Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Alfa.lt   |   Margarita Vorobjovaitė   |   2019-06-20

Kaip susiklostė serialo „Černobylis“ herojų likimai

  
Kaip susiklostė serialo „Černobylis“ herojų likimai
© Kadras iš serialo „Černobylis“

Serialas „Černobylis“ tapo vienu populiariausių visų laikų televizijos serialų ir kartu priminė apie vieną baisiausių žmonijos išgyventų katastrofų. Vėl iš naujo atsivėrus negyjančioms Černobylio žaizdoms, pasidomėkime, kaip susiklostė realūs herojų gyvenimai anuomet ir praėjus daug laiko po katastrofos likvidavimo.

Valerijus Legasovas
Vienas pagrindinių serialo herojų Valerijus Legasovas radiacija užkrėstoje zonoje praleido net keturis mėnesius vietoje planuotų trijų savaičių. Dėl to jis patyrė apie 100 rentgenų radiacijos poveikį (mirtina dozė 400). Pirmomis avarijos dienomis jis kasdien po penkis ar šešis kartus sraigtasparniu kildavo virš reaktoriaus sprogimo vietos. Remiantis jo nurodymais buvo evakuota visa Pripetė. Paskutinėje serijoje rodyta jo kalba Tarptautinėje atominės energetikos agentūroje Vienoje truko net keturias valandas. Ši kalba tapo lūžio momentu jo gyvenime – jei Vakaruose visi gerbė pasaulį išgelbėjusį mokslininką už drąsą ir pasiaukojimą, tai SSRS tokia drąsa sukėlė įtarimų. Slaptų duomenų paviešinimas sukėlė valdžios pasipiktinimą. Pats V. Legasovas jautėsi išduotas ir nesuprastas. Du kartus nominuotas „Socialistinio darbo didvyrio vardo“ apdovanojimui, tačiau abu kartus jo kandidatūra buvo atmesta.
 
Kuo viskas baigėsi
 
1988 m. balandžio 27 d. per antrąsias Černobylio AE katastrofos metines V. Legasovas rastas negyvas savo bute Maskvoje. Oficiali mirties priežastis – savižudybė. Kitą dieną po to akademikas turėjo paviešinti katastrofos tyrimų rezultatus. Netrukus iki savižudybės jis, kaip ir parodyta seriale, įrašė garso įrašus, kuriuose atvirai kalba apie katastrofos priežastis bei savo vaidmenį likviduojant jos padarinius. 1996 m. tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas po mirties paskyrė akademikui Rusijos didvyrio vardo apdovanojimą.
 
Borisas Ščerbina – valdininkas
 
B. Ščerbina buvo paskirtas SSRS komisijos katastrofos priežastims tirti ir likviduoti pirmininku. Kai jis atvyko į miestą, pamatė, kad padėtis gerokai rimtesnė, nei buvo žinoma Maskvoje.
 
Komisijos posėdžio metu B. Ščerbina priėmė sprendimą pradėti gyventojų evakuaciją. Per radiją ramiu tonu buvo pranešta apie laikiną gyventojų evakuaciją – jie buvo pratę pasitikėti valdžia, todėl visas procesas praėjo itin sklandžiai.
B. Ščerbino vadovaujama komisija sprendė ir kitus klausimus, susijusius su avarijos likvidavimu: degančio bloko gesinimo reikalus, taip pat ką daryti su likusiais sveikais AE blokais.
 
Kuo viskas baigėsi
 
1988 m. B. Ščerbina ėmė vadovauti žemės drebėjimo padarinių likvidavimo komisijai Armėnijoje. Jo dėka į pagalbą pasitelkti gelbėtojai iš užsienio – Armėnijos ir Bulgarijos. Jie turimais šilumos matuokliais ir pasitelkę specialiai apmokytus šunis ieškojo nukentėjusių žmonių. Visi, kuriems teko susidurti su B. Ščerbina, liudijo, kad „dėl Černobylyje patirtos didžiulės radiacijos dozės, jis beveik neturėjo imuniteto“. B. Ščerbina mirė 1990 m. rugpjūtį.
 
Vasilijus ir Liudmila Ignatenkos – gaisrininkas ir jo žmona
 
Nemaža dalis siužetinės linijos seriale skiriama papasakoti gaisrininko V. Ignatenkos ir jo žmonos istoriją. Balandžio 27 d. jis su žmona turėjo išvykti į Minską, tačiau planus sumaišė Černobylio AE įvykusi katastrofa. Pirmą valandą nakties V. Ignatenka buvo iškviestas gesinti degančio bloko. Jis su dar šešiais kolegomis pirmieji atvyko į įvykio vietą. Tuo metu nebuvo žinoma, kokio gaisro jie važiuoja gesinti, todėl nebuvo apsirūpinę apsauga nuo radiacijos. Dėl to vyrai gavo didelę dozę radiacijos ir atsidūrė ligoninėje.
 
Liudmila savo vyrą ligoninėje aptiko po kelių valandų – visą išbertą, vemiantį. Jai buvo liepta neliesti jo, nebučiuoti ir neapkabinti. Pasimatymui buvo skirtas vos pusvalandis. Tuo metu pats Vasilijus manė, kad apsinuodijo degančio bitumo garais. Netrukus gaisrininkai buvo perkelti į ligoninę Maskvoje.
 
Balandžio 28 d. Liudmila su uošviu atvyko į Maskvą. Ligoninės, kurioje gulėjo Vasilijus, gydytoja paklausė, kiek vaikų ji turinti. Liudmila pamelavo, kad turi du vaikus. Medikė ją įspėjo daugiau nebegimdyti ir įleido pas vyrą. Vasilijaus spindulinė liga tuo metu buvo perėjusi į latentinę fazę, todėl atrodė, kad vyras beveik sveikas. Daktarai jai pasakė, kad jam smarkiai pažeisti kaulų čiulpai ir centrinė nervų sistema, tačiau moteris nesuprato, kad tai reiškia mirtiną diagnozę.
 
Paskutine viltimi išgydyti vyrą tapo kaulų čiulpų transplantacija. Donoru tapo jo sesuo, tačiau tai nepadėjo. 400 rentgenų spinduliuotės dozė buvo laikoma mirtina, o nuo Ignatenkos sklido visi 1600. Brolį bandžiusi išgelbėti sesuo sunkiai susirgo ir mirė būdama vos 56.
 
Laiką iki Vasilijaus mirties Liudmilai leido pagyventi medikų bendrabutyje šalia, ji nuolat lankė vyrą ir jį slaugė – visas ligoninės personalas bijojo prie jo liestis. Nepaisydama pavojaus, ištikima žmona iki paskutinės akimirkos buvo šalia.
 
Vasilijus mirė, kai Liudmila trumpam nuo jo pasitraukė, kad dalyvautų kito gaisrininko – Viktoro Kibenkos – laidotuvėse.
 
Cinizmo viršūnė – mirus vyrui, jos buvo paprašyta sumokėti už bendrabutyje pragyventas dienas.
 
Kuo viskas baigėsi
 
V. Ignatenką palaidojo cinkuotame karste po storu betono sluoksniu Maskvos kapinėse. Laidotuvių ceremonijos metu Liudmila rankose laikė tris raudonus gvazdikus – paskutines vyro dovanotas gėles ir jo batus.
 
Katastrofos metu Liudmila laukėsi vaiko ir nesuvokė, kokį pavojų jam kelia vyro spindulinė liga. Jos duktė išgyveno vos penkias dienas – ji gimė su širdies yda ir kepenų ciroze. Mergaitę palaidojo šalia tėvo po storu betono sluoksniu.
 
Liudmila už vyro poelgį gavo dviejų kambarių butą, baigė mokslus ir tapo konditere. Po kurio laiko Liudmilai gimė sūnus Tolia. Nuo pat vaikystės jis sunkiai sirgo. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis mirė būdamas mažas, tačiau tai netiesa. Iš mirties nagų sunkiai sergantį berniuką ištraukė Kubos medikai. Šiuo metu jis gyvena su motina Ukrainoje, kur priversti beveik badauti gaudami menkas pašalpas. Kad pragyventų, Liudmila naktimis kepa pyragėlius ir parduoda juos prie stoties.
 
Anatolijus Diatlovas – vyriausiojo AE inžinieriaus pavaduotojas
 
Laikomas vienu pagrindinių katastrofos kaltininkų. Nepaisant patirto milžiniško radiacijos kiekio ir kamavusios spindulinės ligos, buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
 
Kuo viskas baigėsi?
 
Gavus daugybę palaikymo laiškų, tarp jų ir akademiko Sacharovo, A. Diatlovas išleistas į laisvę po ketverių metų. A. Diatlovas niekada nepripažino savo kaltės ir iki pat savo mirties tvirtino, kad avarija įvyko „dėl visiškai nepatenkinamų reaktoriaus charakteristikų, apie kurias tuo metu nebuvo žinoma“. Jis mirė nuo infarkto 1995 m., eidamas 65 metus.
 
Viktoras Briuchanovas – Černobylio AE direktorius
 
Buvęs AE direktorius taip pat laikomas vienu iš tragedijos kaltininkų. Nuo 1986 m. liepos iki 1987 m. liepos jis dirbo gamybos ir technikos skyriaus vadovo pavaduotoju. Vėliau dėl „aplaidumo darbe ir grubių klaidų, privedusių prie avarijos“, pašalintas iš Komunistų partijos ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjime jam buvo nelengva – nešlovingos praeities šleifas jį pasivydavo visur. Paspoksoti į jį susirinkdavo daugybė kalinių. Vėliau V. Briuchanovas buvo paleistas lygtinai dėl sveikatos problemų.
 
Kuo viskas baigėsi?
 
Išėjęs į laisvę V. Briuchanovas 1991 m. nutarė grįžti atgal į Černobylį, kur, pasak jo, buvo „šiltai sutiktas“. 1995 m. Ukrainos energetikos ministras Aleksejus Makušinas pakvietė jį tapti „Interenergo“ susivienijimo direktoriaus pavaduotoju. V. Briuchanovas užsiėmė sutarčių dėl elektros energijos tiekimo sudarymu, pabuvojo komandiruotėse daugybėje užsienio šalių. Išėjo į pensiją eidamas 72 metus dėl suprastėjusios regos. Šiuo metu jam 83 metai.
 
Nikolajus Fominas – Černobylio AE Vyriausiasis inžinierius
 
Nikolajus Fominas taip pat buvo laikomas vienu pagrindinių avarijos kaltininkų. Jis buvo suimtas kartu su V. Briuchanovu ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Bylos tyrimo metu vyrą ištiko psichozė – jis sudaužė savo akinius ir jų šukėmis bandė persipjauti venas.
 
1988 m., po dvejų metų suėmimo, N. Fominą ištiko reaktyvinė psichozė. Vyras buvo perkeltas į kalinių psichiatrijos ligoninę. Spaudžiant giminėms, perkeltas į bendrąją psichiatrijos ligoninę Tvėrės apygardoje.
 
Kuo viskas baigėsi?
 
Šiuo metu buvęs AE direktorius gyvena su žmona, vaikais ir anūkais Udomlės mieste, Tvėrės apygardoje. Apie 1986 m. įvykius stengiasi nekalbėti. Kaip bebūtų, vienas jo pasisakymas pasklido itin plačiai: „Mane daug kuo kaltina. Ne viską, kas pasakyta prieš mane, laikau esant teisinga. Tačiau dėl vieno dalyko kaltinu save pats: aš visuomet tikėjau, kad pagrindinis dalykas įmonės darbe – tai technika, o pasirodė, kad pagrindinis dalykas – tai žmonės. Aš nepakankamai įvertinau jų reikšmę.“
 
Aleksandras Akimovas – naktinės pamainos vadovas
 
Tragiškų įvykių metu jis stovėjo prie valdymo pulto ir stebėjo vykdomus bandymus – buvo vykdomos pratybos, kurių metu imituota ketvirtojo bloko avarinė situacija. Kai stebėtojai pamatė, kad kažkas vyksta ne pagal planą, jis iš karto atjungė pagrindinę šaldymo pompą. Urano strypai ėmė kaisti. Prasidėjo grandininė reakcija. Tik po to, kai reaktoriaus galingumas staiga padidėjo per šimtą kartų, A. Akimovas paspaudė avarinį reaktoriaus stabdymo mygtuką.
 
Po sprogimo ketvirtajame bloke A. Akimovas kartu su dešimčia AE darbuotojų atnaujino vandens tiekimą į trečiąjį bloką ir jo siurblius. Jie pašalino visus žmones iš pavojaus zonos, pašalino vandenilį iš generatorių ir pakeitė jį saugiu azotu, nusiurbė tonas alyvos, kad užkirstų kelią gaisrui trečiajame bloke. Šie žmonės neleido avarijai išplisti iki visuotinės katastrofos.
 
Kuo viskas baigėsi?
 
Visi šie žmonės buvo apšvitinti milžiniškais radiacijos kiekiais ir hospitalizuoti kartu su pirmaisiais gaisrininkais. Po dviejų savaičių A. Akimovas mirė ligoninėje Maskvoje.
 
Kiti su katastrofa susiję žmonės:
 
Leonidas Toptunovas – Černobylio AE reaktorių skyriaus vyresnysis inžinierius. Jis pirmas pastebėjo, kad pagreičio didinimas gali paversti reaktorių sunkiai valdomu. Inžinierius pasiūlė sustabdyti reaktorių, tačiau Anatolijus Diatlovas jo nepaklausė ir įsakė tęsti eksperimentą. Anot oficialios versijos, tai ir privedė prie sprogimo. Mirė po dviejų savaičių nuo spindulinės ligos Maskvos ligoninėje.
 
Viačeslavas Bražnikas – garo turbinos mašinistas. Avarijos metu gesino gaisrus įrenginių skyriuose, kur degė branduolinio kuro ir grafito gabalai. Būtent jis neleido gaisrui išplisti į kitus blokus. Mirė po dviejų savaičių nuo spindulinės ligos Maskvos ligoninėje.
 
Vladimiras Pikalovas – nuo 1968 m. kovo iki 1988 m. gruodžio mėn. buvo SSRS cheminių pajėgų viršininku. Jis dalyvavo likviduojant Černobylio avariją ir asmeniškai prižiūrėjo visą veiklą. V. Pikalovas buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos didvyrio titulu, Lenino ordinu ir aukso žvaigždės medaliu už puikų asmeninį indėlį į darbą, šalinant Černobylio atominės elektrinės avariją ir jos padarinius. Mirė 2003 m. Maskvoje.
 
Valerijus Perevozčenka – pamainos vadas. Pirmosiomis minutėmis po sprogimo puolė traukti kolegas iš griuvėsių. Mirė nuo spindulinės ligos po dviejų mėnesių.
 
Aleksejus Ananenka, Valerijus Bezpalovas ir Borisas Baranovas – narai, nėrę į radioaktyvų vandenį, kad atvertų rezervuarus ir taip užkirstų kelią naujam sprogimui AE. A. Ananenka ir V. Bezpalovas gyvi iki šiol, B. Baranovas mirė 2005 m. nuo širdies smūgio. 2018 m. tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apdovanojo A. Ananenką ir V. Bezpalovą trečiojo laipsnio ordinais „Už drąsą“. B. Baranovo apdovanojimą atsiėmė jo anūkas.
 
  

Žymos: Ukraina, Černobylys, Serialas, herojai, prypetė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Sloguoju… Dabar net nežinau, kurios kojinės švarios...