Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2014-12-05

A. Kaušpėdas: „Su laisve reikia elgtis atsargiai“

  
A. Kaušpėdas: „Su laisve reikia elgtis atsargiai“ Dainininkui ir architektui A. Kaušpėdui juokinga, kai kas nors bando visiems patikti.

Grupės „Antis“ lyderis, vienas žinomiausių Lietuvos Atgimimo metų veikėjų Algirdas Kaušpėdas prieš grandiozinių koncertų turą Lietuvoje lankėsi Londone. Su „Tiesa“ verslininkas kalbėjo ne tik apie kūrybinę veiklą ir kodėl vaizdo klipą filmuoja Londone. Architektas atviravo ir apie vartotojiškumą bei vergystę pinigams.

– „Antis“ anksčiau buvo tarsi tautiškumo šauklys, palaikęs viltį, tačiau tai vyko okupacijos ir Atgimimo metais. Kodėl dabar ji atgijo, ar lietuviams vėl reikia vilties?
– „Antis“ buvo ir yra Art-Punk roko grupė. Įsivaizduoti jos kaip išvaduotojos nereikėtų. Mes pirmiausia esame linksmi vyrukai. Tokie, kuriems nerekomenduojama kišti piršto tarp dantų – gali ir nukąsti. Sovietiniais laikais nepasidavėme cenzūrai, darėme tai, ką norėjome, todėl ir atrodėme lyg nevaldoma stichija, sakanti savo tiesą, aktualią visiems. Tais laikais atsidūrėme Atgimimo centre. Dabar mes matome, kad žmonės sutrikę, kad jie įsileidžia į save zombius, tad turime apie ką pokštauti ir dainuoti. Mums lygiai svarbu ir forma, ir turinys. Forma – provokuojanti ir žaisminga, bet turinys taip pat turi perduoti žinutę. Mūsų muzikoje nerasite temų apie tai, ką mergaitė jaučia berniukui, ir kitų banalybių. Paprastai mūsų mintys „plakatiškos“ – dainuojame apie iššūkius, su kuriais susiduria žmonės. Dainuojame ir apie girtuoklystę, ir apie vartotojiškumą, ir apie homofobiją – apie šių dienų aktualijas.
 
– Ar nebuvo baisu po tokio atotrūkio atkurti muzikinę veiklą? Ir kam jums pačiam to reikėjo?
 
– Muzikavimas nėra tragiška veikla, kaip groti laidojimo biuro ansamblio dūdų orkestre. Muzikavimas – linksma veikla. Mes pasiilgome grojimo, draugystės, nes esame labai artimi. Tad susiklostė palanki situacija, ir ja pasinaudojome.
 
– Man iki šiol neaišku, kaip visuotinės cenzūros metais tokia drąsi ir aktyvi jūsų veikla liko nenubausta?
 
– Tuo metu sistema nebebuvo tokia griežta, vyko vadinamoji „perestroika“. Tai reiškė, kad reikėjo pokyčių. Niekas iš tuometinių struktūrų nesuvokė, ką mes darome. Mes jiems tiesiai sakėme, kad esame Atgimimo grupė. Negana to, važinėjome po festivalius užsienyje atstovauti „gorbačioviško mąstymo“. Jūs juk netikite, kad Sovietų Sąjungą sugriovė patriotai. Ji susigriovė pati save. Lietuva įvarė didelį pleištą, bet nebuvo pagrindinė griuvimo priežastis. Jie buvo sutrikę, lyg susirgę vėžiu, tuo mes ir pasinaudojome.
 
Lietuviai visais laikais per anksti ir dėl įvairių priežasčių netekdavo artimųjų. Kaip žmogų keičia artimojo netektis?
– Netekties išgyvenimas – labai asmeniškas jausmas. Tikra netektis – didelė tragedija. O jei kalbame apie emigraciją, jos negalima lyginti su netektimi. Tai – logiška ir prognozuojama, nes lietuviai – smalsūs. Ne veltui kadaise jie keliavo ir kariavo nuo jūrų iki jūrų. Mes esame kariai, turime keliones savo genuose. Svarbiausia, kad dabartinis jaunimas patikėtų galintis pats sukurti gerovę. Dabar turime išteklių, galimybių, tereikia pasakyti sau „aš galiu“ ir kurti naują Lietuvą. Turime nuostabią ir, pagaliau, savo šalį. Tereikia viską išnaudoti. Tikiu, kad po kelių dešimtmečių Lietuva bus patraukli. Manau, požiūrį į emigraciją reikia keisti. Pirmiausia atsisukti į Konstituciją, įteisinti dvigubą pilietybę. Mūsų labai maža tauta, mes turime žinoti, kad esame lietuviai ir galime būti kitų šalių piliečiais. Tada lietuvis Anglijoje siektų karjeros ir pilietybės norėdamas tapti pilnateisiu svetimoje šalyje, ir Lietuvoje jis būtų lygus su visais ir orus. Galėtų būti pilietis šalyje, kurioje gimė, ir šalyje, kurioje gyvena.
 
– Visada buvote socialiai aktyvi ir savo pažiūras drąsiai išsakanti asmenybė, kaip su tuo susitaikė jūsų šeima?
 
– Šeima kartais priekaištauja, kad aš per atviras, galėčiau patylėti, ko nors nesakyti. Skundžiasi, kad neatsakau jokiam žurnalistui. Net kokiai nors diplominį darbą rašančiai studentei, kuriai prisireikė interviu su manimi. Galėčiau pasakyti: „Žinai, mergele, neturiu aš laiko su tavimi kalbėtis“, bet – nesakau. Gal man tai nelabai svarbus įvykis, bet jai tai gali būti viso gyvenimo patirtis. Ji prisimins, kaip pirmą kartą ėmė interviu iš populiaraus žmogaus ir parašė diplominį darbą. Tai įeis į jos gyvenimo istoriją.
 
– Nors neišgyvenę karo ir maro, žmonės vis tiek kasdien gailisi savęs. Kaip „iškraustyti“ savigailą?
 
– Labai gerai pastebėjote. Tai nėra paprasta. Savigaila kyla iš menkos savivertės. Mums atrodo, kad ji gali būti sąlyginai didelė, bet ji, kaip muilo burbulas, neturi savižinos. Savižina – tai supratimas, kas yra gyvenimas, kur mano šaknys, kokia mano šeimos, tautos istorija. Turbūt visi, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, žino, kad jei neišlaikai savo tautybės, nežinai, kas esi, tampi negerbiamu žmogumi. Čia visos, net ir mažiausios tautelės, stengiasi išlaikyti orumą. Na, ir gerai, aš – indas, nešioju turbaną ir visada nešiosiu. Žinant, kas esi, tikrai lengviau.
 
Kita vertus, daug žmonių mato save tik per kitų reakciją. Jie žvelgia tarsi į veidrodį: ką pasakė tas, ką pagalvos anas, velniai žino, kaip man dabar elgtis, kad visiems patikčiau. Visiškai nesvarbu, ką apie tave kalba ir galvoja kiti – pats turi vertinti save, ir svarbiausia tai, ką pats apie save galvoji. Savęs besigailintys žmonės nepažįsta savęs. Jie gailisi ne savęs, o kitų primesto paveikslo. „Iškraustyti“ savigailą galima pasakius „Velniop tai! F**k!“. Tai zombiškas mąstymas, programos iš aplinkos: kokie mes turime būti ir ką daryti. Reikėtų pasakyti sau ir kitiems, kad esi laisvas daryti tai, kas tau atrodo reikalinga.
 
– Esate gyvenime padaręs neištaisomų klaidų?
 
– Žinoma, kad mano gyvenime būta klaidų. Svarbu suprasti, kad nors mes savo gyvenimą kuriame patys, mums tą daryti padeda ir Kūrėjas. Jei kas nors nutiko, reikia suprasti, kad taip ir turėjo nutikti. Atsidūrus nepavydėtinoje situacijoje verta pagalvoti, ar ji nėra tik nauja galimybė.
 
– Gyvenime esate rimtas verslininkas, scenoje – pamišęs juokdarys. Ar šie jūsų viduje gyvenantys personažai tarpusavyje nesipyksta?
 
– Tam tikro konflikto, žinoma, esama. Nemaišau scenos su kasdieniu gyvenimu. Jeigu dainuoju roką, nereiškia, kad scenoje esu rokeris ir mano gyvenimo būdas – rokerio. Scena reikalauja personažo, meniškumo, koncentracijos. Jei žmogus scenoje nesugeba transformuotis, prasideda „popsas“. Tarkim, gražuolis gyvena taip, lyg visada būtų scenoje. Ar eitų į parduotuvę, ar grotų koncerte. Man juokinga, kai kas nors bando visiems patikti. Jie to nesuvokia, bet komplimentai jiems – dieviška mana. Eteris, dėmesys – tai deguonis, kuriuo jie kvėpuoja. Bet kai tas deguonis baigsis, jie, vargšai, uždus ir gailėsis savęs, prasidės depresija... Dėl to nereikia painioti scenos su gyvenimu.
 
– Regis, dauguma jūsų darbų ir asmeninių pasirinkimų byloja apie laisvę. Ar šiuolaikinis žmogus apskritai gali būti laisvas?
 
– Absoliučiai. Laisvė yra labai galinga stichija. Tai tas pats, kaip atominė energija, reikia su ja elgtis atsargiai. Laisvė labai artimai siejasi su sąžine. Kuo stipresnė sąžinė, tuo žmogus atviresnis ir turi daugiau tikrų vertybių. Žmogus laisvas ir save žudyti, gerti, vartoti narkotikus, gyventi iliuzijose, neigti tiesą. Tai irgi laisvė. Tai – Vakarų pasaulio iššūkis. Rytų pasaulis jos neturi tiek daug, ir dėl to paprasčiau gyventi. Pasakyta, ką ir kaip daryti, net kaip galvoti. Kai kas Lietuvoje ilgisi Rytų laisvės, nes tada, kaip gyvulėliams, viskas buvo paduodama laiku ir normuotai.
 
– Filmuojate klipą Londone – kodėl būtent čia?
 
– „Aš sutikau Naujus metus neužsivilkęs palto. Kai lijo Londone lietus...“ (uždainuoja, aut. past.). Londonas yra mūsų reali svajonė, norėčiau dalį jo perkelti į Kauną. Įvairovę, linksmumą, gyvenimo džiaugsmą. Vos ne trečdalis Kauno atsidūrė Londone ir kažkaip prisitaikė prie jo, tad galėtų būti ir atvirkščiai.
 
– Dainos „Buržujus“ tekste skambanti frazė „Kas vakar buvo litais, šiandien – eurais“ – tarsi išsipildžiusi pranašystė. O ir daug lietuvių dabar gyvena kaip buržujai. Kaip manote, kodėl iš vargo bitės virstama pinigų vergu?
 
– Tai – kraštutinumas, tam tikros rūšies alkoholizmas. Laisvoje šalyje gali gerti kiek tik nori ir nusipirkti kada nori. Tas pats ir su pinigais – gali jų uždirbti labai daug. Tai supratus kai kuriems susimaišo vertybės. Įsivaizduokite, kaip važiuoja traukinys: priekyje esantis garvežys tempia vagonus. O pinigų vergo traukinyje viskas atbulai – garvežys stumia vagonus, mašinistas nuolat žiūri, ar vagonuose pakankamai svarų. Visą gyvenimą jie žiūri į vagonus užuot žiūrėję į kelią, vaizdus ir, apskritai, savo gyvenimą. Man jų gaila, nes jie riboti ir užstrigę savo materialiniame alkoholizme. Kalbėjau ne su vienu milijonieriumi, kuriam nuolat trūksta pinigų. Kalbėjau ir su visiškai skurdžiais menininkais – neturi jie pinigų ir nereikia. Darant tai, ką mėgsti, pinigai ateina patys. Trauki savo garvežį ir pastebi, kad vagonuose vis daugėja svarų ir anglių. Savaime.
 
Pasinaudodamas proga labai noriu pakviesti tautiečius iš Londono ir visos Anglijos atvykti pailsėti į Lietuvą, sutikti ten Naujus metus ir apsilankyti „Anties“ koncertuose. Šiauliuose – gruodžio 20 d., Vilniuje – gruodžio 29 d. ir Kaune – gruodžio 31 d., kur bus ir fejerverkų šou. Antis gimė gruodžio 31 d., tad švęsime 30 metų sukaktį.
 
 

  

Žymos: Sigita Limontaitė, Muzika, Algirdas Kaušpėdas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Biblioteka sugalvojo, kad, jei kuris skaitytojas pames knygą, jis bus nubaustas taip pat, kaip pagrindinis tos knygos veikėjas. Kažkodėl po to moterys labai dažnai pameta knygą ,,50 pilkų atspalvių“...