Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, Delfi.lt   |   2019-01-21

Laurynas Maybach merginos ieško jau 6 metus: lietuvės – barakudos, todėl planuoja emigruoti į Londoną

  
 Laurynas Maybach merginos ieško jau 6 metus: lietuvės – barakudos, todėl planuoja emigruoti į Londoną
© Asmeninio albumo nuotr.

Daug lietuvių dėmesio internete sulaukiantis Laurynas Maybach socialiniuose tinkluose kuria vaizdo transliacijas, kurias su malonumu tiesiogiai stebi net dešimtys tūkstančių žiūrovų vienu metu. Vėliau tokie netipiški iš Trakų kilusio 27-erių vaikino vaizdeliai peržiūrimi dar šimtus tūkstančių kartų. Dėmesį Laurynas labai mėgsta ir dėl jo jis yra pasiryžęs net peržengti ribas. Tačiau, kaip sako pats pašnekovas, po linksma juokdario kauke slypi sunkūs išgyvenimai.





Laurynas pirmą kartą gerbėjams atskleidė šokiruojančius savo gyvenimo faktus, kuriuos slėpė ne vienerius metus. Vaikinas prabilo apie narkotikus, išsidavė ne kartą gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje ir papasakojo apie rimtus nesutarimus su šeimos nariais.
Nors šis pokalbis gali atrodyti tarsi pats atviriausias, kokį tik yra pademonstravęs Laurynas, dalis jo teiginių atrodo sunkiai įtikėtini. Taip pat verta paminėti, kad socialinių tinklų garsenybė kalbėti telefonu nepanoro ir į klausimus atsakyti sutiko raštu. Nors daugeliui žmonių Lauryno kuriami iššūkiai, kuriuose jis vienu ypu išgeria butelį aliejaus, valgo kačių ėdalą ar per kartą suvalgo 100 putpelių kiaušinių atrodo tiesiog absurdiški, vaikinas tikina, kad tokiu būdu jis kuria pramogą ne tik sau, bet ir to ieškantiems internautams. Nors kol kas Laurynas sako nesiskundžiantis savo savijauta.
 
– Laurynai, kas nutiko tavo gyvenime, kad pradėjai užsiiminėti tokia netipiška veikla internete? Yra dalis žmonių, manančių, kad esi gerokai protingesnis, nei save parodai tiesioginėse transliacijose, gal iš tikrųjų tai tėra „Maybacho“ vaidmuo, personažas?
 
– Jau seniai norėjau daryti tiesiogines transliacijas. Mano humoras buvo įvertintas plačiame ir įvairiame draugų rate – įtariau, kad panašiai turėtų sektis ir internete. Tiesą sakant, išėjo viskas geriau nei tikėjausi. Daugiausiai įtakos šiam žingsniui padarė tai, kad 2017-ųjų metų spalio 11-ąją baigiau vartoti visiškai visas psichoaktyvias medžiagas – nuo legalių, pavyzdžiui, kofeino, alkoholio ar nikotino, iki nelegalių – marihuanos, amfetamino ar ekstazio. Taip pat pradėjau aktyviau gyventi, sveikai maitintis, vartoti daugiau skysčių, mankštintis, sportuoti, užsiimti protine veikla, skaityti knygas. Viduje atsirado stiprybės, valios ir energijos atsisakyti svaigalų, kuriuos vartojau tikrai ne iš gero gyvenimo. Maždaug 2011-aisiais metais man buvo tik du keliai – arba pasitraukti iš gyvenimo arba pradėti vartoti. Kai girdžiu žmones teisiančius ir smerkiančius tuos, kurie vartoja – man kyla pyktis.
 
Žmogui, kuris turi bėdų ir problemų reikia padėti, o ne smerkti. Kaip tu gali smerkti tą, kurį, pavyzdžiui, kaip mano atveju, artimieji sutraumavo, sužlugdė tiek psichologiškai, tiek fiziškai ir kuriam laikui atėmė bet kokią viltį ir gyvenimo prasmę? Kaip tu gali smerkti žmogų, kuriam sugadino gyvenimą? Mano manymu, smerkti tokius asmenis yra taip pat kvaila, kaip smerkti sunkiai sergančius žmones. Tik metęs vartoti pradėjau stotis ant kojų, atsigavau finansiškai, todėl tik 2017-ųjų gruodžio mėnesio gale įsigijau telefoną, kuris yra pajėgus tiesioginėms transliacijoms socialiniuose tinkluose. Nepaisant to, pirma transliacija įvyko tik 2018-ųjų kovo 22-ąją „Facebook“ tinkle, uždaroje grupėje. Ilgai dvejojau, jaudinausi, bijojau, nedrįsau, bet kartą ją padaręs, įsidrąsinau ir tai tapo mano kasdienybe, išsigelbėjimu bei gyvenimo džiaugsmu, savirealizacija. Iki pirmosios savo transliacijos buvau užsidaręs namie, niekam nereikalingas, daug skaičiau knygų, sportavau, mąsčiau, galvojau ir, atsiradus palankiai progai, visą savyje sukauptą energiją ir entuziazmą susprogdinau taip, kad visa Lietuva išgirdo.
 
Ko gero, greičiausiai niekada šio sprogimo ir nebepamirš. Mano daromi iššūkiai, be jokios abejonės, yra mano raktas į sėkmę. Nėra Lietuvoje tokio žmogaus, kurį internete būtų tiesiogiai stebėję 18 000 žmonių vienu metu. Tuomet tai buvo švediško delikateso – pūdytos silkės iššūkis, kurį, be abejo, įveikiau su kaupu – suvalgiau visą silkę ir dar išgėriau visą tą supuvusiomis šiukšlėmis dvokiantį skystį. Po iššūkio išgėriau apie 4,5 litro mineralinio vandens. Vanduo iš mano organizmo pasišalino ne šlapimo takais, o tuštinantis. Įtariu, organizmas gavo truputėlį per daug druskos. Galima sakyti, kad norėdamas išgelbėti savo gyvenimą buvau pasiryžęs daug kam, o tai galiausiai davė vaisių – ir netgi labai saldžių. Protingu savęs nelaikau, manau, kad esu gabus, talentingas ir kūrybingas.
 
Mokykloje pradėjau mokytis tik vienuoliktoje klasėje, tačiau egzaminus išlaikiau taip: istorijos VBE – 100 proc., lietuvių kalbos VBE – 72 proc. Anglų mokiausi B lygiu, tačiau pasirinkau valstybinį brandos egzaminą, o ne mokyklinį, ir surinkau 65 proc. Geografijos mokytoja B lygiu buvo išvedusi 10 ir iš geografijos mokyklinio brandos egzamino gavau 10. Neblogai pasirodžiau ir Vilniaus universiteto istorijos fakultete – vidurkis buvo apie 8, kas yra labai gerai. Pavyzdžiui, anglų kalbos C1 lygiu, kuris yra laikomas mokytojo lygiu, turėjau 10 iš 10. Pamenu, darydavome prezentacijas anglų kalba pasirinktomis istorinėmis temomis.
Per vieną iš paskutiniųjų man paraše ne 10, o 9, nes šnekėjau per greitai angliškai, o grupiokai nelabai ką spėjo suprasti. Taigi, dėl to ir esu linkęs save vadinti gabiu ir talentingu, nes tikrai galiu sudoroti informacija, ją išmokti. Negailiu savęs ir moku atiduoti visą save. Galiu būti savo srities specialistas, gal net geriausias. Esu rekordais pabaigęs mokyklą ir gerai pasirodęs seniausiame Baltijos šalių ir geriausiame Lietuvos universitete, tačiau šioje šalyje buvau visiškai niekam nereikalingas. Būtent dėl to dabar turiu savo verslą ir dirbu pats sau. Na, o dėl savo kuriamo personažo, tai galiu pasakyti, kad esu sužlugdytas artimųjų, traumuotas ir kompleksuotas žmogus, slegiamas krūvos psichologinių problemų, todėl vienoks esu prie draugų, kitoks būdavau prie merginos ir dar kitoks prie tėvų, prie kameros, kai būnu vienas. Esu tikrai išskirtinis žmogus ir gyvenu neeilinį gyvenimą – tą aš galiu garantuoti visiems skaitytojams.
 
Žmonės labai dažnai į mane žiūri kreivai, bet ar aš kaltas dėl to, jog esu traumuotas? Juk ne savo noru pasirinkau gimti šeimoje, kurioje yra labai ribotos pajamos, kurioje visi man linki tik blogo, nes mane išlaikyti yra per brangu. Todėl ir sakau, kad šiandieninis pasaulis yra tikrai žiaurus ir laukinis, kai tokiuose, sakyčiau, visai pažangiuose laikuose, gali daugintis bet kokie „žmonės“. Manau, kad didingą gyvenimą nugyventi norintis žmogus turi suprasti, kad gyvenimo tikslas – gyventi dėl tikslo, nes gyvenimo džiaugsmas ir yra pasiekti tikslai. O dėl savo tikslų, kurie gelbsti mano gyvenimą, man tikrai nebaugu ir aliejaus butelį išgerti, ir viagros tabletę suuostyti, ir stručio kiaušinį išgerti, ir dar daug kitų dalykų, kuriuos žiūri dešimtys tūkstančių lietuvių įvairiuose socialiniuose tinkluose iš viso pasaulio. Galima sakyti, kad įkūriau savo nuosavą televiziją internete.
 
Kiek žinau, man priklauso ir „Instagram“ rekordas. Ankstesnis veikėjas sekėjų prieaugį – nuo 7 000 iki 80 000 – įvykdė per pusę metų, o aš per tokį patį laiko tarpą 80 000 sekėjų užsiauginau nuo nulio. Paminėtina, kad mano veikla nėra vien iššūkiai – „Youtube“ tinkle yra pilna „prank call“ vaizdo įrašų, kuomet skambinu į kebabines, picerijas ar laidojimo namus, norėdamas iškrėsti kokį pokštą. Visa tai surenka dešimtis tūkstančių peržiūrų. Taip pat turiu beveik 20 000 nariu vienijančią „Facebook“ grupę „Maybacheno Show N-14“, kurioje yra talpinamos geriausios ištraukos iš mano transliacijų.
 
– Ar jautiesi populiarus? Kaip vertini žmonių tau skiriamą dėmesį? Kaip manai, ar esi tiek stiprus jį atlaikyti?
 
– Na, kadangi visą save, visą savo laiką ir gyvenimą atiduodu veiklai, o veikla yra prie išmaniųjų įrenginių, sėdint namuose, kuomet retai būnu lauke, vertinti yra sunkoka. Nepaisant to, pastebiu, kad mane žmonės atpažįsta, dažnai nori kartu nusifotografuoti, o pravažiuojantys automobiliai dažnai spusteli garso signalą. Socialiniuose tinkluose užtenka pakomentuoti, ir mano komentaras kartais susilaukia daugiau dėmesio, nei pats įrašas. Kadangi save labai nuvertinu ir savimi nepasitikiu, tokio didelio žmonių susidomėjimo nesitikėjau.
 
Susidomėjimas yra tikrai milžiniškas. Šis žmonių skiriamas dėmesys yra Dievo dovana, kurios neiškeisčiau į nieką – juk jei ne ši veikla ir mano populiarumas, ko gero, ir vėl, dėl slegiamų psichologinių problemų, būčiau pradėjęs vartoti svaigalus. O dabar esu labai užimtas, žmonės ir jų dėmesys man labai padeda, kaip jau minėjau – gelbsti mane ir mano gyvenimą. Už tai aš jiems esu dėkingas visam laikui – nėra net kalbos Nesidroviu savo sekėjams parodyti kiekvieno savo gyvenimo žingsnio, nes mano gyvenimas yra ir jų gyvenimas – juk su jais kartu mes jį ir išgelbėjome. O dėl dėmesio atlaikymo, tai nesu lepūnėlis, yra tekę dirbti ir labai sunkių darbų, todėl ir dabar nesiskundžiu, dirbdamas kiekvieną dieną. Gyvenime tikrai esu matęs daug visko, o tai mane sustiprino.
 
– Gal gali papasakoti, kokia tavo patirtis su merginomis? Anksčiau esi minėjęs, kad teko skaudžiai nudegti? Kaip manai, kodėl santykiai su moterimis tau nelabai klostosi? Kokį žmogų įsivaizduoji šalia savęs?
 
– Na, ko dabar labiausiai noriu iš gyvenimo, tai – turėti antrą pusę. Bet vėl, esu socialinių tinklų žvaigždė, intensyviai vykdau individualią veiklą, todėl neturiu laiko pasimatymams. Čia juk Lietuva – postsovietinė valstybė, ir niekas kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, iškart pora nebus. Skurdžioje ir nusigyvenusioje šalyje merginoms jų kūnas, seksas yra tai, iš ko jos pragyvena, uždirba, maitinasi, patogiai keliauja. Čia jos nori vieną mėnesį susirašinėti, du mėnesius susitikinėti, o po to tik draugauti arba tiesiog, pasinaudojus ir daug laiko bei pinigų suvalgius, numesti, palikti, įskaudinti. Jeigu ne už 50 eurų pusvalandžiui išnuomos savo kūną, tai už butus, automobilius ir geresni gyvenimą – atiduos save visam laikui į rankas žmogaus, kuris ja pasirūpins. Na, o Vakaruose viskas kitaip – ten merginoms seksas, meilė ir santykiai yra gyvenimo džiaugsmas, malonumas, o ne įrankis, kaip pasipelnyti finansiškai ar pragyventi. Buvo netgi tokia mergina, kuri sako, kad galėsime būti kartu tik tada, jeigu aš baigsiu savo neeilinę veiklą socialiniuose tinkluose.
 
Žinoma, aš jai atsakiau, kad nebejuokautų ir viso gero. Buvo ir tokia mergina iš Klaipėdos, su kuria bendravome nuo 2017-ųjų balandžio – galima sakyti, nuo mano veiklos pradžios. Ilgai bendravome, svajojome apie pasimatymą. Rugsėjį ji kažkaip atvyko į Vilnių, aš pradėjau viską derinti, organizuoti, o ji pradėjo elgtis labai paviršutiniškai, nekonkrečiai, nerodė susidomėjimo. Vienu žodžiu, baigėsi taip, kad ji sako, jog ji serga, guli lovoje, o tuo pat metu „Instagram“ tinkle dalijosi akimirkomis, kuriose ji restorane pietavo su turtingais seniais. Užblokavau ją. Pykina, kai pagalvoju apie ją. Buvo ir toks atvejis, kai veiklos pradžioje nuvykau iš Trakų į Vilnių, po to iš Vilniaus į Klaipėdą ir, pasirodo, kad toji mergina, pas kurią vykau, net neegzistuoja, jos anketa buvo netikra. 12 valandų, praleistų automobilyje, buvo veltui. Na, bet tai buvo labai gera pamoka. Po to išsiaiškinau, kad po ukrainietės nuotraukomis slėpėsi pasvalietė.
 
Sakė, kad gyvena Klaipėdos dangoraižyje, o iš tikrųjų studijų laikais ji gyveno kažkokiame bendrabutyje minėtame mieste ir nieko daugiau. Buvo ir tokių, kurios ėjo su manimi į kažkokį kontaktą tik dėl mano didelės įtakos socialiniuose tinkluose. Jos norėjo mano dėka gauti sekėju, spėju tam, kad būtų labiau pastebėtos, gautų daugiau „patinka“, komentarų – juk gal net ir koks labiau pasiturintis vyras atkreips dėmesį ir taip ji sugebės gauti finansinės naudos. Erzina, kad merginos yra tokios. Jos nori, kad visą bendravimo laiką vaikinai investuotų į jas pinigus ir savo brangų laiką. O po to dažnai „netyčia“ dar ir nieko neišeina. Baisu! Mano labai artima sekėja iš Airijos labai teisingai pasakė:
 
„Laurynai, Tu net negaišk laiko su tomis lietuvėmis!“. Tikra tiesa. Aš noriu džiaugtis gyvenimu ir būti kartu, o ne leisti pinigus ir laiką, kuris man yra labai brangus, veltui. Kodėl man nesiseka su merginomis? Todėl, kad jos čia yra sovietinio, senovinio ir pilko modelio, kaip jau minėjau, siekiančios iš savo vyrų taip geidžiamo kūno pasipelnyti finansiškai, o aš – vakarietiškas, išsilavinęs, tolerantiškas ir modernus vaikinas, todėl savo laiką stengiuosi išnaudoti kuo tikslingiau ir kryptingiau. Kiek yra tekę būti Londone – ten kitas pasaulis. Ten yra rojus, o čia – baisu, kas darosi. Esu pats taip sugalvojęs: Londonas – vieta, kur susitinka pasaulis. Man atrodo, didelė dalis lietuvaičių geriau patenkins save, nei pasimylės iš meilės. Merginos savo kūno pagalba iš vyrų iščiulps viską iki paskutinio cento, kad tik pragyventų ar pasipelnytų. Skurdžių šalių merginos daug investuoja į savo išvaizdą tam, kad tai atsipirktų, jog galėtų gyventi geriau ir patogiau ateityje.
 
Žinoma, santykiams su merginomis trukdo ir mano įvaizdis – per transliacijas keikiuosi, rėkauju. Valgau skurdžiai: grikius, morkas. Esu šizofrenikas, nors liga buvo diagnozuota labai abejotinomis aplinkybėmis, gaunu neįgalumo pašalpą tik 40 eurų, todėl buki ir primityvūs padarai – merginos – apie knygą sprendžia iš jos viršelio ir galvoja, kad viskas yra taip, kaip jos mato. Be abejo, mano tokia neeilinė veikla irgi atbaido jas, nes joms labai svarbu, ką kiti pasakys. Merginos ieškau jau nuo 2013-ųjų metų, bet kam įdomu?
 
Gatvėje į mane merginos tikrai atkreipia dėmesį, tačiau esu per daug psichologiškai sužlugdytas ir nepasitikintis savimi, kad jas užkalbinčiau. Šiuo klausimu esu praradęs viltį ir, manau, kad merginą susirasiu tik kurioje nors iš klestinčių Vakarų Europos karalysčių, nes ten – viskas kitaip. Ten tokie, kaip aš, yra labai vertinami, o čia – nesvarbu, su kuo būti, svarbu, kad duotų pinigų, pavalgyti, mašiną, butą, turto, papuošalų, makiažo.
 
Merginos vakaruose visa tai turi, todėl joms svarbu vaikinas, o ne ką jis turi, ką vairuoja, ką dirba. Pats esu tikrai dėmesingas, romantiškas, aistringas, pajėgus, ištroškęs meilės ir santykių, galų gale esu aukštas, mano ūgis – 196 centimetrai, esu sportiškas, be jokių žalingų įpročių, tačiau ne to merginos Lietuvoje ieško. Merginos, žinoma, aš neturiu, tačiau, kokį žmogų įsivaizduoju šalia? Jei apie charakterį – svarbiausia, kad mergina gerbtų ir save, ir mane, būtų ištikima. O išvaizdoje – neslėpsiu, krūtinė, sėdmenys arba kojos man yra svarbiausia.
 
– Po kurio iššūkio jauteisi prasčiausiai? Gal po kažkurio teko kreiptis į medikus? Ar kaip nors specialiai ruošiesi, prieš atliekant tokius iššūkius? Gal yra toks, kurio tikrai nebekartotum?
 
– Na, blogiausia, turbūt, buvo po aliejaus butelio iššūkio. Vienu ypu išgėriau 250 mililitrų alyvuogių aliejaus, o kitą dieną jaučiausi labai prastai. Bloga buvo tris dienas. Tame butelyje buvo 98 procentai riebalų ir apie 2 200 kalorijų. Nekokia savijauta buvo ir po to, kai uosčiau per nosį viagros tabletę, net žaibavo akyse. Suuosčius paracetamolio tabletę nebuvo nieko. Kai išgėriau 20 termiškai neapdorotų vištos kiaušinių arba 100 putpelės kiaušinių, arba visą stručio kiaušinį – labai pūtė vidurius.
 
Nepaisant to, į medikus nesikreipiau nei dėl vieno atvejo, tačiau į vaistinę yra tekę eiti. Ruoštis mano iššūkiams nelabai yra ką, tiesiog nusiperki ir darai. Pats šlykščiausias iššūkis buvo tas, kuomet dariau kokteilį iš visokių produktų: šprotų, varškės sūrelio, guminukų, saldainių, sirupo, kefyro, pipirų, cinamono, abrikosų, majonezo, grietinės, pomidorų padažo, tualetinio popieriaus gabalėlio, citrinos, burokėlių ir begalės kitų. Taip pat pūdytos silkės iššūkis nebuvo lengvas – neįsivaizdavau, kad patiekalas gali taip dvokti.
 
– Laurynai, papasakok, kaip atrodo įprasta tavo diena? Ką veiki savaitgaliais, laisvalaikiu?
 
– Visą dieną praleidžiu prie savo išmaniojo telefono arba nešiojamo kompiuterio. Vykdau žmonių užsakymus, rašau, skaitau, susirašinėju, filmuoju. Stengiuosi ir pasportuoti, žinoma, namų sąlygomis, nes sporto klubams laiko tikrai nėra, paskaityti knygą. Beveik kasdien kuriu tiesiogines transliacijas – ilgai be jų neišbūnu, noriu bendrauti su žmonėmis. Matyt, per daug prisikentėjau dėl vienatvės savo gyvenimo kelyje. Stengiuosi kuo sveikiau maitintis – dažnai valgau kruopas, morkas, kopūstus. Jaučiuosi gerai, kai suvalgau tokio maisto. Toks maistas – yra gyvas maistas, kuris mums duoda daug naudos. Kadangi savo veikloje negailiu savęs, matyti ir akivaizdūs bei pavydėti rezultatai: „Instagram“ tinkle dabar mane seka 92 tūkst., „Facebook“ – 61 tūkst., „Youtube“ – 10 tūkst. Taigi, iš viso – 163 tūkst. sekėjų, iš kurių unikalūs – maždaug 130 tūkst. Kai nebuvau žvaigždė ir vartojau narkotikus, gyvenimui didelę įtaką darė tai, kokia šiandien diena – ar įprasta darbo, ar savaitgalis. Tačiau šiandien man tai beveik neturi jokios įtakos – visos dienos vienodos, per kurias turiu daug darbo, daug idėjų, minčių ir mažai poilsio. Kitaip sakant, visą save atiduodu savo sekėjams.
 
– Jokia paslaptis, kad turi ne tik gerbėjų, bet ir kritikų. Kaip susitvarkai su neigiamu dėmesiu?
 
– Na, heiterių, be abejo, netrūksta. Tokių žmonių yra netgi tarp Lietuvos garsenybių ir žvaigždžių. Tikrai ne vienas žinomas žmogus Lietuvoje į mane žiūri kaip į konkurentą, o ko norėti, juk čia Lietuva, kur visi sužvėrėję ir nori kuo daugiau mėsos valgyti vieni. Na, o jei kalbėtume apie komentatorius, tai aš pats kažkada buvau heiteris.
 
Pamenu, kai dar nebuvau žinomas ir niekam neįdomus, turėjau vienintelį džiaugsmą – draugus ir narkotikus, įsijungdavau kartais kokią tiesioginę transliaciją „Facebook“ tinkle, o ten, pavyzdžiui, sėdi graži mergina, gražioje mašinoje, mandagiai kalba. O aš, besiskundžiantis dėmesio trūkumu ir krūva kitų psichologinių problemų, atitinkamai ir komentuodavau. Iš niekur nieko ją puldavau, vadinau negražiais žodžiais, laisvo elgesio moterimi. Kodėl aš taip rašiau? Kaip minėjau, turėjau daug problemų, nebuvau laimingas – mačiau, kaip ji lengvai pasiima tai, ko aš net nedrįsau pabandyti – žiūrovai, komentarai, emocijos ir dėmesys. Heiteriai, tai žmonės, kurie pavydi. Jie pavydi sėkmės, populiarumo ir susidomėjimo.
 
Pavydi gero gyvenimo ir klestėjimo. Tai žmonės, kurie nori turėti tai, ką turi tu, bet negali, nesugeba arba net nedrįsta pabandyti. Tai žmonės, kurie yra niekam neįdomus, nereikalingi. Galbūt jie bando dėmesio ir pripažinimo gauti itin žvėriškai kritikuodami – aš nežinau, aš jau labai laimingas žmogus ir seniai nebeheiteris. Kuo toliau, tuo mažiau kreipiu dėmesį į tuos vargšelius. – Kaip manai, kiek laiko tęsis tavo, kaip interneto įžymybės, veikla? Ar svarstai, kad ateis laikas, kai žmonėms atsibosi? – Na, kol negailiu savęs ir atiduodu visą save, tai šansų, kad atsibosiu – nulis. Be to, yra daug idėjų ir planų ateičiai, labai norėčiau repuoti – ypač apie neteisybę šioje šalyje, apie valdžios dviveidiškumą ir neobjektyvumą, teisėsaugos neįgalumą ir šališkumą, apie korupciją. Taip pat kurti ar montuoti dokumentinius-istorinius vaizdo įrašus. Man įdomu tikrai daug kas.
 
– Kokie tavo ateities planai? Esi užsiminęs, kad svarstai apie emigraciją.
 
– Na, yra minčių apie emigraciją į Londoną. Aš esu vakarietiškas, išsilavinęs, pozityvus, tolerantiškas, objektyvus žmogus ir rusiško modelio postsovietinėje Lietuvoje – kur zuja barakudos ir elgetos – man tikrai ne vieta. Branginu savo laiką šioje žemėje – ypač, kai artimoje aplinkoje yra įkalta, kad gyvensiu labai trumpai. Tiesa, aš nebūčiau ekonominis emigrantas, kaip 99 procentai lietuvių. Aš būčiau meilės emigrantas. Viską Lietuvoje turiu ir noriu tik vieno – antros pusės. O prigimties juk nenuslėpsi. Nuo 2013-ųjų metų ieškau merginos – tik pabandykite įsivaizduoti, kiek šilumos, aistros ir meilės yra manyje susikaupę.
 
Tokį žiaurų ir neeilinį gyvenimą pragyvenus, su tiek daug skaudžių posūkių ir išbandymų, tiek daug fizinio bei psichologinio smurto iškentėjus – viskas, ko man šiandien trūksta, tai yra mergina, meilė ir santykiai. Kaip jau minėjau, čia Lietuva – skurdi šalis ir merginoms neįdomu ar aistringas tu, ar ne, mylintis tu ar ne, nuoširdus tu ar ne – jų interesas yra finansinė nauda – automobiliai, restoranai, būstas, grynieji pinigai, banko sąskaitos ir kt. Londone – viskas kitaip. Esu ten buvęs tris kartus – mačiau ten idealių merginų, tokių, dėl kurių padaryčiau bet ką, su kuriomis praleisčiau visą savo ir dar dešimt ateities gyvenimų – jei tokių tik būtų. Mačiau tokių idealių ir pasakiškų merginų, tarsi iš filmų, tačiau jos visai neišdidžios. O lietuvės – užrietusios nosį, tik ir ieško, kas į restoraną nusives ar su prabangiu automobiliu pavežios. Aš iš gyvenimo noriu tikrai daugiau, nei leisti savo laiką ir pinigus veltui.
 
Ne paslaptis ir tai, kad Lietuvoje yra daug nelaimingų žmonių, kuriuos kamuoja įvairios problemos – finansinės, psichologinės ir t.t. Matau įdomų kontrastą – Londone idealios merginos ir draugauti sutinka iškart, jos netempia gumos, nešvaisto nei savo, nei partnerio laiko, o Lietuvoje merginos, kurios neretai net neturi įspūdingos išvaizdos, ilgai žaidžia, ieško naudos, eikvoja vyrų pinigus ir laiką. Tikiu, kad susiradęs merginą, aš prisikelsiu naujam gyvenimui, o Londonas yra ta vieta, kur susitinka visas pasaulis, taip pat tai yra didžiausias Europos Sąjungos miestas, klestinčios karalystės sostinė.
  

Žymos: Emigracija, socialiniai tinklai, Laurynas Maybach

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Naktį žmogelio mašinoje suveikia signalizacija. Išlekia jis tik su šlepetėmis ir chalatu į kiemą, o ten prie jo automobilio stovi trys žaliūkai su treningais. Vienas sako:





– Šaunuolis, greitai raktelius atnešei.