Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Ridas Jasiulionis, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-01-12

Viltis dėl taikos Afganistane dar nežlugo

  
Viltis dėl taikos Afganistane dar nežlugo V.Ušackas sako, kad padėtis Afganistane neblogėja, bet lieka įtempta.

Praėjus 10 metų po NATO karinės operacijos Afganistane pradžios talibų savižudžiai į taikius gyventojus jau taikosi net šventovėse, siekdami sužlugdyti bet kokią taikos galimybę. Vis dėlto, ES ypatingasis pasiuntinys Afganistane Vygaudas Ušackas įsitikinęs, kad, nors ir sunku palaikyti rusenančią viltį, kelias į taiką Azijos širdyje veda ne pro apkasus ir betono įtvirtinimus, o per derybų kambarius.

– 2014 m. NATO pajėgos numato pasitraukti iš Afganistano ir palikti atsakomybę už saugumą patiems afganams. Ar lūžis įvyko, kelio atgal nebėra ir Talibanas nebegrįš į valdžią?
– Kitaip nei Sovietų Sąjunga 1979 m., NATO nesiveržė, kad vykdytų politinę ekspansiją ir pirštų komunistinį režimą. Tai buvo atsakas į Rugsėjo 11-osios teroro aktus. Beveik 50 valstybių susibūrė į didžiausią pasaulio istorijoje karinių pajėgų koaliciją, kurios misija – sudaryti sąlygas, kad Afganistanas taptų normalia valstybe ir čia būtų atkurtas saugumas ir stabilumas.
 
Prieš metus buvo atsižvelgta į Afganistano prezidento Hamido Karzai pageidavimą, kad iki 2014-ųjų pabaigos užsienio karinės pajėgos būtų išvestos. Vis dėlto, ir po 2014 m. Afganistanas turės gauti pagalbą iš užsienio, nes šiuo metu jo ekonomika nėra pajėgi išlaikyti nei saugumo pajėgų, nei policijos ar kariuomenės. 90 procentų Afganistano biudžeto pajamų sudaro donorų įnašai.
 
Konfliktas su talibais nebus išspręstas kariniu būdu, tam reikalingos derybos ir žymiai nuodugnesnis procesas – susitaikymas. Kovojančių šalių, Afganistano vyriausybės ir Talibano, susitaikymas, taip pat ir paties Talibano grupuočių susitaikymas. Susitaikyti reikės ne tik su talibais, susitaikyti tarpusavyje turės ir kitos politinės, etninės Afganistano grupės, o kelias iki susitaikymo visada būna ilgas.
 
– Ar yra ženklų, kad talibai linkę sėsti prie derybų stalo?
 
– Ženklų yra. Beveik trys tūkstančiai buvusių talibų kovotojų yra įsitraukę į „Reintegracijos programą“. Kovotojai atiduoda ginklus, įsipareigoja gyventi taikų, normalų gyvenimą. Jiems sudaromos sąlygos užsiimti taikia veikla, o jie įsipareigoja nutraukti ryšius su teroristų tinklu „al Qaeda“. Teko bendrauti su įvairių kovotojų atstovais. Jie siunčia žinias apie suinteresuotumą derėtis. Tačiau šiuo metu organizuotos derybos tarp Talibano ir Afganistano valdžios ar tarptautinės bendruomenės nevyksta. Savo ruožtu, ES nuomone, šias derybas turi vesti patys afganai, kovojančios šalys. Derybų tikslas – ne tik kovos nutraukimas, bet ir tvari taika.
 
– Neseniai Talibanas pasmerkė teroristų sprogdinimus mečetėse, kai žuvo daugybė žmonių. Galbūt tai irgi ženklas?
– Tai ne pirmas Afganistano Talibano lyderio mulos Omaro pranešimas. Tenka apgailestauti, kad, nepaisant raginimų, vyksta žiaurūs teroristiniai išpuoliai. Prieš kelias savaites Kabulo centre mečetėje per savižudžio išpuolį žuvo 57 žmonės, daugiau nei šimtas buvo sužeista. Tai pakerta bet kokį pasitikėjimą dėl būsimų derybų, nors mes negalime nuleisti rankų ir skatiname abi puses pradėti politines derybas.
 
Esame suinteresuoti – per 30 tūkst. ES šalių piliečių, apie 100 tūkst. amerikiečių šiuo metu tarnauja karinėje misijoje Afganistane. Per metus ES skiria Afganistanui apie milijardą eurų paramos.
Esame suinteresuoti, kad susitaikymas Afganistane atspindėtų tam tikrus principus – turi būti nutraukti ryšiai su „al Qaeda“, kitomis teroro grupuotėmis, kovotojai turi atiduoti ginklus ir įsipareigoti nebegrįžti į kovos lauką, gerbti šalies Konstituciją ir ypač moterų teises.
 
– Apie milijardą eurų Europa kasmet skiria Afganistanui per įvairias programas. Ar Bonos konferencija dėl Afganistano pratęsė šių programų finansavimą?
 
– Gruodžio pradžioje Bonos konferencijoje dėl Afganistano ateities dalyvavo per 90 šalių užsienio reikalų ministrai. Lygiai prieš 10 metų įvyko pirmoji Bonos konferencija, kurioje buvo sudaryta civilinė laikinoji Afganistano vyriausybė, įsipareigojusi gerbti demokratijos principus. Šių metų konferencija buvo skirta įvertinti, ką pavyko pasiekti ir kokias pamokas reikia išmokti ateičiai. Bonoje ES, JAV, Japonija ir 50 kitų valstybių įsipareigojo padėti Afganistanui ir po 2014 m., kai bus išvestos didžiosios karinės pajėgos.
 
ES atstovai labai aiškiai įvardijo Afganistano prezidentui H. Karzajui ir šalies politiniam elitui, kad mūsų parama nebus amžina, kad negalima jos priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Mano žinia afganams prieš konferenciją buvo tokia: „Padėkite mums, kad mes padėtume Jums.“
 
– Ar ES parama priklauso nuo to, kaip H. Karzai vyriausybė užtikrina moterų teises?
 
– Iš ES skiriamos paramos 5 mln. eurų kasmet yra skiriami moterų teisėms ginti, padėti joms susiorganizuoti, išreikšti interesus. Moterims jau leidžiama dalyvauti viešajame gyvenime. ES raginimu Afganistano parlamentas įvedė specialią kvotą moterims.
 
Iš 245 parlamento narių 64 turi būti moterys. Viena moteris rinkimuose įveikė vyrus ir parlamente šiuo metu yra 65 moterys. Bet dar yra daug žiaurių pavyzdžių, kaip moterys yra engiamos, įkeičiamos, kai su jomis elgiamasi visiškai nepriimtinai, ir tai, be abejonės, bus vienas iš veiksnių, lemsiančių ES paramą Afganistanui.
 
– Ar įmanoma, kad ateityje Afganistano žemės ūkis augins ne tik aguonas, bet ir kitas kultūras?
 
– Afganistanas vis dar yra dviejų grėsmių – tarptautinio terorizmo ir narkotikų – šaltinis. Sprendžiant pastarąjį klausimą, reikia pripažinti, kad ne vien Afganistanas kaltas. Veikia ištisa sistema – gamintojai, tiekėjai ir vartotojai. Todėl kovoti su narkotikais būtina globaliai. Reikia prevencinių priemonių šalyse, kur narkotikai yra vartojami, reikia užtikrinti sienų kontrolę. Svarbu išmokyti afganų žemdirbius ir suteikti galimybių auginti alternatyvias kultūras. Afganistane tokių galimybių yra labai daug.
 
Kažkada Afganistanas garsėjo savo vaisiais ir daržovėmis – mangais, baklažanais, įvairiausiais citrusais. Dabar prekyba yra visiškai sutrikusi. Na, o kol aguonų rinka bus tokia patraukli, kaina – tokia aukšta, ūkininkus bus labai sunku priversti auginti kitas kultūras.
 
– Sakoma, kad Afganistanas – amžinas geopolitinis mazgas. Jokia imperija jo niekada nenukariavo. O gal, pasitraukus NATO pajėgoms, galios vakuumą čia ir vėl mėgins užpildyti kokios nors kitos jėgos?
 
– Afganistanas visuomet buvo Azijos širdis ir dar ilgai nebus rami vieta. Pro čia ėjo Šilko kelias, juo traukė Aleksandro Didžiojo ir Čingischano kariuomenės. Britų, Rusijos imperijos visada taikėsi į Afganistaną dėl savų nacionalinių interesų. Reikės daug laiko, kol bus išspręstos šiandienos Afganistano vidaus problemos. Todėl tas Gordijaus mazgas –
Afganistano mazgas bus sprendžiamas ir po 2014 metų. Ypač svarbus uždavinys yra padėti afganams suderinti skirtingus nacionalinius interesus šalies viduje ir bendraujant su kaimynais. Mes – Europos Sąjunga – esame, ko gero, geriausias, unikaliausias tokios integracijos pavyzdys.
 
– Ar modžahedai, kurie kovojo su Sovietų Sąjunga, o dabar yra įvairių provincijų ir centrinėje Afganistano valdžioje, prisimena, kad lietuviai buvo tarp Sovietų armijos kareivių ir kovojo prieš juos?
 
– Prisimena. Neseniai buvo nužudytas buvęs Afganistano prezidentas ir Taikos tarybos vadovas Burhanuddinas Rabbanis, su kuriuo mes susitikome prieš pusantrų metų ir tapome labai artimais draugais. Žinia apie jo nužudymą man buvo labai skaudi, mes matėmės vos prieš dvi dienas iki jo žūties.
 
B. Rabbanis papasakojo istoriją, kaip tarp 1985–1986 m. Šiaurės Afganistane suimtų sovietų karių buvo vienas lietuvis. Po apklausos jam buvo leista vykti atgal į Sovietų Sąjungą. Bet lietuvis atsisakė, nes nenorėjo būti priverstas vėl kariauti prieš afganus. Taigi B. Rabbanis organizavo, kad lietuvis būtų perduotas Raudonajam Kryžiui Islamabade. Jis pats jį nuvežė automobiliu ir įsodino į lėktuvą. Apie tą istoriją buvau paskelbęs internete tikėdamasis, kad galbūt tas žmogus ar jo artimieji atsilieps.
 
Lietuvius afganai labai gerbia, nors dalis lietuvių buvo priversti tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje. Jie supranta, kad tai buvo priverstinė prievolė.
 
– Talibų atakos būna nukreiptos ir į tuos rajonus, kuriuose reziduoja diplomatai. Ar jaučiate, kad pavojus didėja, ar jau pripratote prie jo ir nebekreipiate dėmesio?
 
– Pavojus yra toks, koks yra. Su juo turi susitaikyti arba nevažiuoti į Afganistaną. Be abejonės, talibai stengiasi pasiųsti žinią, kad vadovavimo perdavimo Afganistanui politika nėra sėkminga, kad jie gali pakirsti tą pažangą. Situacija neblogėja, ji tiesiog yra įtempta.
 
Kabule yra ganėtinai saugu. Mes patys – civiliai ir kariškiai – važiuojame šarvuotais automobiliais, su apsauga. Yra buvę atvejų, kai, važiuodamas į kokių objektų atidarymą, gauni pranešimą, kad pakeliui telkiasi užpuolikų gauja. Tada pakeiti maršrutą, grįžti atgal, važiuoji kitu keliu.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Atvažiuoja klounas į degalinę ir sako:


– Įpilkit man 10 lašų benzino ir 3 lašus tepalo.


Degalinės darbuotojas:


– Tai jums gal dar ir į padangas pirstelėti?