Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Alfa.lt   |   2019-10-27

Laimės virusą skleidžianti R. Kaktytė – apie skaudžius gyvenimo lūžius ir atsitiesti padėjusią dainelę

  
Laimės virusą skleidžianti R. Kaktytė – apie skaudžius gyvenimo lūžius ir atsitiesti padėjusią dainelę
© Asmeninio albumo nuotrauka

Karalienių mokymus vedanti Rasa Kaktytė prieš kurį laiką tapo tikra socialinių tinklų žvaigzde. Moters sukurta dainelė „Aš esu laiminga“ suskambo garsiausių žmonių lūpose. Visgi šiandien laimę aplinkiniams dalijančios Rasos gyvenime netrūko išbandymų, po kurių nebuvo lengva atsitiesti.

„Buvo toks momentas, kai apsikabindavau medį ir verkdavau. Džiaugiuosi, kad „neužsikabinau“ už alkoholio. Pirma mintis buvo „noriu viską pamiršti“. Kartą pabandžiau stipriai prisigerti. Sekančią dieną nepakeliamas širdies skausmas sustiprėjo neišmatuojamai. Po tos dienos viskas apsivertė, pradėjau dėkoti už savo gyvybę, už dukrytės gimimą, už dovaną, kurią ji padovanojo“, – pasakojo pašnekovė.
Portalui Alfa.lt R. Kaktytė papasakojo apie vingiuotą kelią į laimę. Dalijamės pirmąja interviu dalimi.
 
– Rasa, kas jums yra laimė? Ar visą gyvenimą jautėtės laiminga?
 
– Taip. Tik su pertraukomis. Laimė man yra laisvė. Veikti tai, ką nori, kas teikia pasitenkinimą. Žmogaus prigimtyje yra kažko siekti. Iš tiesų, siekiu tik vieno – būti geresniu žmogumi. Man tai – labiau priimti, labiau, mylėti, daugiau dalintis. Tai – man yra laimė.

– Jūsų gyvenime buvo ir lūžių, skaudžių netekčių. Kaip po tokių sukrėtimų sugebėjote atsitiesti?
 
– Buvo. Ir nemažai. Stipri dvasia išveda „per viską“. Visada buvau labai drąsi. Bebaimė. Mylėjau žmones. Augau mylinčioje šeimoje, daug laiko praleidau su seneliais, man visada patiko leisti laiką su vyresniais žmonėmis. Jau nuo 17 metų turėjau vyresnį draugą ir laiką leisdavau dešimčia metų vyresnių žmonių rate. Bendraamžių aktualijos ir problemos man nebuvo labai aktualios.
Nuo pirmos klasės žinojau, ką studijuosiu. Man pasisekė, augau aplinkoje, kuri mane palaikė, skatino, manimi tikėjo. Kai ketvirtame kurse mano mamą rado negyvą, natūraliai mobilizavausi, žinojau, kad turiu palaikyti tėvą ir jaunesnį brolį. Toliau tęsiau studijas ir darbą. Nepalūžau, bet pykau „ant“ neteisybės. Man atrodė, kad tai, kas atsitiko, neteisinga. Kaip žinia, pyktis kaupiasi tulžyje, tad po poros metų teko ją išoperuoti. Lengvai „atsipirkau“.
 
Pamenu tuo metu skaičiau Nyčę. Mes radome daug bendro. Jis, kaip ir aš, filologas, filosofas. Man labai padėjo tai, kad nemoralizavau savęs. Neieškojau kaltų. Neprispaudžiau savęs krikščioniškomis dogmomis. Skaičiau ir daug dirbau. Protui sunku patikėti, bet anksčiau ar vėliau ir jis įsitikina, kad to, apie ką tuo momentu negalvoji, ir nėra.

– Tikriausiai po skaudžios netekties turėjo praeiti nemažai laiko, kol atsitiesėte. Na, o kada buvo tas kardinalus lūžis, paskatinęs kitaip pažvelgt į save?
 
– Kardinalus lūžis buvo mirus dukrytei. Mustangas iškart pažabojo savo prigimtį, laisvę ir tapo savo paties kūno ir proto įkaitu. Man atrodė, kad miriau kartu su ja. Kūnas turėjo pratęsimą, bet jo nebematė. Protas galvojo, kad save įprasmino, bet suprato, kad klydo.
 
Išlaisvino gamta ir dėkingumas. Išsikėlėme su vyru gyventi į mišką. Ieškodavau kasdienybėje mažų dalykų, už kuriuos galėčiau padėkoti. Dėkodavau sau, kad nusileidau iš antro aukšto į pirmą pasidaryti kavos puodelio, už atskridusį į kiemą paukštelį. Galiausiai jis mane pakvietė pasivaikščioti miške. Apsikabindavau medį ir verkdavau. Džiaugiuosi, kad „neužsikabinau“ už alkoholio. Pirma mintis buvo „noriu viską pamiršti“.
 
Kartą pabandžiau stipriai prisigerti. Sekančią dieną nepakeliamas širdies skausmas sustiprėjo neišmatuojamai. Po tos dienos viskas apsivertė, pradėjau dėkoti už savo gyvybę, už dukrytės gimimą, už dovaną, kurią ji padovanojo – kaip niekada atsigręžiau į save. Viduje tvirtai žinojau, kad turiu būti tarp žmonių, tad jau po mėnesio važiavau į stovyklą pas Robertą Karvauską. Daug skaičiau, klausiausi muzikos, meditavau, lankiau kvėpavimo sesijas.
 
Esu labai dėkinga savo vyrui – kartu iškalbėjome visą skausmą, kai pavargdavome kalbėti, medituodavome, vaikščiodavome po mišką ar klausydavomės muzikos. Nuomavomės namą iš nuostabiai gerų žmonių, jie gyveno šalia, atnešdavo duonytės, sūrio, kaibo gėrybių, pakviesdavo arbatos puodeliui. Žmogui reikia žmogaus. Mes visi dėl visų. Mus gydo širdžių šiluma. Visada sakau moterims: „Tu ne viena, visada gali man paskambinti, parašyti.“
 
– Šiandien vedate moteriškumo mokymus, raginate moteris savyje pažadinti karalienės būseną. Kas tai? Ir kaip tai pažadinti?
 
– Karalienės karūna – dėkingumas. Kai jis susvyruoja ir ima kažko trūkti – užsidėk dėkingumo karūną. Dėkok, kol tapsi pilnu ir būsi absoliučioje gausoje. Kasryt atsikeliu su dėkingumu. Ačiū, nauja diena. Ačiū, kavos puodelis. Ačiū, kad galiu šią dieną praleisti su mylimu vyru. Mes turime tik tai, už ką dėkojame ir ką atiduodame, nes tai ne mūsų. Tai mūsų dėmesio nukreipimas į savo pilnatvę.
 
Ateina laikas, kai imi dėkoti už visas patirtis, už visus skaudžius išgyvenimus. Už gyvybę. Už mirtį. Tai – Visagalės kūrėjos būsena. Su ja ateina visiška laisvė. Tai didžiausia prabanga, kurią galime sau leisti. Laisvė rinktis – kur nukreipti savo dėmesį. Laisvė priimti sprendimus drąsiai. Nebebijai suklysti. Nebebijai gyventi. Visa tai yra meilė, tik kinta jos forma – nuo baimės, trūkumo iki visiško pasitikėjimo ir pilnatvės.
 
– Ar tai yra jūsų misija?
 
– Taip. Priimti, mylėti, dalintis. Turime tik tai, ką atiduodame. Šiandien džiaugiuosi kiekvienu saulės spinduliu, – galiu jį parodyti visoms savo sesėms, visai žmonijai. Užtenka pasakyti – žiūrėk, šviečia saulė! Ji, kaip ir Tu – nuostabi.
 
– Visai neseniai socialinius tinklus apskriejo jūsų daina „Aš esu laiminga“, kuri tikrai kelia tik pozityvias emocijas. Kaip ji atsirado?
 
– Tai mano mylimiausia daina! Dainuoju ją mašinoje, duše, spontaniškai. Vieną dieną pradėjau niūniuoti, o paskui traukti pilnu balsu. Laimės virusas yra užkrečiamas. Aleliuja. Tikiuosi, jos vibracija – tiesiai visiems į širdis. Jei nebedainuoju jos, suprantu, kad pradėjau per daug galvoti. Laimėje nėra kada per daug galvoti. Tiesiog veiki ir nevertini. Kol turiu kūną šoksiu ir dainuosiu non stop (nesustodama – aut. past).

– Ar matėte aplinkinių reakciją į šią dainą? Rodos, ne visi supranta jos prasmę, tad kaip reaguojate į tai? Kaip apskritai reaguojate į kritiką?
 
– Natūrali nuoširdi reakcija yra daugiausia, ką žmogus gali padovanoti – savo tikrumą. Ačiū! Jei žmogus dainuoja kartu – jis yra laimingas kaip ir aš, jei žmogui juokinga – nuostabu, nes juokas ilgina gyvenimą, laimė sėlina į jo širdį, p jei nori pasišaipyti – puiku, nes laimė jam padeda išsilaisvinti nuo savęs smerkimo. Kai leidi sau būti, leidi ir kitam būti taip, kaip jam būnasi.
 
Džiaugiuosi, kad žmones pasiekia mano laimė – žadina iš apatijos, kai žmogus save uždaręs į „narvą“, kai jam skauda, bet jis net negali pasakyti, kad jam skauda. Tikiuosi, jis bent nutuokia, kad yra narve, – tada dar yra vilties.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petriukas įkrito į balą. Mama barasi:
– Kaip tu galėjai, kodėl tu toks išsiblaškęs! Ir dar vilkėdamas naują kostiumą!
– Mamyte, taip greitai viskas įvyko, kad aš nespėjau jo nusivilkti!