Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

tiesa.com   |   elegancija.eu   |   2014-03-01

„Visa“: kaip viena kreditinė kortelė užkariavo pasaulį (II)

  
„Visa“: kaip viena kreditinė kortelė užkariavo pasaulį (II) Šiuo metu \\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\"Visa\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\" kortele naudojasi beveik milijardas žmonių pasaulyje.

„BankAmericard“ programos kūrėjas Josephas P. Williamsas (1915–2003) turėjo ekonomisto diplomą ir dar kariaudamas Europoje per Antrąjį pasaulinį karą jau norėjo dirbti „Bank of America“ – jam neišpasakytai imponavo banko įkūrėjo A. P. Giannini gyvenimas ir veikla. Iškart po karo J. P. Williamsas iš savo gimtosios Naujojo Džersio valstijos atvyko į San Franciską ir pasiprašė priimamas į banką. Per kelerius metus jis padarė karjerą ir tapo „Bank of America“ Klientų aptarnavimo tyrimo grupės vadovu. 1956 metais ši grupė gavo neoficialią užduotį – pabandyti sukurti visuotinę kreditinių kortelių sistemą.

Neapmokestinamas laikotarpis
Per dvejus metus J. P. Williamsas nuodugniai išstudijavo situaciją. Tuometinis tipinis amerikietis nešiojosi daugybę parduotuvių ir bankų kortelių, gaudavo gausybę sąskaitų, kurių apmokėjimas buvo painus ir keblus. Bankui tvarkyti gaunamus čekius mažoms sumoms iš gausybės prekybos vietų buvo brangu. Bent tuzinas bankų bandė sukurti bendrą finansinį instrumentą, tobulesnį už „Diners Club“ kortelę, kuri buvo brangi, nedaug kur priimama ir priklausė išimtinai vienai finansinei institucijai, tačiau kol kas niekam neužteko pajėgumų tai paversti efektyvia sistema. J. P. Williamsui į galvą šovė drąsi idėja paimti rinką masiškumu, tikintis, kad būtent taip kiti bankai prisijungs prie dominuojančios „Bank of America“ programos. Skirtingai nuo 30 dienų atidėjimo, taikomo „Diners Club“ turėtojams, J. P.
Williamsas pasiūlė visiškai neapmokestinamą 25 dienų laikotarpį bei mažesnius procentus už transakciją. Jo kuriama kortelė turėjo visišką naujovę – kredito bei pardavimo limitus – sumą, iki kurios pardavėjui nereikėjo skambinti į banką ir klausti, ar pirkėjas turi pinigų – tai garantavo pats bankas.
 
„Kreditinių kortelių aušra“
 
J. P. Williamsas įkalbėjo banko vadovybę išsiuntinėti žmonėms tiesiogiai… veikiančias banko korteles su 300–500 dolerių kreditu. Eksperimentui buvo pasirinktas Fresno miestas Kalifornijoje. Jame gyveno tik ketvirtis milijono gyventojų (iš jų pusė turėjo sąskaitas „Bank of America“ banke), taigi miestas buvo pakankamai didelis, kad bandomoji kortelė veiktų, ir pakankamai mažas, kad nekiltų viešųjų ryšių krizė, jei eksperimentas nepavyktų.
 
Ir vieną 1958 metų rytą 60 tūkstančių Fresno gyventojų savo pašto dėžutėse rado tikrą dovaną, nukritusią iš dangaus – veikiančią „BankAmericard“ kortelę, kurią buvo pasiruošę priimti trys tūkstančiai miesto prekybos ir paslaugų teikimo vietų. Iš pradžių viskas ėjosi gerai – kortelė veikė, ja buvo mielai mokama, bet netrukus banke kilo panika – pasklido gandas, kad konkurentai ruošiasi išleisti analogišką kortelę, ir „Bank of America“ užpylė visą Kaliforniją savo kortelių lietumi – per penkiolika mėnesių buvo išsiuntinėta du milijonai „BankAmericard“ kortelių (vėliau ta kampanija buvo pavadinta „kreditinių kortelių aušra“). Jos buvo priimamos jau 20 tūkstančių prekybos vietų.
Problemos
 
Iš pradžių „Bank of America“ vadovybei ir J. P. Williamsui atrodė, kad taip masiškai užlieti rinką veikiančiomis kortelėmis yra pamatuota ir valdoma rizika. Veikiančios kortelės buvo išsiuntinėtos net tinkamai nepatikrinus adresatų kreditingumo – kiekybė buvo svarbiau. Kreditinės kortelės buvo siunčiamos pagal bet kokį sąrašą, kurį tik bankui pavykdavo gauti – jas gaudavo vaikai ir naminiai gyvūnėliai, bedarbiai ir alkoholikai. Vienu atveju bankas netgi sudarė sąrašą visų, kuriems jokiu būdu nebuvo galima išduoti kreditinės kortelės (kriminaliniams nusikaltėliams ir banko skolininkams), tačiau per klaidą visiems jiems savo korteles ir išsiuntinėjo… Taip dovanojamas kreditas daugeliui žmonių suveikė kaip cukrus diabetikams. Net penktadalis žmonių nesiteikė apmokėti sąskaitų už savo pirkinius (vietoj keturių procentų planuotų eksperimento pradžioje), ir masiškai dovanojama „BankAmericard“ pagimdė visiškai naują nusikaltimų rūšį – neautorizuotą kreditinių kortelių panaudojimą. Prostitutės prekiavo vogtomis savo klientų kortelėmis, sukčiai greitai išmoko pirkti kuo mažesnėmis sumomis, kad pardavėjas neskambintų į banką klausdamas patvirtinimo ir leidimo. Vienu metu vagys iš banko sandėlio netgi pavogė visą konteinerį su neišduotomis kortelėmis ir privertė banką slapta jas išpirkti…
 
Politikai ir žiniasklaida stojo prieš „BankAmericard“, ypač atsižvelgiant į tai, kad kortelės savininkas pagal sutartį visada privalėjo apmokėti gaunamą sąskaitą, nepaisant to, kas pasinaudojo ta kortele… Netgi bažnyčia pasmerkė kortelę, kaltindama „Bank Of America“ kuriant amoralią, „į kreditą orientuotą ekonomiką ir visuomenę“. Dėl tokios prastos reputacijos kiti bankai vengė jungtis prie „BankAmericard“ programos.
 
Nuostoliai ir... pasaulinis fenomenas
 
1959 metų pabaigoje „Bank of America“ pripažino, kad dėl žmonių nesąžiningumo prarado aštuonis milijonus dolerių, o su reklamos ir logistikos išlaidomis nuostoliai pasiekė net 20 milijonų. J. P. Williamas buvo priverstas atsistatydinti.
 
Iš dalies jis ir pats pripažino savo kaltę – niekada gyvenime nesusidūręs su kreditais J. P. Williamsas naiviai tikėjo žmonių sąžiningumu, bet būtent „mažasis žmogus“, kuriam aptarnauti A. P. Giannini ir sukūrė „Bank of America“, pasirodė besąs „didysis sukčius“, kuriam dovanojant kreditinę kortelę būtina ir vindikacinė priežiūra. Pasitraukęs iš banko J. P. Williamsas leido savo laikraštį, bet 1962 metais sugrįžo į kreditų verslą „Chase Manhattan“ banke. Jis mirė sulaukęs 88 metų, spėjęs pamatyti, kaip jo sukurta kortelė vis dėlto tapo pasauliniu fenomenu.
 
Mat, net ir pasitraukus J. P.Williamsui buvo suvokta, kad sistema vis dėlto veikia. „Bank of America“ įvedė griežtesnę finansinę kontrolę ir išsiuntinėjo tris milijonus laiškų su atsiprašymu dėl sukeltų nepatogumų. Galų gale sistema pradėjo funkcionuoti daugmaž sklandžiai. 1960 metais pirmas Kalifornijos bankas įsigijo licenciją leisti savo „BankAmericard“. Kortelės populiarumas pradėjo augti, ir 1965 metais „Bank of America“ pradėjo pardavinėti „BankAmericard“ licencijas už Kalifornijos ribų, ir vis daugiau bankų palaikė bendrą kortelės sistemą. Kai 1970 metais įstatymai vis dėlto uždraudė siųsti korteles tiesiogiai potencialiems vartotojams, bankai jau buvo spėję išdalinti daugiau kaip 100 milijonų kortelių. Jos tapo neatsiejama amerikiečių piniginės dalimi…
 
Atsisakė išimtinių teisių
 
1966 metais „BankAmericard“ pasirodė ir užsienyje. Anglijoje ji buvo žinoma kaip „Barclaycard“, Kanadoje – kaip „Chargex“, Prancūzijoje –„Carte Bleue“. Tais pačiais metais keli Kalifornijos bankai susivienijo ir sukūrė savo kortelės ženklą, kad galėtų konkuruoti su „BankAmericard“ – naujoji kortelė buvo pavadinta „MasterCharge“, kuri 1979 metais pavirto į „MasterCard“.
 
1970 metais pats „Bank Of America“ atsisakė išimtinių teisių į „BankAmericard“ programą, kurią jau buvo sunku suvaldyti ir prižiūrėti, tačiau keliolika JAV bankų susivienijo į „National BankAmericard“ konsorciumą šiai programai tęsti ir plėtoti. Konsorciumo tarptautines operacijas (tuo metu „BankAmericard“ buvo priimama 15 valstybių) kontroliuojantis padalinys, pavadintas IBANCO, 1976 metais nusprendė, kad prasmingiau būtų kortelę pervadinti kitu pavadinimu, mat, daugelyje šalių žodžiai „Bank“ ir „America“ vartotojams kėlė nepageidaujamų asociacijų. Tuometinis IBANCO vadovas Dee Wardas Hockas sugalvojo „BankAmericard“ pervadinti „Visa“.
 
Kodėl „Visa“?
 
Legenda teigia, kad D. Hockas ieškojo žodžio, lengvai atpažįstamo ir ištariamo bet kuria kalba. O ar galėjo būti labiau pažįstamas žodis bet kuriam to meto keliaujančiam žmogui nei „viza“? Būtent dėl to D. Hockas ir siūlė kortelę pervadinti „Visa“ – kaip papildomą priemonę keliautojo problemoms spręsti.
Vėliau ir pati IBANCO buvo pervadinta „Visa, Inc.“ („Visa International Service Association“). Šiandien ši ekonominių transakcijų kompanija nebeleidžia savo kortelių, tik suteikia licenciją bet kuriai finansinei institucijai naudotis šiuo prekės ženklu. Kompanijos pajamos atkeliauja iš dviejų šaltinių – transakcijos mokesčio, kuris sumokamas atsiskaitant „Visa“ kortele, ir licencijos mokesčio, kurį konsorciumui sumoka finansinė institucija.
 
Šiandien visoje planetoje priimamas korteles su „Visa“ ženklu turi beveik milijardas žmonių. Per metus jie padaro daugiau kaip 70 milijardų transakcijų, aptarnaujančių beveik 5 trilijonų dolerių vertės operacijas…
 
  

Žymos: Finansai, Bankai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pereinamasis amžius – kai karštą dieną nebežinai ko nori labiau – ledų ar šalto alaus.