Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, Delfi.lt   |   2019-08-03

Miestas, į kurį perkėlė išgyvenusius Černobylio beprotybę: sergantys vaikai ir sunkiai suvokiamas skurdas

  
Miestas, į kurį perkėlė išgyvenusius Černobylio beprotybę: sergantys vaikai ir sunkiai suvokiamas skurdas
© Pixabay.com
Pripetė

Evakavus gyventojus iš Pripetės, dvejus metus jiems buvo statomas naujas miestas – Slavutičius.

1986 m. spalio 2 d. priimtas SSKP CK ir Ministrų tarybos nutarimas pastatyti naują miestą buvusiems Pripetės gyventojams ir Černobylio AE darbuotojams bei jų vaikams.
Apie tai pasakojama leidyklos „Obuolys“ knygoje „Sugrįžti į Černobylį“. Galingas sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą 1986 m. balandžio 26 d. naktį Černobylio atominėje elektrinėje, pakeitė tūkstančių žmonių likimus, nusinešė daugybę gyvybių ir sukėlė milžiniško masto ekologinę katastrofą. Nors po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti žaizdas, padarytas radiacijos, daugybę žmonių jos nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypač juos jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes.
 
Pirmieji gyventojai įsikūrė vos po metų
 
Jau rudenį buvo pradėti Slavutičiaus projektavimo, o gruodžio pabaigoje – ir statybos darbai. Nuspręsta, kad miestą statys aštuonių buvusių respublikų – Latvijos, Lietuvos, Estijos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Ukrainos ir Rusijos statybininkai.
 
Kiekvienos respublikos projektuotojai sukūrė po gyvenamąjį rajoną, suteikdami kvartalams, gatvėms ir skverams savo regiono pavadinimus. Kiekviena respublika stengėsi parodyti tai, ką turi geriausia.
 
Rajonai pasižymėjo kiekvienai respublikai būdingu koloritu, buvo sukurta puiki infrastruktūra, užsodinti žalieji masyvai. Miestas tuo metu tikrai atrodė modernus, patogus, gražus ir gana kokybiškai pastatytas.
 
Pirmieji gyventojai įsikūrė jau 1987 metais.
Tiesą apie pavojų mokslininkai atomininkai žinojo
 
Miestą buvo numatyta statyti pakankamai toli nuo avarijos vietos – už 50 kilometrų nuo Černobylio ir Pripetės, gražioje ir patogioje vietoje.
 
Buvo manoma, kad tai – švari zona, tačiau mokslininkai atomininkai jau tuomet žinojo, kad cezio 137 radionuklidai, kurių skilimo pusperiodis – 30 metų, pasklido daug platesnėje zonoje nei kiti radioaktyvūs elementai, kurie iškrito su degimo produktais, užteršdami aplink avarijos vietą esančią teritoriją.
 
Cezis lengvai garuoja ir su pačiomis mažiausiomis dulkių ir dūmų dalelėmis įveikia didžiausius atstumus. Tokie radioaktyvūs debesys iš Černobylio, veikiami sudėtingų oro srovių, nukeliaudavo ilgą kelią, pasiekdavo žemę arba su lietumi iškrisdavo ant dirvos paviršiaus, sudarydami radioaktyvias cezio dėmes.
 
Perkėlė arčiau grėsmės
 
Iš pradžių tyrimais buvo nustatyta, kad pačioje būsimojo miesto teritorijoje dirvos užterštumas ceziu-137 nustatytos normos neviršija (15 Ci/km2). Tačiau... Ši norma po avarijos buvo smarkai padidinta.
 
Normaliai radioaktyvumas viršija normą, perkopęs 1 Ci/km2. Vadinasi, būsimieji miesto gyventojai, jau pergyvenę Černobylio avariją ir evakuaciją iš Pripetės, vargiai jaustųsi saugūs tokioje aplinkoje.
 
Apie pavojų I. Kurčiatovo atominės energetikos mokslininkai pranešė valstybinėms ir vyriausybinėms institucijoms, rekomenduodami perkelti miestą keletą kilometrų į šoną nuo radioaktyvios dėmės.
 
Miesto statybos vieta buvo perkelta. Tačiau, kaip paaiškėjo, ne toliau nuo radioaktyvios dėmės, bet dar arčiau jos centro – mat statybininkams ši teritorija tiko labiau, nes gruntas buvo tvirtesnis, paprastesnis susisiekimas, lengviau tiesti komunikacijas – vadinasi, statybos kaštai bus mažesni.
 
Valdžia žinojo apie užterštumą
 
To meto SSRS valdžia žinojo apie padidintą šios zonos užterštumą, tačiau ryžosi statyti miestą ant stipriai radioaktyviomis dalelėmis užteršto grunto, tikėdamiesi jį nukenksminti.
 
1987 metais, remiantis Valstybinio hidrometeorologijos komiteto duomenimis, radiacinis spinduliavimas Slavutičiaus apylinkėse 6–9 kartus viršijo natūralų radiacinį foną, būdingą šioms vietovėms. Spinduliavimas tose apylinkėse siekė apie 70 mR/h, o dėmėse – iki 110 mR/h, kai natūrali radiacija – apie 12 mR/h.
 
Dirvos užterštumas beta dalelėmis buvo 610± 160 dalelių/min. kvadratiniame centimetre.
 
Bendras radioaktyvumas mieste siekė 2,5 Ci/km2 ir nuo 2 iki 21 Ci/km2 jo apylinkėse.
 
Dvejus metus kasė radioaktyvųjį gruntą, kur normą viršijo dešimtis kartu
 
Jau per šešerius metus nuo tada, kai 1988 metais miestas buvo apgyvendintas, aktyvių nukenksminimo darbų dėka, taip pat dėl natūralaus cezio-134 ir cezio-137 skilimo, dirvos užterštumas cezio radionuklidais sumažėjo 17 kartų, beta dalelių srautai – beveik 100 kartų. Bendras radiacinis fonas sumažėjo 3 kartus.
 
Dezaktyvavimo darbai buvo tęsiami toliau, todėl po 2000-ųjų radiacinis fonas mieste, išskyrus pramoninę zoną, jau neviršijo normalaus lygio.
 
Deja... Nuostabaus ir modernaus Slavutičiaus statytojai dvejus metus kasė radioaktyvųjį gruntą, dirbdami aplinkoje, kurioje radiacija dešimtis kartų viršijo normas.
 
Miesto gyventoju mirtingumas – didžiulis
 
Dar 1987 metais čia apsigyvenę Černobylio AE bei miesto struktūrų darbuotojai su šeimomis iki pat 2000 metų gyveno ir dirbo smarkiai užterštoje ir pavojingoje aplinkoje. Dalį gyventojų sudarė evakuoti iš Pripetės žmonės, tarp kurių buvo 8 tūkstančiai vaikų.
 
Šiandien didžioji dalis Slavutičiaus statytojų bei jo gyventojų kenčia nuo radiacijos sukeltų ligų. Miesto gyventojų mirtingumas didžiulis.
 
Negana to, po 2000-ųjų, galutinai uždarius Černobylio AE, mieste atsirado daugybė bedarbių. Trečdalis miesto gyventojų buvo sergantys vaikai, kentę nepriteklių. Dalis gyventojų ir po AE uždarymo prižiūrėjo jos aplinką, kuri nebuvo saugi.
 
Didelė dalis Slavutičiaus gyventojų po 2000-ųjų išvyko iš miesto.
 
ŠALTINIS:delfi.lt
 
  

Žymos: Atominė elektrinė, Katastrofa,, Černobylys, Slavutičius

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Skelbimas psichiatrijos skyriuje:

„Pacientų nuomonė gali nesutapti su medicinos personalo nuomone.“