trečiojo angelo memorialo ir išankstinio perspėjimo apie raketinę ataką sistemos, esančios už septynių kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės.

Dar ir apžvalgos aikštelę, nuo kurios puikiai matomas ketvirtojo reaktoriaus sarkofagas. Kaip ir kiti gidai, jis niekada savo grupių neveda į objektą, pavadinimu „Volchov“ – buvusią karinę bazę. Nuvažiuoti ten neįmanoma, o pėsčiomis – daugiau nei kilometras. Iš pradžių tektų eiti lauku, kur žolė siekia liemenį, o vėliau dar tiek pat tektų brautis sunkiai praeinamu mišku.

Vasaros kaitra, o juo labiau Zonoje, kur radiacija svyruoja nuo leistinos iki milžiniškos, toks išbandymas toli gražu ne visiems. Šių metų turistinis sezonas kaip niekad įtemptas. HBO serialas „Černobylis“, sulaukęs tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo, atliko savo darbą. Kiekvieną rytą priešais pagrindinį Draudžiamosios zonos patikros punktą galima pamatyti tą patį paveikslą – dešimtis autobusų ir autobusiukų su turistais (daugiausia iš užsienio).

Visi jie eilėje nekantriai laukia, kada galės pateikti į Draudžiamąją zoną. Panašu, kad serialo sukeltas efektas pasirodė esąs ne menkiau stiprus nei pats sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje, tik šį kartą be aukų ir radiacijos pliūpsnių. Dauguma žiūrovų, žinoma, sutinka su mintimi, jog didžiausias serialo nuopelnas tas, jog, pasitelkę daugiau nei trijų dešimtmečių senumo įvykius, serialo kūrėjai, išnaudoję visas paveikiausias menines priemones, dar kartą papasakojo kraują stingdančią istoriją, kokia žiauri ir neįgali tuomet buvo Sovietų Sąjunga.

Pastaroji daugybę metų pakartotinai darė vieną vienintelį nusikaltimą – numojo ranka į žmogaus gyvybę ir negerbė net elementariausių žmogiškųjų vertybių. Pro serialu susižavėjusiųjų pagyrimus sunkiai prasimuša kritikų žodis, bet tokių taip pat vis atsiranda: teigiančių, kad seriale iškraipyti realūs įvykiai, herojų žodžiai ir veiksmai, daug pramanų, o tikroji to meto drama ir asmeninės žmonių tragedijos visgi liko už kadro.

Viena iš tokių dramų, apie kurias amerikiečiai nepasakoja savo „Černobylyje“, ir šiandien slepiama gidų, vedančių ekskursijas po seriale atkartotas vietas – tai istorija apie Černobylio zenitinių raketų diviziono personalo ir technikos perkėlimą. Visi šie žmonės tapo aplinkybių įkaitais. Visi jie tapo radioaktyvaus sprogimo liudytojais, radiacijos nešėjais ir buvo priversti, rizikuodami sveikata ir gyvybe, ilgas savaites išbūti itin pavojingoje zonoje, kur turėjo užkonservuoti diviziono poziciją, išvežti raketas ir įrangą, o tada, patys veikiami stiprios radiacijos, pabandyti išvežtą techniką neutralizuoti.

Lauke ir miške, atokiau nuo turistinių maršrutų, maždaug už šešių kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės, iki pat šių dienų išliko į žemę įkastas didžiulis betoninis dengtas angaras, saugomas masyvių surūdijusių plieno vartų, atrodo, vedančių į kažkokį kitą pasaulį. Ten buvo saugomos raketos. Sprendžiant pagal angaro dydį, jis turėjo būti skirtas įprastinėms bazės arsenale tuo metu buvusioms raketoms, jų turėjo tilpti maždaug 27.

Remiantis tuo metu galiojusiomis instrukcijomis, branduolinės raketos turėjo būti laikomos kitame angare. Nieko neliko nei iš raketų valdymo stoties, nei iš oro taikinių stebėjimo stoties su 360 laipsnių besisukiojančia antena. Nieko neliko ir iš šešių komplekso paleidimo aikštelių, išsibarsčiusių visame teritorijos perimetre aplink didžiulį angarą. Iš vadinamosios starto pozicijos taip pat teliko vos keli samanomis apaugę plytų lizdai. Netoliese paleidimo zonos galima pamatyti tai, kas liko iš kareivinių – pastatai vaiduokliai be langų ir durų.

Duris ir parketą labai seniai išvogė marodieriai. Ant kareivinių sienos išliko sovietinis memorialas su kario portretu ir žodžiais, turinčiais įkvėpti ginti tėvynę. Už maždaug šimto metrų nuo kareivinių, miške, smėlyje žioji duobė, o joje, apaugusioje sidabrinėmis samanomis, matoma per stebuklą žalią spalvą išsaugojusių metalinių startinės pozicijos konstrukcijų liekanų. Dar didesnis stebuklas nei išlikę dažai – faktas, kad šis lobis nesudomino metalo vagių, kuriems į radiacijos pavojų, tiesą sakant, visada buvo nusispjaut.

Tai ir yra ta pati karinė bazė, kuriai priklausančios raketos naktį iš balandžio 29 į 30-ąją, buvo patikėtos pulkininkui V. Čeršnevui išgabenti. Šių dramatiškų įvykių dalyvis po tiek daug metų saugotos paslapties pagaliau ryžosi papasakoti vieną iš daugybės su Černobylio tragedija susijusių istorijų. Jis visam pasauliui atskleidė tragišką septyniasdešimties sovietinės armijos zenitinių raketų diviziono karių ir pareigūnų paslaptį. Apmaudžiausia, jog šie žmonės gelbėjo karinę įrangą šalies, nusprendusios visomis įmanomomis priemonėmis gelbėti ginklus ir karinę techniką, bet tik ne savo žmones.

„Ankstų balandžio 26 dienos rytą gavome karinės parengties įsakymą. Vėliau, kaip netrukus paaiškėjo, supratome, kad joks čia ne karas, o reaktorius. Liepė tylėti. Pripetė jau buvo tuščia, visus evakavo. Pradėjo išvežti ir kaimų gyventojus. O mes sėdim, laukiam tolesnių nurodymų, ką su divizionu daryti! Vyrai gi visai šalia tos nelemtos jėgainės buvo“, – pradeda pasakoti šešiasdešimtmetis atsargos pulkininkas Viktoras Čeršnevas.

Diviziono, kurio zenitinio komplekso šaudymo nuotolis siekė beveik 50 kilometrų, užduotis buvo ginti ne tik atominę elektrinę, bet ir už kilometro nuo diviziono esančią strateginę užhorizontinę radiolokacijos stotį – tai unikali 500 metrų pločio ir 150 metrų aukščio geležinė mašina, kuri ir po šiai dienai atrodo taip baugiai, jog net ir Černobylio zonos metalo ieškotojai bijo prie jos kišti nagus.

Ir šiandien ji – vienas įdomiausių draudžiamosios zonos eksponatų. Gidai ją vadina „Duga 1“ – tai nuo sovietinių laikų užsilikusi pravardė. Kariškiai ją vadino „Černobyl 2“. Amerikiečiai buvo susigalvoję savą pavadinimą – genys. Toks pavadinimas prigijo dėl kalimo garso, kurį dirbdama skleidė stotis. „Balandžio 29 dieną diviziono perkėlimui suorganizavau 30 vilkikų koloną.

Pradėjome iš angaro į juos krauti raketas. 27 raketos buvo konvencinės, o trys – taktinės, su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis. Mums reikėjo viską pervežti į Boryspilio brigados bazę. Po to turėjome grįžti likusios technikos ir ją perkelti ten pat“, – pasakoja minėtajai operacijai vadovauti paskirtas V. Čeršnevas.

Kolona slinko ne greičiau nei 30 kilometrų per valandą greičiu. Kijevą, kaip ir buvo planuota, pasiekė gilią naktį. Kelionė truko 14 valandų. Kolonoje, įskaitant V. Čeršnevą ir jo vairuotoją, buvo 62 žmonės. Mašinų vyresniuosius pasirinko iš visos brigados karininkų. Diviziono karinis personalas liko vietoje, jam buvo patikėta užduotis išmontuoti ir pervežimui parengti likusią karinę techniką.

„Kai atvykome į paskirtąją vietą (divizioną, pavadinimu „Volt“, esantį už 40 kilometrų nuo Kijevo), iškrovę raketas gavome profilaktinių vaistų – po du butelius raudonojo vyno kariškiams, o vairuotojams nieko. Pirmiausia – tos nelemtos raketos, o tik paskui žmonės“, – susiraukia pašnekovas. Kone iš karto atvyko mobilioji raketinė techninė bazė. Jie demontavo branduolines galvutes ir išvežė į bazę Umanėje. Vienu galvos skausmu liko mažiau“, – sakė V. Čeršnevas.

Šiandien visi specialistai vienbalsiai sutinka, kad įsakymas per miestą vežti radioaktyvią koloną, o dar ir su branduoliniais užtaisas, prilygsta nusikaltimui. „Tai be jokių abejonių, net ir pagal sovietinius standartus, yra tikrų tikriausias nusikaltimas. Tiesa, gal ir ne toks baisus kaip tolimesnis radioaktyvių autobusų naudojimas viešajam transportui.

Tų pačių, kuriais iš namų Pripetėje vežė nelaimėlius“, – sako chemikas Grigorijus Haskinas, buvęs likvidatorius, ilgus metus dirbęs Kanados Simono Frazerio vardo universitete. Kanadoje jis gyvena ir šiandien. „Žinoma, kai trečiasis radiacijos liežuvis nusidriekė į pietus, o šviežias Černobylio vėjas balandžio 30 dieną smogė Kijevui, tos purvinos naktinės kolonos kelionė ir panašūs nusikaltėlių režimo poelgiai tarsi pranyko bendrame radioaktyvaus miesto ir jo pakraščių radiacijos fone“, – paaiškina specialistas.

Kol Kijeve su visais įprastais atributais (dainomis, šūkiais, plakatais ir režimo dievukų portretais) vyko gegužės pirmosios demonstracija, į kurią, norėdamas suvaldyti paniką, Kremlius pasiuntė pirmąjį Ukrainos centrinio komiteto sekretorių ir politinio biuro narį Vladimirą Ščerbickį su anūkėle, 96-oji Kijevo zenitinių raketų brigada nekantriai laukė bet kokio vadovybės žodžio, ką daryti su atvežtomis ir bauginančiai radioaktyviomis raketomis.

V. Čeršnevo žmonės tuo metu apsisuko ir vyko atgal į Černobylį, iš kur teko išvežti likusią karinę techniką – viską, ką tik buvo galima išmontuoti, įskaitant kabelius. Per penkias dienas išvežė viską, ką galėjo. Po to Černobylio diviziono personalas pasiliko maždaug mėnesiui, saugojo tuštutėlę bazę – ten buvo likę tik tuščios kareivinės, du tušti angarai, garažai ir... radiacija. Didžiulė radiacija.

„Černobylio katastrofa sudavė labai skaudų smūgį visam strateginiam Sovietų Sąjungos raketinės gynybos kompleksui. Juk dėl sprogimo jėgainėje teko išjungti bet kokių raketų paleidimo iš Jungtinių Valstijų teritorijos išankstinio perspėjimo ir stebėjimo sistemą. Tas strateginis objektas buvo viena iš tokių Sovietų Sąjungos turėtų užhorizontinių radiolokacijos stočių.

Faktas, jog teko atsisakyti jos eksploatacijos, labai neigiamai paveikė visą šalies gynybą“, – prisimena buvęs V. Čeršnevo kolega, buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vado pavaduotojas, atsargos pulkininkas leitenantas Igoris Romanenka. Stotis „Dura 1“ turėjo fiksuoti visus paleidimus vadinamajame populiariausiame maršrute, jis buvo pats svarbiausias, nes šiuo atveju kalbama apie artimiausią tiesioginį amerikiečių balistinių raketų kelią, paaiškina I. Romanenka.

Anot jo, stotis, pastatyta XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, nuo 1984 iki 1986 metų dirbo, o vėliau buvo atliekama jos modernizacija. Jos teko imtis, nes veiklos dažniai labai dažnai sutapdavę su civilinės aviacijos – konkrečiai Boryspilio ir Žulianų oro uostų. Kaip tvirtina I. Romanenka, jeigu sprogimas Černobylyje būtų buvęs dar galingesnis, arba po pirmojo būtų įvykęs ir antras (kaip kad ir buvo tikimasi), Černobylio diviziono branduolinės kovinės galvutės galėjo detonuotis ir dar pabloginti ir taip siaubingą situaciją, pirmiausia, būtų buvusi sunaikinta „Duga 1“.

„Kad ir kaip ten bebūtų, strateginio objekto personalas (daugiau nei 900 karių, karininkų ir jų šeimų narių), Černobylio zenitinio raketinio diviziono personalas ir 30 žmonių iš netoliese esančios atskiros radiolokacinės stoties turėjo būti skubiai evakuoti – kaip kad buvo evakuoti Pripetės ir jos apylinkių gyventojai.

Tik, kiek man žinoma, dauguma jų ten pasiliko dar dviem savaitėms ar net mėnesiui, nes laukė Maskvos nurodymų. Visą tą laiką jie dirbo, bandydami užkonservuoti ir demontuoti viską, ką buvo galima išvežti, kiekvieną dieną gaudami vis didesnę radiacijos dozę“, – sako I. Romanenka.

Iki tol pulkui vadovavęs I. Romanenka 1988 metais paskirtas Kijevo zenitinių raketų brigados vadu ir kurį laiką buvo V. Čeršnevo viršininkas. Černobylio diviziono gynybai 1986 metais, kaip jau buvo rašoma, buvo paskirtas zenitinis kompleksas S75-M4 „Volchov“.

Ankstesnės jo modifikacijos vadinosi „Dvina“ ir „Desna“. „Būtent raketa iš šio komplekso 1960 metų gegužės 1 dieną buvo numuštas žvalgybos lėktuvas U-2, pilotuojamas Franciso Gary Powerso. Tiesa, tada pamiršo paminėti, kad pirmoji raketa per klaidą numušė sovietų naikintuvą MIG-19, tuo metu nesėkmingai bandžiusį pakilti virš U-2.

Vėliau šis raketinis kompleksas buvo modernizuotas, ir 1986 metais Černobylio divizionas turėjo jau kokybišką kompleksą, aprūpintą ne tik konvencinėmis, bet ir raketomis su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, kurios buvo skirtos sudėtingiems taikiniams ir sunkiesiems bombonešiams. Žinoma, buvo ketinama pastarąsias leisti tik akivaizdžios branduolinės atakos atveju“, – kalba I. Romanenka.

„O sistema veikė štai kaip. Maskva privalėjo man, brigados vadui, atsiųsti užkoduotą signalą paruošti branduolinius ginklus paleidimui. Tada turėjau sulaukti antro vadovybės pranešimo, leidžiančio panaudoti branduolinius ginklus. Tik tada galėjau diviziono vadui duoti nurodymą paleisti tas raketas“, – prisimena I. Romanenka. I.Romanenka prisipažįsta, kad tuo metu poste kartu su juo turėjo būti ir dar vienas žmogus – specialiosios tarnybos pareigūnas, turintis majoro laipsnį. Šį asmenį už akių kiti brigados kariškiai juokais vadino esesininku (nuo pirmųjų rusiško specialiosios tarnybos raidžių SS).

Jis turėjo kontroliuoti, kaip vykdomi gaunami įsakymai. Paskelbus karinę padėtį, jis privalėjo būti prie ginkluotės. „Tuo atveju, jeigu nepaklusčiau įsakymui, atsisakyčiau jį vykdyti, tas esesininkas turėtų mane iš karto sušaudyti“, – šypsosi I. Romanenko. 1986 metų gegužę, kai visos raketos ir kita karinė technika iš Černobylio buvo pervežta prie Boryspilio ir patikėta kitam divizionui, vadovybė Maskvoje pareikalavo, kad radioaktyvi ginkluotė ir technika būtų neutralizuota.

Kitaip tariant, brigados personalas turėjo specialiais skalbimo milteliais prausti raketas, paleidimo platformas, kitą įrangą ir vilkikus, kuriais viskas ir buvo pervežta – tol, kol viskas nebebus radioaktyvu. Ir vėl V. Čeršnevas kartu su brigados vado pavaduotoju buvo paskirtas vadovauti procesui. Buvusio diviziono kariai kartu su kitais likimo draugais iš brigados iš žarnų pylė vandenį ir kempinėmis bei skudurais dieną ir naktį trynė radioaktyvią karinę techniką.

Bėda ta, kad skalbimo priemonės radiacijos įveikti nebuvo pajėgios. „Mano vyrai šveitė tuos prakeiktus gelžgalius pačiais šiurkščiausiais šepečiais, kol krisdavo iš nuovargio iki kraujo nutrintomis rankomis. Darbas buvo bergždžias. Matavome, vis matavome radiaciją, o ji nė kiek nemažėjo“, – prisimena V. Čeršnevas.

Šuniui ant uodegos, anot V. Čeršnevo, buvo išeikvota tonos skalbimo miltelių. Kažkodėl labiausiai užkrėstas buvo jo paties visureigis. Galiausiai Maskva, kuri netgi vienu metu buvo pradėjusi grasinti iš vyresniųjų brigados vadų atimti laipsnius, jeigu „technika skubiai netaps kokia buvusi“, pakeitė toną ir nurodė vilkikus ir visureigį grąžinti atgal – į Černobylio zoną.

Tuo metu ten iš pradžių gana stichiškai, o kiek vėliau ir organizuotai kūrėsi savotiškos technikos, naudotos likviduojant branduolinės katastrofos pasekmes, kapinės – ten buvo galima rasti nuo traktorių iki sraigtasparnių. Daugiau nei tūkstantis vienetų. Neilgai trukus bebaimiai metalo vagys kone viską iš zonos slapta išvežė. „Raketos, paleidimo platformos ir kita ginkluotė, išvežta iš Černobylio, pasiliko bazėje prie Boryspilio – pačiame atokiausiame angare jos laikomos ir šiandien.

Maskva nusprendė, kad tokio vertingo turto atsikratyti nevalia“, – sako V. Čeršnevas. Geriausi laikai atėjo 1989 metais, kai brigadai jau vadovavo I. Romanenka. Atėjo metas modernizuoti ir testuoti seną įrangą, prisimena pašnekovas. Iš Maskvos atvyko labai įtakinga ir svarbi civilių ekspertų komisija. Prieš jiems atvykstant, radioaktyvi įranga ir karinė technika iš Černobylio vėl savaitę buvo plaunama tais pačiais nelemtais skalbimo milteliais ir vandeniu.

„Kai komisija išmatavo radiaciją, jų prietaisas taip pasiuto, jog jie labai greitai susirinko visus daiktus ir skubiai išvyko atgal į Maskvą. Mums pasakė, kad netekome proto, jeigu savo bazėje laikome tokią bjaurastį. O visa tai mes saugojome net trejus metus“, – pasakoja I. Romanenka. „Susipažinusi su paskubomis išvykusios komisijos parengta ataskaita, Maskva nurodė raketas išgabenti į poligoną bandymams, o viską, kas liko – grąžinti atgal į Černobylio kapines.

Ir vėlgi „technikos pervežimo“ operacijai vadovauti paskirtas V. Čeršnevas“, – pridūrė pastarojo kolega. Jis prisimena, kai po pirmosios tokios operacijos jo ir jo žmonių laukė sveikatos patikrinimas. Komisija jiems griežtai uždraudė grįžti į draudžiamąją zoną, nes jie, anot ekspertų, kiekvienas jau buvo gavęs po 25 rentgenus – tai maksimalus leistinas saugus radiacijos kiekis žmogui.

V. Čeršnevas labai abejoja, kad komisija jiems pasakė tiesą, už kurią tokiu atveju turėjo atsakyti kažkas iš aukštesniųjų vadų. Jo grupės karius demobilizavo, o aukštesnio rango kariškiai ir toliau tarnavo lyg niekur nieko. Tik vėliau pradėjo negaluoti ir po vieną lėtai siaubingose kančiose mirti. Po komisijos išvadų V. Čeršnevas grįžo namo, kieme sukrovė laužą ir sudegino savo uniformą bei batus, su kuriais važinėjo pirmyn atgal į Černobylį. 1989 metais jam ir vėl teko vežti radioaktyvią techniką į Černobylį.

Raketos iškeliavo į poligoną, kur buvo naudojamos mokomiesiems paleidimams. Grįžęs jis ir vėl pakartojo uniformos sudeginimo ritualą. „HBO serialas – kokybiškas amerikiečių produktas. Tik jie, žinoma, nepapasakojo mūsų istorijos. Mes to nenusipelnėme. Niekas pasaulyje nežino, ką mums teko patirti, ką išgyvenome. Juk nieko neišgelbėjome, nieko nelikvidavome“, – šiandien sako V. Čeršnevas. V. Čeršnevas pridūrė negalintis kalbėti už visus, ir kad dauguma iš tuometinės grupės išėjo į atsargą, išvyko į Rusiją.

O iš tų, kuriuos jis pažįsta, kelių jau nebėra gyvų, likusieji – pasiligoję. „Mano vairuotojas išėjo iš darbo ir mirė būdamas 28 metų. Pulkininkas leitenantas Anatolijus Kurči, kitas brigados vado pavaduotojas, kuris kartu su manimi vykdė tas užduotis, mirė 1995 metais. Man atrodo, kad nuo vėžio. Puskarininkis Petro Poziura, buvęs vieno iš vilkikų vyresnysis, apako. Ir taip toliau. Ir pats turu rimtų bėdų su širdimi. Kiekvienais metais kelioms savaitėms guluosi į ligoninę“, – atviras V. Čeršnevas.

Kardiologas, besirūpinantis V. Čeršnevo širdimi, kartą jo paprašė surasti ir pristatyti tuometinės Černobylio armijos karinės komisijos išvadas. Kariniame archyve jam paaiškino, kad jo ligos istorija neišliko. „Štai ir vadinuosi Černobylio antrojo laipsnio likvidatoriumi, už tai man kas mėnesį moka po 282 grivinas kompensacijos. Už tiek net ir padorios degtinės nenusipirksi“, – liūdnai šypsosi pašnekovas. Oficialus Černobylio katastrofos žuvusiųjų skaičius – vos 39.

Tik iš 3 mln. 200 tūkst. registruotų Ukrainos piliečių po sprogimo nuo radiacijos per pastaruosius 33 metus mirė jau 1 mln. 300 tūkst., sako buvęs Černobylio atominės elektrinės inžinierius Vladimiras Kobčikas, šiuo metu einantis neįgaliųjų organizacijos „Ukrainos Černobylio sąjunga“ viceprezidento pareigas. „Neturime Rusijos ir Baltarusijos statistikos, ten skaičiai sunkiai prieinami.

Tik per pastaruosius ketverius metus visiems, nukentėjusiems nuo tragedijos, Ukrainos valdžia kiekvienais metais skiria 1,9 mlrd. grivinų. Tai po 1000 grivinų kiekvienam per metus. Ir nė kapeikos daugiau. O kiek iš tų gyvųjų 1,9 mln. per tą Černobylį sunkiai serga? Neturiu žodžių. Daktarai niekada jums nepasakys, kad susirgote ar mirštate dėl to nelemto Černobylio“, – sako V. Kobčikas.

Grupelė turistų iš Danijos išeina iš Černobylio draudžiamosios zonos. Prie autobuso tikrinamas radiacijos kiekis. Kiekvienam zonoje apsilankiusiam tenka tokia procedūra. Visi danai – švarūs. Kaip ir jų autobusas. „Nuvargę, bet patenkinti“, greitai grįš į Kijevą, o iš ten – namo. „Dabar aiškiai suprantu, kad žmonės – patys kvailiausi iš visų padarų, gyvenančių žemėje.

Mes viską laiką kuriame kažką, kas tikrai nepadaro pasaulio geresniu, patys save paverčiame taikiniais, sakykite – nejaugi tai ne kvailumas?“ – samprotauja 32 metų laivų statytojas iš Kopenhagos, kol jo draugai kioske prie zonos perka suvenyrus ir kolą. Draugai juokiasi.

Panašu, kad savo tautiečio pesimizmui nepritaria. Į pokalbį įsitraukia jų gidas Aleksandras Domašenka. „Dauguma turistų dėkingi už čia įgytą patirtį. Jiems labai didelį įspūdį paliko likvidatorių herojiškumas, juk jie išgelbėjo Europą. Labai mėgsta darytis asmenukes reaktorių užgulusio sarkofago fone“, – paaiškina gidas.
  

Žymos: sprogimas, Černobylys, radiacija, likvidacija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ji:-Ar tu mylėsi mane,kai mano plaukai taps žili?
Jis:
-Žinoma!O kodėl gi turėčiau nemylėti? Aš juk mylėjau tave,kai tavo plaukai buvo raudonos, geltonos, oranžinės, sidabrinės, mėlynos ir net žalios spalvos!