Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2016-02-27

Laiškai iš Ugandos

  
Laiškai iš Ugandos
© Flickr.com nuotr.
Uganda - kontrastų šalis.
Ugandiečiai, anot žinovų, labai draugiški žmonės, nors aš tą „draugiškumą“ veikiau pavadinčiau nuolankumu baltajam žmogui.

„Gal kas atkreipė dėmesį, o gal ir ne – neseniai Ugandoje baigėsi Prezidento ir Parlamento rinkimai, – sako Giedrius Drukteinis. – Lygiai prieš 10 metų tokius pat rinkimus Ugandoje stebėjau ir aš pats. Šie laiškai – iš ten ir iš tada.“ (Pateikiami sutrumpinti, – red. past.)

Atvykome
Atvykome laimingai. Į tą patį Entebe oro uostą, kurį prieš 40 metų pastatė izraeliečiai, o prieš 30 metų tie patys izraeliečiai ir nusiaubė. Ir iš tiesų, ta operacija galėjo įvykti neįprastai lengvai, nes Entebe oro uostas yra toks didelis ir tamsus, jog Izraelio karo lėktuvas laisvai galėjo jame nutūpti ir privažiuoti prie terminalo nepastebėtas. Mes, nutūpę prie terminalo, nesustodami važiavome geras 10 minučių, ir paties pastato iš pradžių net nebuvo matyti. Matyt, ir buvo tas oro uostas statytas kaip kokia Naujųjų Vasiukų pakilimo aikštelė, pasiruošusi priimti erdvėlaivius, atgabenančius tarpplanetinio šachmatų turnyro dalyvius… Bundanti Afrika. Tačiau tą vakarą, deja, Entebe oro uostas priimtų orlaivių gausa nusileido net ir Vilniui – prie terminalo stovėjo tik keli lievi dviviečiai lėktuvai…
 
Pasitiko tvanka ir pompastiškais pavadinimais
 
Uganda pasitiko mus tvankos banga ir tuo specifiniu Afrikos kvapu – lyg puvėsių, lyg tuščiai veikiančios orkaitės. Oro temperatūra nėra labai aukšta, dieną siekia 30 laipsnių, tačiau žiauriai drėgna, ir oras kažkoks lipnus.
 
Na, ir žinoma, Afrika yra Afrika – važiuojant iš Entebe į sostinę Kampalą (50 km) netruko sulūžti viena iš dviejų mus vežančių mašinų. Taigi, atsidūrėme tarpukelyje tarp miestų, absoliučios tamsos tropinėje naktyje – maliariniai uodai (šalia Lake Victoria), hienų staugimas ir kita džiunglių mistika. Turistų žinynuose kelią nuo Entebe iki Kampalos rekomenduojama nuvažiuoti nesustojus, užsirakinus mašinų duris, nes esą čia apiplėšinėjami turistai. Mus lydintys asmenys iškart puolė skambinti policijai, kad tie atsiųstų patrulį, tačiau anie atsakė, kad neturi mašinų (kaip kokioje Lietuvoje). Rūkantys vyrai, nerūkę ištisas 12 skrydžio valandų, nedarnia minia pasipylė iš mašinų parūkyti, vietiniai vairuotojai pradėjo pykti, kad atkreipsime plėšikų dėmesį, rūkantieji – rėkauti ir atsikalbinėti. Taip besiginčijant laikas belaukiant mašinos prabėgo nepastebimai.
 
Kampaloje mus apgyvendino viešbutyje skambiu pavadinimu „Speke Hotel“. Kas žino didžiųjų geografinių atradimų istoriją, be abejo, taip pat žino, kad tas Johnas Hanningas Speke buvo didysis XIX amžiaus anglų keliautojas. Būtent jis Ugandoje atrado Livingstoną (nors gal tą kitą keliautoją, kuris iš tikrųjų atrado Livingstoną ar kurį Livingstonas atrado) ar buvo įkvėptas Livingstono žygio, ar buvo iškeliavęs ieškoti Livingstono, bet jo nerado ir pats pasiklydo. Žodžiu, jis kažkurį iš jų rado ar pats kažkurio iš jų buvo surastas. Bet kuriuo atveju, šitoje gana sujauktoje didžiųjų atradėjų ir keliautojų galerijoje J. H. Speke yra ne pats paskutinis tūzas. Aš jau seniai pastebėjau, kad Afrikoje, kuo pompastiškesnį pavadinimą turi viešbutis, tuo jis brangesnis, bet kartu ir lievesnis.
 
Ne išimtis buvo ir „Speke Hotel“. Bet visokių aptarnavimo nesąmonių, labiausiai mane sukrėtė vanduo iš čiaupų ir tualetai. Klozetai visur, bent jau Kampaloje, neįtikėtinai miniatiūriniai, nors nepasakyčiau, kad žmonės būtų labai jau smulkūs. O vandens čiaupų sistema kažkodėl tokia kone visoje Afrikoje, kur tik jis yra: atsukus karštą bėga šaltas, o atsukus šaltą – bėga karštas. Negana to, šaltas greitai pavirsta karštu (lyg ir normaliai), bet po to vėl staigiai šaltu, net nepajudinus čiaupo. Šaltas, atvirkščiai, iš pradžių karštu, po to vėl staigiai šaltu. Ir taip kartojasi. Be to, keičiasi ir vandens srovės tempas – tai muša be gailesčio, tai vos sruvena. Sakote, taip būna visur, kur gretimame kambaryje kaimynas prausiasi? Menka paguoda, nes čia praustis po dušu yra tikras išbandymas: arba staigiai nuplikytas rėki, arba sustiręs nuo šalčio bandai reguliuoti srovę. Tas pats vyko ir kitame viešbutyje, kur persikėlėme po poros dienų. Tačiau džiaukimės, o broliai ir seserys, tuo, ką turime, naudokimės viskuo, kol karas, – taika bus baisi.
Mėgsta viską, kas angliška
 
Ugandiečiai, anot žinovų, labai draugiški žmonės, nors aš tą „draugiškumą“ veikiau pavadinčiau nuolankumu baltajam žmogui. Visi šypsosi man, nors, matyt, remdamiesi sena formule „pinigėliai jūsų greitai bus mūsų“ – tik ir težiūri, kaip tave apvogti ar apsukti.
 
Šiaip ugandiečiai nelaiko pykčio savo „vakardienos“ kolonizatoriams ir kažkaip labai mėgsta viską, kas angliška. Visi serga už kokią nors „Premier“ lygos komandą. Gatvės ir mokyklos vis dar pavadintos buvusių anglų gubernatorių ar kariškių vardais, armijos ir policininkų uniformos irgi britiškos, kai kur netgi stovi londonietiškos raudonos telefono būdelės. Pusryčiai irgi tradiciškai angliški, nors patys ugandiečiai daugiausiai valgo tik pupas. Gerai, kad visada yra sultingų ananasų, taigi aš, kaip eilinė
 
Holivudo žvaigždė, „sėdžiu ant ananasų dietos“ ir ryju juos be perstojo. Skanu.
 
Ugandiečių išsivadavimas iš „kolonializmo“ buvo ganėtinai neskausmingas ir be kraujo – nors patys nepriklausomos Ugandos vadovai vėliau gan greit išžudė milijonus savo žmonių. Netgi vietiniai teisėjai nešioja tuos juokingus britų teisininkų perukus, o rinkimų terminologija tarsi atkeliavusi iš XIX amžiaus britų rinkimų sistemos. Kaip sakė toks anglas, dalyvaujantis misijoje, tokių terminų šiais laikais modernioji D. Britanijos visuomenė nebevartoja.
 
Skubėk lėtai
 
Pirmasis posakis, kuri išmokau swahili kalba, buvo HARAKA HARAKA HAYNA BARAKA, kas reiškia „skubėk lėtai“, arba: „iš skubėjimo dar niekas nelaimėjo”, ir turi tokią pat prasmę, kaip ir ispaniškasis „manjana“.
 
Ugandietės moterys ne tokios gražios kaip etiopės, nors gražios figūros. Vyrai stambesni nei etiopai, jų nosys suplotos. Ir labai juokingos pavardės. Pavyzdžiui, „Byba“ arba „Bombo“; yra ir toks smagus vardas „Kisa“.
 
Uganda mylima ir tarptautinės visuomenės – tai bene pirmoji šalis, pradėjusi efektyviai kovoti su AIDS (nemokami prezervatyvai yra kiekvieno biuro tualete), lyg ir demokratiška (be abejo, afrikietišku supratimu), lyg ir auganti ekonomika, ir verslai neva klesti. Be abejo, esama ir bėdų: yra teroristų, nusikalstamumas didelis, viską reikia slėpti ir po vieną nevaikščioti.
 
Esame paskirti į Pietvakarių Ugandą, prie Tanzanijos, Ruandos ir Kongo sienų. Tai pati ramiausia teritorija visoje šalyje, ir būtent ta vieta, kur yra visi pagrindiniai parkai – su drambliais, liūtais, gorilomis... Uganda garsėja gorilomis, ir minios vakariečių moka beprotiškus pinigus, kad jas pamatytų arba sudalyvautų „gorilų paieškos“ kelionėse.
 
Bet kuriuo atveju, zona rami – o štai šiaurėje, pasienyje su Sudanu, vyksta kitokie dalykai – ten veikia teroristinė „Lord Resistance Army“(LRA).
 
Čia visi labai religingi – 33 proc. katalikų. Amerikiečių misionieriai čia braunasi ypač aktyviai, ir jiems sekasi…
 
Rinkimų stebėtojų laisvalaikiui – prezervatyvai ir kontraceptikai
 
Jungtines Tautos, sakyčiau, gan liberaliai ir dviprasmiškai žiūri į stebėtojų laisvalaikį džiunglėse, nes kiekvienai komandai įdėjo žiauriai didelę vaistų dėžę, kurios pusę turinio sudaro vyriški ir moteriški (nebuvau tokio matęs) prezervatyvai, vaginalinis kremas, moteriška spiralė ir net kontraceptikai. Tik lyg tarp kitko į dėžę įmesta pleistro ir švirkštų. Kažkas netgi klausė: nejaugi visi išvažiuojantys į regionus stebėtojai privalo tiek daug dulkintis...
 
Kol kas dar neapkrausiu Jūsų informacija apie politinę Ugandos istoriją ir situaciją, nors būsiu priverstas tai padaryti ateityje, paaiškinti iš esmės, kas aš čia veikiu. O veikti yra ką.
 
Nes į ką pavirto nūdienos pasaulis? Užkliūva ekstremistams netgi tokių taikių šalių kaip Danija ir Norvegija ambasados; moterys nešioja kelnes ir pyksta, kai vyrai joms atidaro duris; jaunimas nebetrokšta žinių, šventoji mokslo prigimtis iškrypusi; aklieji veda akluosius stačiai į bedugnę, paukščiai palieka lizdus dar neišmokę skraidyti, skaisčių mergaičių žvilgsnis geidulingas, o vaikai miršta net negimę…
 
Mes išvažiuojame. Vienoje rankoje laikydami Jungtinių Tautų Chartiją, kitoje – Žmogaus Teisių bilį žengiame žemyn – į nežinią, tikėdami, kad iš ten grįšime visi kartu – aukštyn, į amžinos šviesos nutviekstą pasaulį, kuriame dominuoja tvarka ir prigimtinės vertybės.
 
Visada Jūsų,
Demokratijos Gvardietis Giedrius
 
  

Žymos: Giedrius Drukteinis, Uganda

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Žmona priekaištauja vyrui:
– Mes juk niekur nevaikštome kartu…
– Gerai, rytoj, kai nešiu šiukšles, galėsi eiti ir tu!