Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2016-03-05

Laiškai iš Ugandos (II)

  
Laiškai iš Ugandos (II)
© elegancija.eu
Nors Ugandos klimatas europiečiams ir buvo priimtinas, baltųjų naujakurių čia vis dėlto neatsirado.

„Gal kas atkreipė dėmesį, o gal ir ne – neseniai Ugandoje baigėsi Prezidento ir Parlamento rinkimai, – sako Giedrius Drukteinis. – Lygiai prieš 10 metų tokius pat rinkimus Ugandoje stebėjau ir aš pats. Šie laiškai – iš ten ir iš tada.“ (Pateikiami sutrumpinti, – red. past.)

Kas ta Uganda mums? Vieniems tai tik egzotiškai skambantis pavadinimas, kitiems – musės cėcė ir gorilų tėvynė, tretiems – šalis, kurioje galėjo būti įkurta žydų valstybė.
Didžiosios Britanijos forpostas Rytų Afrikoje
 
Na, o D. Britanijai XIX amžiuje Uganda buvo pati svarbiausia teritorija Rytų Afrikoje. Prisiminus D. Britanijos imperinius interesus (jūros kelio į Indiją saugumas, kas reiškė Sueco kanalo kontrolę, o tai, savo ruožtu, reiškė Nilo upės kontrolę), šis faktas neatrodo toks keistas. XIX a. keliautojas Speke, grįžęs iš Ugandos, apskelbė, kad Nilo ištakos glūdi būtent toje teritorijoje, ir išteka ta upė iš Viktorijos ežero, kurį pats Speke taip ir pavadino tuometinės karalienės garbei.
 
Tuo metu dabartinės Ugandos teritorijoje gyvavo keturios karalystės, didžiausia iš jų buvo Buganda. Čia plūste plūdo anglų ir prancūzų misionieriai, vienu laikotarpiu dėl jų nesutarimų Ugandoje tarp vietinių net buvo kilę religiniai-pilietiniai karai, jie beveik tiksliai atkartojo XVII a. Europos karus tarp katalikų ir protestantų.
 
Paskui misionierius į Ugandą atkeliavo europiečių pirkliai, kurie jau reikalavo šalyje politinio stabilumo normaliam verslui plėtoti. Jų įtakoti britų imperijos architektai, kuriems vis atrodė, kad prancūzai arba vokiečiai gali paimti Nilo ištakų kontrolę ir nusukę upės tėkmę kita kryptimi sužlugdyti Egiptą ir sukelti grėsmę keliui į Indiją (nors niekas niekada nesiteikė net pasigilinti, ar nusukti Nilą apskritai būtų buvę techniškai įmanoma), pradėjo skatinti ekspansiją į tas karalystes.
Aršiausiai Ugandoje elgėsi Frederikas Lugardas, britų kolonijinės sistemos pagrindo – „netiesioginio valdymo“ principo kūrėjas. Tuo metu jis dar buvo pirklys ir, siekdamas užtikrinti Nilo ištakų saugumą, pasitelkęs Sudano bei Indijos armijas pastatė nemažai įtvirtintų fortų nuo Ugandos iki Indijos vandenyno, kad reikalui esant būtų galima atremti prancūzų ar vokiečių užpuolimą arba paspausti vietinių karalysčių karaliukus. Lugardas taip pat sukėlė Londoną ant kojų argumentu, kad Nilo žiotys privalo būti imperijos teritorijoje. Vyriausybė pasiryžo, ir 1894 m. atvykę pasiuntiniai iš Londono privertė didžiausios karalystės karalių priimti „Britanijos protektorato“ statusą (o 1914 m. sujungė visas karalystes į Ugandą).
 
Taip Uganda tapo dviejų didžiausių Afrikos etninių grupių – Nilo chamitų (iš kurių sudaryta visa šiaurinė Afrika – šviesaus gymio juodaodžiai) bei Bantu (visa pietinė Afrika – didžianosiai storalūpiai juodaodžiai) fronto linija. Kaip ir tradiciška beveik kiekvienoje europiečių apibrėžtoje Afrikos valstybėje, šiauriečių ir pietiečių konfliktas, užsimezgęs jau Ugandos suvienijimo metu, nėra pasibaigęs lig šiol. Šiandien daug kas bando šiame konflikte įžvelgti ir islamo–krikščionybės karo elementą, tačiau jis čia nėra stiprus.
 
Turtinga ir pažangi valstybė
 
XIX a. pabaigoje, palyginti su kitomis tuometinėmis D. Britanijos kolonijomis Afrikoje, Uganda buvo klestinti ir derlinga šalis. Palei Viktorijos ežerą buvo labai gražu, klimatas europiečiams buvo priimtinas ir malonus, skraidžiojo begalės drugelių, o bananai augo visur it piktžolės.
 
XX a. pradžioje britai čia užveisė medvilnę, ir ji padarė Ugandą viena turtingiausių Afrikos valstybių. Vienintelė europiečius rimtai tais laikais kamavusi bėda buvo musė cėcė, kuri platino lig šių laikų vis dar neišgydomą miego ligą.
 
Pagrindinis Ugandos politinis ir kultūrinis gyvenimas vyko dabartinėje sostinėje Kampaloje, kur stovėjo karaliaus rūmai. Beveik visi Ugandos vaikučiai gaudavo pradinį išsilavinimą.
 
Švietimo prasme Uganda yra labai pažengusi, daugybė Afrikos valdovų ir politikų yra gavę išsilavinimą būtent čia, kur kiekvienas miesteliūkštis, kaip ir Lietuvoje, turi savo universitetą. Afrikiečio vaiko su knygomis rankose vaizdas čia, Ugandoje, yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis – mokosi visi. Uganda lig šiol yra labai dievobaiminga šalis, ir visų politikų kalbose jaučiamas didelis religinis užtaisas.
 
Klestintys kolonijiniai pareigūnai
 
XX a. pradžioje britų kolonijiniai pareigūnai Ugandoje klestėjo: pasistatė sau golfo lauką (jis išlikęs lig šiol ir yra pats brangiausias visoje šalyje) ir gyveno patogiai įvairioje egzotiškoje augmenijoje paskendusiuose sodo nameliuose. Važinėjo dviračiais, o gubernatorius netgi turėjo automobilį, kuriam buvo specialiai nutiestas 30 km kelias nuo jo rezidencijos Entėbėje iki Bugandos sostinės Kampalos.
Iki pat 1925 m. niekas tiksliai nežinojo, kur yra šalies sienos ir kiek joje gyvena žmonių.
 
Džentelmenai į tokias ekspedicijas išeidavo pėsčiomis, nes tai buvo vienintelis keliavimo būdas tame regione. Apie 50 nešikų nešdavo įvairiausią vieno tyrinėtojo mantą, ir ekspedicijos iškeliaudavo į nežinią savaitėms bei mėnesiams, o likę Entėbėje jų namiškiai nežinodavo, kur jie, ką veikia, kada grįš, ir ar apskritai sugrįš. Tačiau toks jau buvo tas britų kolonijinių pareigūnų garbės kodeksas – padėti valdomoms šalims išsiaiškinti, kas jos yra...
 
Nebuvo „baltųjų problemos“
 
Nors Ugandos klimatas europiečiams ir buvo priimtinas, baltųjų naujakurių čia vis dėlto neatsirado, nors ne kartą D. Britanijos vyriausybė svarstė skatinimo programas čia baltiesiems kurtis. Vis dėlto juos labiau traukė Kenija. Uganda buvo tiesiog per toli nuo jūros. XX amžiaus viduryje Ugandoje gyveno apie 1000 baltųjų, o ir tie patys beveik visi buvo misionieriai arba kolonijiniai pareigūnai su šeimomis. Todėl, nepaisant visų būsimųjų bėdų ir problemų ateityje, Ugandoje nepriklausomybės priešaušriu bent jau nebuvo „baltųjų problemos“ (kaip tai atsitiko Konge ir Kenijoje).
 
Uganda klestėjo ir darė savo indėlį D. Britanijos imperijos klestėjimui, kai reikėjo – kariavo anglų pusėje. Ugandiečiai net malšino Kenijoje vykusį Mau Mau sukilimą prieš baltuosius 1952–1959 m. Be to, iki Afrikos dekolonizacijos 1960 m. Uganda kartu su Tanzanija ir Kenija sudarė vienintelę taikią salą Rytų Afrikoje.
 
Tapo nepriklausoma – bet ar tuo sugebėjo pasinaudoti?
 
Natūralu, kad 1962 m. Ugandos nepriklausomybė atkeliavo neskausmingai ir džiugiai abiem pusėms. Uganda liko konstitucinė monarchija ir tapo Britų Sandraugos šalimi.
 
Tačiau ar nepriklausomybę atgavusios Afrikos šalys kada nors iš tikrųjų tinkamai ja pasinaudojo?
Pasitraukdami britai pagal Ugandos Konstituciją valstybės vadovu padarė pietietį Bantu atstovą, o ministru pirmininku – šiaurietį chamitą. Šiauriečiai chamitai iš esmės kažkuo primena afganus – visi labai aršūs, nuo mažens nešioja ginklus ir netingi kariauti su visais, kas tik šalia jų gyvena.
Pirmasis nepriklausomos Ugandos premjeras, toks tūlas šiaurietis Obotė, visai nebuvo nusiteikęs dalytis valdžios su pietiečiais, ir 1966 m. su armija nuvertė karalių ir pats pasiskelbė prezidentu. Jis panaikino Ugandos monarchiją (paskutinis Ugandos karalius mirė Londone skurde ir prasigėręs) ir pradėjo taip pat daugeliui Afrikos valstybių nesvetimą madą, kurios padarinius jaučiame čia ir šiandien: Ugandoje nuo tų laikų dar niekas niekam nėra valdžios atidavęs geruoju.
 
Šiuo metu Afrika vėl panaši į tą, kokia ji buvo po 1960 metų – kariaujanti, judanti ir persiskirstanti. Šis procesas, kainuojantis begales gyvybių ir išteklių, negali mums nerūpėti.
 
Giedrius Drukteinis
 
 
Pirmoji įspūdžių iš Ugandos dalis - čia.
  

Žymos: Giedrius Drukteinis, Uganda

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kodėl politikų sąžinė švari?
- Jie ja dar niekada nesinaudojo.