Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Aistis Girnius   |   2017-09-10

Raudonas įniršis

  
Raudonas įniršis
© autowp.ru
Iš tikrųjų gamintojui nešovė į galvą nudažyti „automobilį masėms“ „Plymouth Fury“ ryškiai raudona sp
„Plymouth“ – ne pati prestižiškiausia amerikietiška markė, užtat viena masiškiausių.

Tarp automobilių mėgėjų „Plymouth Fury“ niekada nebuvo kulto objektas. Kol siaubo karalius Stephenas Kingas 1983-iaisiais parašė savo „Kristiną“...

Retai kokiam nors automobilio modeliui pasiseka gauti pravardę visiems laikams. Dar rečiau taip nutinka dėl knygos ar filmo įtakos. Bet būtent toks likimas buvo lemtas 1958-ųjų „Plymouth Fury“. Lengva siaubo romanų rašytojo Stepheno Kingo, parašiusio knygą „Kristina“ apie piktos dvasios apsėstą raudoną automobilį, o paskui ir tą romaną ekranizavusio Holivudo režisieriaus Johno Carpenterio ranka, plymutai akimirksniu tapo kultinėmis transporto priemonėmis. Gerbėjai visus juos ėmė vadinti tuo pačiu moterišku vardu – Kristina.
Ar „Plymouth Fury“ užsitarnavo tokią šlovę, ar ne, klausimas ginčytinas. Tačiau kaip automobilių pramonės epochos, dėl dizaino rafinuotumo ir prabangos amerikiečių išdidžiai vadinamos „Detroito baroku“, simbolis ši mašina buvo pasirinkta daugiau nei sėkmingai. Žinoma, ne antraeilį vaidmenį suvaidino ir modelio pavadinimas – „fury“ juk angliškai reiškia įniršį. Sunku būtų rasti tinkamesnį vardą pragaro jėgų įsikūnijimui...
 
Automobilis „masėms“
 
„Plymouth“ – ne pati prestižiškiausia amerikietiška markė, užtat viena masiškiausių. Savo istoriją ji skaičiuoja nuo 1928 metų. Tuomet automobilių pramonės magnatas Walteris Percy‘s Chrysleris, keturiais metais anksčiau ant firmų „Maxwell“ ir „Chalmers“ griuvėsių sukūręs nuosavą kompaniją „Chrysler“, skubiai lipdė automobilių imperiją, galinčią pakonkuruoti su tokiais gigantais, kaip „Ford“ ir „General Motors“. Tam W. P. Chrysleriui reikėjo nebrangaus automobilio. Juo ir tapo „Plymouth“, taip pavadintas Plymuto uolos garbei (būtent prie jos 1620-aisiais prisišvartavo garsusis laivas „Mayflower“, atgabenęs į Ameriką pirmuosius anglų kolonistus).
 
„Plymouth“ buvo pigus modelis ir niekada negarsėjo nei itin išraiškingu dizainu, nei pažangiais konstrukcijos sprendimais.
 
Tuo metu „Chrysler“ koncernas, 4-ojo dešimtmečio viduryje smarkiai nudegęs nagus su futuristiniu „Airflow“ modeliu, kuris kažkodėl publikos nesužavėjo, puolė į kitą kraštutinumą – perdėtą konservatyvumą. Todėl su kiekvienais metais kraislerių modeliai ėmė vis labiau atsilikti nuo mados. Padėtis pasikeitė tik 1955 metais, kai į korporaciją atėjo naujas dizaineris Virgilas Exneris ir sukūrė „Forward Look“ – „žvilgsnis į priekį“ – stilių, išsiskyrusį veržliomis linijomis ir tada Amerikoje itin madingais milžiniškais „pelekais“ galinėje kėbulo dalyje.
 
1957–1958 metų „Plymouth“ modeliai tapo kone charakteringiausiais „pelekinių“ automobilių pavyzdžiais. Šios mašinos turėjo viską: agresyvias, bet kartu ir grakščias kėbulo linijas, daugybę chromuotų detalių, dvigubus žibintus ir, žinoma, „pelekus“. Tačiau vis tiek neatrodė nei sunkiasvorės, nei perkrautos detalių, nors tai buvo būdinga daugumai to laikmečio amerikietiškų automobilių – pakaks paminėti vien tik „Buick“, „Oldsmobile“ ar „Mercury“.
Metais anksčiau, 1956-aisiais, „Plymouth“ modelių linijoje atsirado naujokas – „Fury“. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip sportinė mašina ir leistas vieninteliu variantu – dvejų durų coupe su stogu. Modelis laikytas išskirtiniu ir gamintas nedidelėmis partijomis.
 
Standartiniu varikliu 1958-ųjų „Fury“ buvo 8 cilindrų „Dual Fury V-800“ su dviem karbiuratoriais. Jo darbinis tūris siekė apie 318 kubinių colių (apie 5,2 l), galia – 290 „arklių“ esant 5200 sukimo momentui. (Pagal užsakymą būdavo galima sumontuoti ir 305 AB „Golden Commando“ variklį.)
 
Reikia pripažinti, jog tais laikais „Fury“ varikliukas buvo gana solidus. Jis leisdavo automobiliui įsibėgėti iki 100 km/val. per mažiau nei 8 sekundes, o maksimalus „Įniršio“ greitis siekdavo 240 km/val.
Iš viso iki 1958-ųjų buvo pagaminta 5 303 „Plymouth Fury“ coupe iš 444 000 plymutų. „Fury“ sedanai ir universalai atsirado tik 1959 metais, vėliau „Fury“ pradėtas gaminti visų kėbulų tipų – tapo baziniu standartinio dydžio „Plymouth“ modeliu ir taip gyvavo iki pat 1975-ųjų, kai buvo pervadintas „Gran Fury“.
 
„Kristina“
 
Stephenas Kingas savo romane nesiekė išlaikyti istorinio tikslumo – rašytojui buvo svarbesnė konkrečios epochos dvasia, todėl retro automobilių aistruoliai „Kristinoje“ randa daugybę klaidų ir nesutapimų.
 
Pavyzdžiui, knygoje „Plymouth Fury“ – ketverių durų modelis, tačiau, kaip minėta, iki 1959-ųjų šie automobiliai turėjo tik dvejas dureles. S. Kingas Kristinoje „sumontavo“ automatinę „Hydramatic“ pavarų dėžę, tačiau jas gamino „General Motors“. „Chrysler“ modeliuose buvo montuojamos „Torqueflite“ pavarų dėžės – ir ne svertinės, o mygtukinės. (Beje, ekranizuodamas „Kristiną“ J. Carpenteris kai kurias klaidas ištaisė – ir privėlė naujų.) Tačiau didžiausią, nors gerbėjams tikrai mažiausiai rūpinčią klaidą S. Kingas padarė „nudažęs“ Kristiną raudona ir balta spalvomis, mat tikrieji 1958-ųjų „Fury“ modelio plymutai buvo dažomi tik smėlio spalva su auksine apdaila. Vis dėlto rašytojas išmaniai šį netikslumą užglaistė parašęs, jog mašina buvo perdažyta pirmojo savininko reikalavimu.
 
„Patobulinimų“, kuriuos apsėstasis „Plymouth Fury“ įgijo S. Kingo valia, sąrašas dar ilgas, pradedant visais varomais ratais ir baigiant gebėjimu važinėti be vairuotojo arba „susiremontuoti“ po bet kokio gedimo.
Beje, pastarojo pobūdžio „stebuklų“, nutinkančių 1957-ųjų ir 1958-ųjų plymutams, gerokai padažnėjo po filmo „Kristina“ pasirodymo: gerbėjai medžiote medžioja šias mašinas automobilių kapinynuose ir restauruoja nekreipdami dėmesio į išlaidas. Kadangi tikrųjų „Plymouth Fury“ buvo pagaminta labai nedaug, tai apyvarton eina bet kokio modelio plymutai, bent iš tolo panašūs į Kristiną – pavyzdžiui, „Belvedere“ ar „Savoy“. Iš jų originalių detalių bandomi lipdyti „įniršiai“. Raudonai baltos spalvos, žinoma.
Panašiai, tarp kitko, buvo renkami ir filmo „Kristina“ pagrindiniai „herojai“. Režisieriui J. Carpenteriui visose Jungtinėse Valstijose pavyko rasti vos tinkamus 23 plymutus: 16 buvo panaudoti filmavimui, likusieji – atsarginėms detalėms.
 
Kad parodytų, kaip Kristina važinėjasi be vairuotojo, filmo kūrėjams teko griebtis įvairiausių gudrybių. Paprasčiausias variantas buvo nudažyti priekinį automobilio stiklą juoda spalva palikus nedidelį langelį vairuotojo akių lygyje – o ir tą užtemdytą. Kadangi tokie pasivažinėjimai buvo dar ir filmuojami tamsoje, prie Kristinos vairo galėjo sėdėti tik aukščiausios klasės profesionalai.
 
Tai dabar kine kompiuteriniais specialiaisiais efektais galima parodyti viską. O 1983-iaisiais, kai apie tokias technologijas tebuvo galima tik pasvajoti, sceną, kurioje vandalų į šipulius sudaužyta Kristina „regeneruoja“, teko filmuoti po netikromis plastikinėmis kėbulo plokštėmis, pastačius po jomis hidraulinius siurblius. Jie įtraukė plastiką, ir tas „susiraukšlėjo“. Visas šis procesas buvo nufilmuotas kino juostoje, kurią vėliau paleido atbulai – atrodė, kad automobilio kėbulas išsitiesina visus įlenkimus savaime.
Dauguma „Kristinos“ filmavimui surastų plymutų tapo kinematografininkų aukomis – tai yra buvo visiškai sunaikinti. Filmavimo darbams pasibaigus liko tik trys sveikos mašinos, kurias panaudojo reklaminei juostos kampanijai, o vėliau pardavė kolekcininkams. Toks vandalizmas, žinoma, papiktino antikvarinių automobilių mylėtojus. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, juk galiausiai filmas „Kristina“ sukūrė „Plymouth Fury“ kultą ir padėjo iš sąvartynų išgelbėti šimtus senovinių automobilių.
 
Dabar sunku būtų rasti Amerikos automobilių pramonės aukso amžiaus laikų mašiną, kuri turėtų tokį didelį ištikimų gerbėjų ratą kaip „Plymouth“. Grėsmingas automobilio įvaizdis nieko negąsdina – veikiau priešingai: už kruopščiai restauruotą plymutą Kristinos apžavėtieji pasiryžę sumokėti daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių.
 
 
  

Žymos: Automobilis, Stevenas Kingas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ant ežero kranto dalininkas tapo peizažą. Turistai (tėvas ir sūnus) kurį laiką stebi jo darbą, paskui tėvas sako:
– Matai, sūneli, kiek vargo, jeigu neturi fotoaparato.