Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Diana Garmašaitė   |   2011-03-03

Ultradešinioji realybė Vokietijos dabartyje

  
Ultradešinioji realybė Vokietijos dabartyje
© D.Dokšaitė
Kai kuriose žemėse nacionaldemokratai susilaukia gana žymios rinkėjų paramos.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vokietijos ultradešiniųjų daroma įtaka politiniam procesui yra minimali ir nereikšminga. Ar toks žvilgsnis pagrįstas?

="text-align: left">Kaltė automatiškai suverčiama nuoskaudoms ir gėdai už nusikaltimus, įvykdytus Antrojo pasaulinio karo metais. Toks požiūris yra gana paviršutiniškas ir siauras – vien juo negalima paaiškinti šių partijų nesėkmių. Yra ir kitų priežasčių, paaiškinančių jų, kaip paribių žaidėjų, vaidmenį. Diskusijų gali kilti ir dėl pačios radikalios dešinės partijos sąvokos. 1980–1990 m., ultradešiniųjų klestėjimo metais, buvo bandoma kurti naujus terminus ir įsprausti šias partijas į vienus rėmus. Nepaisant panašumų, kiekviena tokia organizacija pasižymėjo ir savitu, tik jai vienai būdingu apibūdinimu. Vokietijos ultradešiniosios partijos iš kitų išsiskiria tuo, kad jos suteikia svarbią vietą nacionalizmui – svarbiausiam savo ideologijos elementui. Remiantis juo, suformuojamos ir pagrindinės jų programų nuostatos, pavyzdžiui: antiimigracinė politika (griežta jos srautų kontrolė, taip ir neįsidarbinusių imigrantų repatriacija, socialinių garantijų jiems trūkumas), kritika Europos Sąjungai, atsiribojimas nuo vyriausybės ir pagrindinių partijų skandalų. Taip jos išlieka švarios rinkėjų akyse per korupciją. Be to, palyginti su per Antrąjį pasaulinį karą veikusiomis radikalios dešinės partijomis, dabartinės nesiekia sužlugdyti politinės sistemos ir sukurti naujos, kurioje galėtų viešpatauti.
 
Vokietijoje yra įtvirtinta daugiapartinė sistema. Šiuo metu valdžią dalijasi dvi didžiosios partijos – Krikščionių demokratų sąjunga (CDU – Christlich Demokratische Union) ir Vokietijos socialdemokratų partija (SPD – Sozialdemokratische Partei Deutschlands) bei trys mažesnės partijos: Laisvoji demokratų partija (FDP – Freie Demokratische Partei), Kairiųjų partija (Die Linke), Žaliųjų frakcija/ Europos laisvasis aljansas (Bündnis 90/Die Grünen). Istoriškai taip susiklostė, kad valdančioji koalicija Vokietijoje visuomet susideda iš šių partijų, tačiau jų vietas užimti nori ir daugelis kitų, tik ne tokių populiarių tarp rinkėjų, partijų.
 
2009–ųjų rinkimuose ši tendencija pasitvirtino. Be to, dar šešios partijos įveikė 0,1 proc. balsų slenkstį, iš kurių viena – Nacionaldemokratų (NPD) – oficialiai atstovauja ultradešinei, o kita – REP (Die Republikaner) – savęs radikalia, nepaisant priešingos visuomenės nuomonės, nelaiko. Vokietijos ultradešiniųjų trejetuką sudaro šios ir dar viena – Vokietijos liaudies sąjungos – partija (DVU – Deutsche Volks Union).
 
Turint galvoje tai, kad ultradešiniųjų partijų Vokietijoje yra nedaug, lengva jas visas aptarti. Pirmoji, populiariausia iš minėto trejetuko, – Vokietijos nacionaldemokratų partija. Internetiniame šios partijos puslapyje, be vokiečių kalbos, galima pasirinkti ir dar keturias kalbas, kuriomis automatiškai išverčiamas tekstas. Įdomiausia tai, kad greta anglų, rusų ir ispanų kalbų yra ir mūsų gimtoji – lietuvių.
 
Ši partija buvo įkurta 1964–aisiais Hanoveryje. Susiformavusi iš kelių patriotinių grupuočių ir nunykusios Vokietijos Reicho partijos (Deutsche Reichspartei) lyderių, savo politinio kelio pradžioje ji užėmė aukštas pozicijas, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje jos įtaka sumenko. Vokietijos nacionaldemokratų partijos ideologinės nuostatos tikrai priklauso kairės ir dešinės radikaliajam sparnui: reikalaujama palikti Vokietiją vokiečiams, nacionalinės laisvės, socialinio pagrįstumo, priešinamasi vokiečių socialinio draudimo atidavimui imigrantams, narystei Europos Sąjungoje ir NATO, eurui, karui Afganistane. Apibendrinant galima pasakyti, kad ši ultradešinioji partija yra prieš globalistinius principus ir kalba apie įvairią europietišką kultūrą. Kiekviena tauta, jos manymu, turi ginti savo ekonominę ir politinę nepriklausomybę.
 
Įdomu panagrinėti, kaip piliečiai balsavo rinkimuose. 1966–ieji – Vokietijos nacionaldemokratų partijos sėkmės viršūnė: savivaldos rinkimuose kai kuriose žemėse buvo surinkta net iki 15 proc. balsų, tačiau bėgant metams gyventojų palaikymas menko ir jau 1969 –aisiais metais ji nebesugebėjo įveikti 5 proc. rinkimų slenksčio. Nuo to laiko nacionaldemokratai surinkdavo mažiau nei 1 proc. balsų.
 
Devintajame dešimtmetyje ją bandyta reorganizuoti – stengtasi pritraukti skinhead‘us ir kitus agresyvius radikalios dešinės kovotojus, taip ji tapo pagrindine neonacių organizacija. Ir nors kai kuriose žemėse nacionaldemokratai susilaukia gana žymios rinkėjų paramos – 2004–aisiais Saksonijoje surinktas 9,2 proc., 2006–aisiais metais Meklenburge – Pomeranijoje – 7,3 proc., palyginti su penkiomis pagrindinėmis partijomis, sudarančiomis dabartinę koaliciją, varžytis jie negalėtų. Mąstant paprastai, kokia prasmė balsuoti už partiją, pasisakančią prieš ES ir NATO, jei Vokietija jau yra jų narė? Kokia tikimybė, kad, atidavus jai balsą, valstybė atsisakys narystės, nepaisant visų kliūčių?
 
REP (Republicaner Partei) yra daug jaunesnė ir, palyginti su nacionaldemokratais, žymiai nuosaikesnių pažiūrų partija. Pabrėžtina, kad ji buvo įkurta 1983–iaisiais buvusių CSU narių, kad rinkėjams įrodytų, jog krikščionys demokratai nėra gana konservatyvūs. REP ideologinės nuostatos, savaime suprantama, nedaug kuo skiriasi nuo nacionaldemokratų – pagrindinis partijos programos punktas yra priešinimasis imigracijai. Jų manymu, bet koks legalios ar nelegalios imigracijos ribojimas padeda išsaugoti vokiečių kultūrą, tačiau atvirai priešiškų kalbų užsieniečių atžvilgiu jie vengia. Remdami gerovės valstybę, jos teikiamą naudą nori paskirstyti tik vokiečiams. Ir nors gali pasirodyti, kad REP – itin radikali, galima rasti nuomonių, jog ji pati savęs tokia nelaiko.
 
1990–ųjų rinkimuose REP surinko 2,1 proc. balsų, todėl neįveikė rinkimų slenksčio. Nepaisant pergalių atskirose žemėse, partijos palaikymas smuko ir jau 1994–aisiais ji surinko tik 1,9 proc. balsų. Taigi 1990–uosius pagrįstai galima vadinti REP smukimo pradžia – iki pat šių dienų vietų parlamente ji neišsikovoja. Nesėkmių priežastimi nereikėtų laikyti tik pokyčių Vokietijos Konstitucijoje beieškančiųjų prieglobsčio joje atžvilgiu – svarbūs ir nesutarimai pačios partijos viduje: pasikeitusi vadovybė ir jos priešingi prioritetai dėl susijungimo su Vokietijos liaudies sąjunga.
 
Vokietijos liaudies sąjunga buvo įkurta 1971–aisiais kaip alternatyva nacionaldemokratų partijos nariams, palikusiems ją dėl nuolatinių nesėkmių rinkimuose. Jai vadovavo leidėjas G.Frey, kuriam ši organizacija buvo tarsi erdvė savo straipsniams platinti. Ekspertų nuomone, tuo metu Vokietijos liaudies sąjungą partija vargu ar galima laikyti. Ja oficialiai ji tapo tik 1987–aisiais.
 
Sunku išskirti aiškius Vokietijos liaudies sąjungos programos punktus, nes ji yra itin trumpa ir neišsami. Apie partijos norus lengviau spręsti iš paties G.Frey straipsnių: ji šovinistinė, agresyvi, ginanti vokiečių (išskirtinai darbininkų klasės ir smulkių ūkininkų) interesus, jos retorikoje gana daug nuorodų į praeitį bei rasizmą. Be to, ši organizacija pasižymi ir savo narių neprofesionalumu, polinkiu į konfliktus bei neigiamo atspalvio skandalus.
 
Stebint rinkimų tendencijas, Vokietijos liaudies sąjunga niekuomet nepasižymėjo aukštu piliečių palaikymu. Vis dėlto, taip niekada ir neįveikusi 5 proc. slenksčio ir nepatekusi į Bundestagą, partija vis sugebėdavo išsikovoti kelias vietas, paprastai Brėmeno ir Šlezvigo – Holšteino žemėse. Manoma, kad tokia menka sėkmė partiją lydėjo ne todėl, kad piliečiai nuoširdžiai tiki jos ideologija ir veiksmais – kelią paklojo G.Frey pinigai.
 
Apžvelgus visų trijų Vokietijos ultradešiniųjų partijų ideologines nuostatas ir istorinę patirtį rinkimuose, galima pasakyti, kad nė viena iš jų per visą savo gyvavimo laiką nepriklausė vadinamosioms pagrindinėms partijoms – Bundestage jos nefigūruoja. Kiek anksčiau jos dar surinkdavusios menką balsų kiekį, o maždaug 1990–aisiais jų svarba gerokai sumenko. Tai nestebina turint galvoje tai, kad ji proporcingai mažėjo jau maždaug apie 50 metų, ir to priežasčių galima ieškoti Antrojo pasaulinio karo įvykiuose. Reikėtų paneigti ir mitą, kad už dešiniųjų radikalus balsuoja skurdžiausi visuomenės sluoksniai, savo paramą paskirdami šioms partijoms kaip protesto prieš valdžią formą. P.Norris įrodė, kad, paradoksalu, bet tie, kurie yra linkę balsuoti už kraštutinę dešinę, geriau vertina vyriausybės darbą, be to, ne visas elektoratas priklauso žemiausiam visuomenės sluoksniui – ją remia dirbantys kvalifikuotą fizinį darbą bei smulkieji buržua.
 
Paramos trūkumą galima susieti ir su piliečių pažiūrų liberalėjimu – vis mažiau skirties mes ir jie, daugiakultūriškumo ir kitataučių baimės, daugiau tolerancijos. Nereikėtų pamiršti ir institucinių kliūčių šioms partijoms plėtoti savo veiklą: Vokietijoje konstitucinės nuostatos ir teismų sprendimai uždraudžia ekstremistines partijas (nacionaldemokratų partijos pavyzdys). Taigi, manau, Vokietijos ultradešinei susimedžioti elektoratą ir ateityje bus sunku, bet, kitaip nei teigia populiarūs stereotipai, šias priežastis galima paaiškinti – ne tik gėda dėl istorinių įvykių.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Daktaras sėdi namie. Žiūri televizorių. Staiga pasigirsta skambutis. Daktaras pakelia ragelį, o ten - keli kolegos:


- Sveikas, Jonai, čia mes trise geriam, gal nori prisidėti?


- Gerai, tuoj atvažiuoju. Jau besirengiantį daktarą sustabdo žmona:


- Jonai, kur tu eini? Ar koks rimtas atvejis?


- Taip, labai rimtas. Ten jau trys gydytojai!