Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Emilis Kazlauskas, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-08-28

Rusija toliau rodo nepagarbą Gruzijos suverenumui

  
Rusija toliau rodo nepagarbą Gruzijos suverenumui Gruzijos žemėlapis.

Ketvirtųjų Penkių dienų karo metinių proga netikėtai išsisklaidė dūmų uždanga, slėpusi svarbias konflikto detales. Kremliaus režimo apsistumdymai parodė, kad Rusija rengė konfliktą jau 2006-aisiais.

Internete pasirodžiusiame tendencingos dokumentikos filme „Prarastoji diena“ į atsargą išėję Rusijos kariuomenės aukšti pareigūnai apkaltino tuometinį Rusijos prezidentą Dimitrijų Medvedevą neryžtingumu.
Kova dėl Gruzijos nukariautojo laurų
 
Filme teigiama, kad jei ne premjero Vladimiro Putino „spyris į minkštą vietą“ tiesiai iš Pekino olimpinių žaidynių atidarymo trypčiojantiems D.Medvedevui ir tada gynybos ministro pareigas ėjusiam Anatolijui Serdiukovui, būtų prarasta dar daugiau laiko ir gyvybių. Į atsargą išėjęs tuometinis generalinio kariuomenės štabo vadas Jurijus Balujevskis filme apgailestavo, kad D.Medvedevas ilgai delsė įgyvendinti planą suduoti smūgį Gruzijai. Šitas planas buvo parengtas dar 2006 metais.
 
V.Putinas, galėjęs nekreipti dėmesio į pasirodžiusį filmą, nutarė netylėti. Svarbiausia, kad jis patvirtino, jog dar 2006-aisiais davė nurodymą suplanuoti Pietų Osetijos karių rengimą. Taigi pripažino, kad Rusija tuomet kryptingai destabilizavo regioną, o ne saugojo jame taiką. (Pietų Osetijoje tuo metu buvo dislokuoti Rusijos vadovaujami tarptautiniai taikdariai.) V.Putinas išsakė ir palaikymą savo porininkui D.Medvedevui. Prezidento spaudos tarnyba patvirtino, kad sprendimas pradėti karą buvo padarytas išskirtinai D.Medvedevo, o tokių filmų kūrėjai tik prasimano nesamus nesutarimus dabartinėje Rusijos valdžioje.
 
D.Medvedevo spaudos atstovams taip pat paneigus mestus kaltinimus ir paaiškinus, kad karininkai neva pavydi D.Medvedevui sėkmingo pasirodymo kariniame konflikte, atrodė, kad diskusija baigta. Tačiau V.Putinas neleido savo kolegai išlipti sausam iš balos. Susitikdamas su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsyanu, jis neakivaizdžiai paneigė D.Medvedevo tvirtinimą, kad pastarasis su niekuo nesitaręs pasiuntė kariuomenę į Gruziją. V.Putinas prasitarė, kad skambino D.Medvedevui iš Pekino netgi du sykius prieš Rusijai įsitraukiant į konfliktą.
 
Pasitvirtinę įtarimai
 
Tai, kad šiuo filmu D.Medvedevui dar kartą buvo parodyta jo vieta Kremliaus hierarchijoje, nublanksta prieš daugybę patvirtintų įtarimų, kuriuos atskleidė „Prarastoji diena“, paties V.Putino pavadinta autentiška dokumentika. Pavelas Felgenhaueris iš „Jamestown Foundation“ surašė gana nemaloniai atrodančią suvestinę. Pirmiausia iš filmo darosi akivaizdu, kad 2008-ųjų rugpjūčio agresijos protrūkis buvo jau seniai planuotas, kad vadinamieji rusų taikdariai šiuose separatistiniuose regionuose keletą metų buvo mokomi atlikti karinio avangardo vaidmenį puolančiai reguliariajai Rusijos kariuomenei.
Taip Rusija prisipažino pažeidusi savo prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. V.Putino prisipažinimas, kad Pietų Osetijos vietinės karinės grupuotės pagal jo inicijuotą planą veikė kone kaip integralūs Rusijos kariuomenės vienetai, suponuoja, kad ankstesni kaltinimai dėl Pietų Osetijos tuomet dar vietinių gruzinų etninio valymo turėtų būti skirti ne osetinų karinių grupuočių vadukams, o aukščiausiems Rusijos kariuomenės vadams. Ir galiausiai akivaizdu, kad garsusis ES raportas apie šį karinį konfliktą (kaltinęs gruzinus jį pradėjus, o Rusiją – neproporcingai atsakius) dabar atrodo pajuokos vertas.
 
Gruzija – lyg pereinamasis kiemas
 
Liūdniausia, kad padėtis per ketverius metus nė kiek nepasikeitė suverenios ir integralios Gruzijos naudai. Ko gera, atvirkščiai. Ne tik dėl neslepiamos Kremliaus neapykantos prezidentui M.Saakašviliui ir Gruzijai, tačiau ir dėl itin didelę svarbą įgaunančio Irano veiksnio. Šį pavasarį rusiškos naujienų agentūros, artimos Kremliui, pranešė, kad yra parengtas dar vienas karinių pajėgų planas Rusijos reakcijai į pasikeisiančią geopolitinę padėtį, jei kiltų Izraelio karas su Iranu. Gruzijai šiame plane skirtas nereikšmingos aukos vaid­muo.
 
Pirmiausia derėtų paminėti, kad po 2008-ųjų karinio konflikto Gruzija uždraudė Rusijos karinį tranzitą per savo teritoriją. Jis buvo labai svarbus Armėnijai, kuri sienos su Rusija neturi, bet dažnai vykdo šios inspiruotą užsienio politiką. Tačiau svarbiausia yra tai, kad, įsiplieskus Izraelio ir Irano karo veiksmams (kurių JAV greičiausiai nestebėtų abejingai), rusams būtų itin reikalingas visavertis kelias į Armėniją, o jis eina tiesiai per Gruzijos teritoriją, per jos sostinę Tibilisį.
 
Per daug nenagrinėjant tolesnių techninių pasvarstymų apie šį karinį planą, to paties P.Felgenhauerio mintį galima perfrazuoti taip: spręsdama geopolitinių varžybų su JAV klausimus Rusija spjaus į Gruzijos suverenitetą, o siekdama karine jėga užtikrinti savo interesus ir įtaką galimo chaoso regione atveju tikisi išspręsti ir „Saakašvilio problemą“. Karinio konflikto tarp Irano ir Izraelio atveju JAV nespėjus įsitvirtinti strategiškai svarbioje Gruzijoje (be abejo, su Gruzijos pritarimu), Rusija pasinaudotų Gruzija kaip pereinamuoju kiemu, kad dislokuotų savo pajėgas taip pat strategiškai svarbioje Armėnijoje. O jau tuomet, kai visų dėmesys būtų prikaustytas prie Irano ir Izraelio, nebūtų sunku ir tankais pravažiuojant pro Tbilisį lyg tarp kitko atsikratyti Saakašvilio.
 
Kol kas prošvaisčių nedaug
 
Taigi apstu ženklų, kad Rusija tebežiūri į posovietinę erdvę kaip į laikinai išsprūdusias teritorijas, kurias įvykus pasaulį sukrečiantiems įvykiams būtų galima panaudoti savo reikmėms, o galiausiai ir susigrąžinti į savo kontrolę. O kad tam ruošiama dirva, akivaizdu ir iš Rusijos aktyvios veiklos neva nepriklausomose valstybėse – separatistiniuose Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose. Kovą tuometinio Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo nurodymu jiems buvo paskirti specialieji įgaliotiniai, lyg tyčia – kaimyninių Rusijos regionų valdytojai.
 
Nesunku suprasti, kad tokiais veiksmais stengiamasi dar labiau integruoti nuo Gruzijos atplėštas teritorijas į Rusijos sudėtį. Kai padėtis yra gana beviltiška, belieka tik stengtis kuo aiškiau atskleisti Vakarų visuomenei Rusijos ketinimus Gruzijos atžvilgiu. Ko gera, galima jos padėtį sugretinti su XX a. abiejų pasaulinių karų patirtimis – pvz., Belgiją, Lenkiją ar Baltijos šalis iškilus reikalui agresoriai taip pat naudojo kaip pereinamuosius kiemus. Nejau mes leisime savo laikais tęsti grobuoniškų imperijų tradicijas?
 
 

  

Žymos: Rusija, Karas, Gruzija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Kaip manai, ar dar bus bobų vasara?

– Bobų dar bus. Vasara - kažin...