Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   panbalsas.naujienos.lt   |   2017-08-20

Drakonai, vilkai ir kardai: mokslo staigmenos „Sostų karuose“

  
Drakonai, vilkai ir kardai: mokslo staigmenos „Sostų karuose“ Už filmo scenarijaus dažnai slepiasi realūs moksliniai faktai.

Bene populiariausio serialo šiuolaikinės televizijos istorijoje scenarijuje toli gražu ne viskas yra fantazija

Kultinio rašytojo Džordžo R. R. Martino knygų „Ledo ir ugnies giesmė“ bei jų ekranizacijos gerbėjai nesunkiai atpažins pamėgtus herojus ir siužeto vingius. Bet dažnas turbūt nustebs sužinojęs, jog už viso to dažnai slepiasi realūs moksliniai faktai.
Valirijos plienas
 
„Sostų karų“ pasaulyje kalavijas iš Valirijos plieno – retenybė, nepaprastai vertinama Vesteroso karžygių. Bet ir mūsų pasaulyje jis turi gana tikslų atitikmenį – kalavijus iš Damasko plieno. Jie irgi garsėjo aštrumu, lengvumu, manevringumu, o jų kaldinimo metodika buvo prarasta prieš daugelį šimtmečių. Taigi Damarko, kaip ir Valirijos, kalavijus gaubia įvairiausi mitai.
 
Dž. R. R. Martino sukurtoje istorijoje teigiama, kad Valirijos plienas kaldintas drakonų ugnyje. Bet tai vieni niekai palyginti su Mažojoje Azijoje aptiktuose metraščiuose aprašyta Damasko kalavijų grūdinimo technologija. Teigta, jog norint, kad ašmenys būtų bent šio to verti, plieną būtina įkaitinti, kol tas pradės švytėti „it virš dykumos kylanti saulė“, o tada susmeigti „į raumeningo vergo kūną“, kad jo stiprybė persiduotų kalavijui. Šiurpu. Tad belieka tikėtis, jog metraštininkų pramanyta ar bent pagražinta.
 
2006 metais Vokietijoje, Drezdeno technikos universitete, speciali mokslininkų komanda atliko Damasko kalavijo molekulinės struktūros tyrimą. Jo metu buvo atskleista mažiausiai viena Damasko plieno paslapčių.
 
Pasirodo, tikroji technologija, naudota kaldinant tokius kalavijus, ir šiandien galėtų būti laikoma progresyvia. XVII amžiaus Damasko ašmenyse mokslininkai aptiko juos sutvirtinusių anglies nanovamzdelių – tai pirmas toks radinys pliene. Jame taip pat buvo mineralo, vadinamo cemenitu, nanogyslų, dėl kurių metalas tapo tvirtesnis.
 
Šios plika akimi neįžiūrimos sudėtingos struktūros suteikdavo Damasko kalavijams savybių, dėl kurių šie laikyti magiškais. Dabar mes nanostruktūras sugebame sukurti tik pažangiausiose laboratorijose, o kadaise ginklakaliai tai darydavo kalvėje!
Drakonai
 
Daneirės Targeirin drakonai tapo daugiau nei tik efektinga serialo puošmena. Bet kodėl išvis atsirado skraidančių, ugnimi alsuojančių roplių idėja? Ir kodėl mitai apie drakonus gyvuoja visuose pasaulio kampeliuose?
 
Tikslaus atsakymo į šiuos klausimus turbūt niekada taip ir nesužinosime. Tačiau egzistuoja kelios gana intriguojamos teorijos.
 
Turbūt populiariausioje ir lengviausiai įtikimoje iš jų daroma prielaida, jog mūsų protėviai aptiko dinozaurų ar gal net priešistorinių banginių kaulų, o laki vaizduotė padėjo įsivaizduoti, kaip tie milžiniški baugūs gyviai galėjo atrodyti.
 
Įsivaizdavimą, kad kai kurie drakonai tiesiog privalo spjaudytis ugnimi, galima paaiškinti ankstyvųjų žmonių neatsargiu elgesiu su ugnimi. Tarkime, užklysdavo kokie nelaimėliai su degančia pliauska į požeminį uolų labirintą, pataikydavo į metano dujų kišenę ir... bum! Sprogimą su ugnies liežuviais visai logiška būdavo priskirti pabaisos, įpykusios ant įsibrovėlių į jos gūžtą, kerštu.
 
Amerikietis antropologas Deividas E. Džounsas mano, kad drakonų mito šaknys slypi net gilesnėje praeityje – kai žemėje dar negyveno žmonės.
 
Daktaras kurį laiką Afrikoje tyrinėjo beždžiones. Šie gyvūnai turi labai specifinį, lengvai atpažįstamą įspėjimo apie pavojų riksmą tiems atvejams, kai pamato liūtus, gyvates ar erelius. O ką gautume sukryžminę liūtą, erelį ir gyvatę? Žinoma, drakoną!
 
Šią mintį labai rimtai įsikandęs profesorius D. E. Džounsas apie tai net parašė knygą. Jis teigia, jog mūsų protėviams žinduoliams grėsmę kėlusių plėšrūnų baimė per evoliuciją „įsirašė“ į jų DNR ir dabar yra perduodama iš kartos į kartą. Drakonai yra tiesiog jungtinis visų tų plėšrūnų vaizdinys, iki šios dienos keliantis su baime sumišusį susižavėjimą.
 
Šunys
 
Tyrimais įrodyta, koks iš tiesų ypatingas ir nepaprastai senas yra žmonių ir šunų ryšys.
 
Taigi net mokslas sutinka, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Ir tai tikra tiesa. Iki dienos, kai mes tą draugą liautumės šėrę. O po kelių bado dienų apie draugystę nebebūtų ko ir kalbėti.
 
Tokią klaidą „Sostų karuose“ padarė Ramsis Boltonas, turėjęs nekokį pomėgį – Vinterfelo požemiuose pusbadžiu laikyti šunis, kad, pasitaikius progai, galėtų sušerti jiems savo priešus. Brangiai už savo neišmanymą sumokėjo Dž. R. R. Martino herojus – pats tais šunimis ir buvo užpjudytas.
 
Istorijos apie vienišus, be artimųjų gyvenusius žmones, kuriuos po mirties apgraužia jų pačių augintiniai, yra savotiška miesto legenda. Deja, paremta tikrais faktais.
 
Tiesa, teismo medicinos ekspertai teigia, kad šuo gali ištverti keletą dienų be ėdesio, kol badas pastūmės jį prie negyvo šeimininko. O štai katės lauks ne ilgiau kaip dieną dvi. Dėl to tenka daryti absurdišką išvadą: Ramsiui Boltonui pasisekė, kad jis augino ne kates. Bet vis tiek ne taip kaip Starkams su jų vilkais...
 
Moterys karės
 
„Sostų karuose“ apstu karžygių, tačiau autoriaus valia įspūdingiausios iš jų yra moterys – aukšta plačiapetė Brienė iš Tarto ir smulkutė, bet vikri Arija Stark.
 
Abi jos ne kartą buvo susidūrusios su aplinkinių skeptiškumu dėl savo sugebėjimų, tačiau tai nesutrukdė damoms parodyti išskirtinį žudymo meną.
 
Tikrai žinoma, jog tokios moterys, kaip Brienė ir Arija, iš tiesų gyveno praeityje. Senovės graikai rašė apie amazones – moterų karių gentį. Jų egzistavimą gaubė daugybė mitų. Kalbėta, jog amazonės sąmoningai nusipjaudavo krūtį, kad būtų lengviau šaudyti iš lanko, kad žudydavo savo vyriškos lyties kūdikius ir kad poruodavosi dažnai ir su visais, su kuriais tik įsigeisdavo... Pramanų būta tiek daug, jog ir pačios amazonės mums ėmė atrodyti kaip graži legenda. Kol archeologai, šiuolaikinės Pietų Ukrainos ir Rusijos teritorijose kasinėję kurganus – tenykščius pilkapius, – rado daugybę skitų ir sarmatų kapviečių, o jose – moteris, palaidotas su lankais bei kitais ginklais ir aprengtas beveik tokiais pat drabužiais kaip kariai vyrai.
 
Taip pat esama archeologinių įrodymų – ypatingų žymių ant moterų kaulų ir raumenų audinių, – bylojančių, jog ginklai į jų paskutinio poilsio vietą dėti ne dėl grožio. Tais ginklais buvo reguliariai naudojamasi, be to, skitės ir sarmatės buvo puikios raitelės. Juk geras žirgas dažnai sulygina kovotojus, nepriklausomai nuo jų lyties ir fizinės jėgos.
 
Bet kuriuo atveju legenda apie visuomenę, kurioje moterys turėjo laisvą valią pasirinkti gyvenimą ant žirgo ir su ginklu rankoje, jeigu to norėjo, žavi ir XXI amžiuje. O Brienė ir Arija joje tikrai būtų pritapusios.
 
  

Žymos: Istorija, Sostų karai, Serialas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Gunaras išėjo susipažinti su sužadėtinės tėvais.

– Na, kaip viskas praėjo? – paklausė motina, kai jis sugrįžo.

– Žinai, man atrodo, kad aš jiems patikau. Jos tėvas tris kartus siūlėsi mane parvežti namo!
document.write ("<\/scr"+"ipt>");