Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vaiva Rimidytė   |   2013-04-19

Gražūs lietuvės prisiminimai iš Londono – ateičiai 

  
Gražūs lietuvės prisiminimai iš Londono – ateičiai Evelina groja garsiausiose pasaulio koncertų salėse.

Prestižinėse Londono salėse koncertuojanti lietuvė pianistė Evelina Puzaitė mano, jog visada reikia pasinaudoti suteiktomis galimybėmis ir labai svarbu jų nepražiopsoti. Pati mergina ne tik tiki šia taisykle, bet ir jos laikosi: ji nuolat stengiasi pasinaudoti progomis išbandyti save mažiau pažįstamose srityse ir sėkmingai krauna vertingų patirčių bei smagių prisiminimų bagažą.

– Kas lėmė, kad persikraustėte gyventi į Londoną ir likote čia ilgesniam laikui?
– 2001-aisiais laimėjau Baltijos šalių stipendiją studijuoti Guildhallo aukštojoje muzikos ir dramos mokykloje. Ši mokykla yra viena iš geriausių muzikos ir dramos konservatorijų pasaulyje (šiais metais „Guardian“ Universitetų gide mokykla pažymėta pirmuoju numeriu tarp JK institucijų specialistams – aut. past.), todėl tokios galimybės tikrai negalėjau praleisti.
 
Mokslai sekėsi puikiai – baigiau bakalauro studijas su pagyrimu. Gavusi pasiūlymą pratęsti mokslus ir įgyti magistro laipsnį toje pačioje aukštojoje Guildhallo mokykloje iškart sutikau. Po magistro studijų gavau pasiūlymą studijuoti kamerinę muziką. Po šių studijų buvau apdovanota Artisto diplomu.
 
– Baigusi mokslus toliau kūrėte savo gyvenimą šiame mieste. Kokia lietuvės diena megapolyje?
 
– Rytais pusryčiauju prie kompiuterio ir sprendžiu „degančius“ klausimus, tuomet bėgu praktikuotis prie fortepijono. Po pietų prasideda repeticijos, o kai jų nėra, imuosi muzikos kūrybos. Dar vėliau manęs laukia mokiniai. Po jų dienos energija pasibaigia. Kai turiu minutę laiko tarp darbų, skaitau. Londone tiek daug laiko praeina keliaujant traukiniais ir metro, tad noriu kiekvieną minutę praleisti prasmingai.
– Esate čia jau 12 metų. Kaip Londonas atrodė tik atvykus ir kaip matote šį miestą dabar?
 
– Atvažiavusi anglų kalbos beveik nemokėjau. Miestas atrodė be galo didelis, nepažįstamas, svetimas. Kai išmokau kalbą, susiradau draugų, pažinau miestą ir šalį – viskas nušvito kitomis spalvomis, pasijaučiau sava. Vis dar galvoju, kad Londonas yra labai didelis, bet tai tikrai draugiškas miestas.
 
Pripažinimas
 
– Esate laimėjusi nemažai apdovanojimų. Kurie iš jų buvo labiausiai įsimintini, kurie laimėjimai buvo Jums svarbiausi ir kodėl?
 
– Svarbiausias laimėjimas buvo trečioji vieta tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse Vilniuje. Čiurlionio konkursas man visada atrodė nepasiekiamas, jį laimėti man buvo sėkmės viršūnė. Tais metais buvau jauniausia dalyvė ir jauniausia laureatė visoje Čiurlionio konkurso gyvavimo istorijoje. Taigi, tuo metu man tai buvo didelis iššūkis, kurio neišsigandau ir tuo labai didžiuojuosi.
 
Džiaugiuosi ir pirmąja vieta, laimėta tarptautiniame „Tel-Hai“ pianistų konkurse Izraelyje. Iš tikrųjų, šiame konkurse laimėti nesitikėjau. Aš net neatėjau į apdovanojimų ceremoniją, nes jau ruošiausi skrydžiui į Lietuvą. Kai visi pradėjo mane sveikinti stuksendami į langus, net nesupratau kodėl.
 
Taip pat įsimintinas buvo Londone vykęs „Landor Records“ įrašų konkursas, kuriame rungėsi pustrečio šimto muzikantų, todėl buvo daug etapų. Finalas vyko Londono publikos ir menininkų labai vertinamoje „Cadogan“ salėje. Iš penkių finalą pasiekusių atlikėjų pasisekė man. Tuo metu man atrodė neįtikėtina, kad turėjau galimybę įrašyti profesionalią CD plokštelę, kuria prekiauja didžiausios D. Britanijos muzikos plokštelių parduotuvės.
 
Taigi, visi man svarbiausi ir brangiausi laimėjimai buvo tie, kurių visai nesitikėjau, todėl visada sakau, kad reikia būtinai pasinaudoti suteiktomis galimybėmis, net jei ir atrodo, kad tai padaryti neįmanoma. Man mano laimėjimai įrodė, kiek daug mes nežinome ir kiek daug mes negalime nuspėti iš anksto.
 
 
– Kaip manote, kur Jūsų sėkmės paslaptis?
 
– Sėkmės paslaptis – niekada nesustoti ir neabejoti. O širdis pasiekti yra nesunku, jei muzikuodamas esi atviras ir nuoširdus. Jei tai, ką jauti, liejasi natūraliai, ir nebandai būti tuo, kuo nesi.
 
– Ar Jums yra svarbus įvertinimas ir pripažinimas?
 
– Jei man būtų svarbus įvertinimas, ko gero, nebūčiau pasirinkusi muzikos. Gali būti labai žinomas ir nusipelnęs atlikėjas, bet pagroti labai prastai. Pripažinimas nėra tikslas, nes jis negarantuoja kokybės. Kiekvieną kartą grodamas privalai išspausti maksimumą.
 
Asmeniškai man svarbiausia yra muzika, be kurios aš nenoriu ir negaliu gyventi. Įvertinimas – tai lyg pagyrimas. Pagyrimas visada visiems yra malonus, bet nieko daugiau. Būtų liūdnai juokinga, jei gyventume tik tam, kad mus pagirtų.
 
– Kokie jausmai užplūsta pagalvojus apie Lietuvą? Kur labiau patinka koncertuoti?
 
– Lietuva yra mano namai, todėl visada mane aplanko namų jausmas, kur savi laukai, savos pievos, senamiesčio siauros gatvelės, daugybė namų stogų, tyla, ramybė. Toks tas mano jausmas, susijęs su Lietuva.
 
Koncertuoti tėvynėje, be abejo, yra malonu, nes ateina pasiklausyti artimi žmonės, vaikystės draugai. Apskritai koncertuoti publikai visada yra malonumas tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Tačiau man koncertuoti Lietuvoje nėra lengva, nes jaučiu daug didesnę atsakomybę.
 
Gyvenimas labai trumpas
 
– Savo biografijoje jau turite keletą išleistų kompaktinių plokštelių, pernai pristatėte savo knygą „Tempo Primo“, organizuojate labdarai skirtus renginius. Iš kur semiatės tiek kūrybinių minčių ir energijos?
 
– Man patinka kurti. Taip pat manau, jog gyvenimas yra per trumpas, kad nuobodžiautum ar užsiimtum neįdomia veikla. Bandau savo laiką spalvinti skirtingomis idėjomis ir jų realizacijomis. Pailsėti galima bus ir vėliau. Man visada atrodo, kad senatvėje žmogų daro laimingą prisiminimai. O ką daryti, jei jų nėra daug? Taigi skubu kurti prisiminimus ateičiai.
 
– Papasakokite apie paskutinįjį labdaros renginį, kurį organizavote su savo kolege Grace Mo. Kokia tai buvo patirtis?
 
– Praėjusių metų gruodžio 8 dieną surengėme labdaros koncertą „4 Hands, 2 Pianos“, kurio metu surinktos lėšos buvo skirtos leukemijos ir limfomos tyrinėjimams. Kartu su kolege turėjome ne tik pasirūpinti sale, koncerto viešinimu, bet ir sukome galvas, kaip sutalpinti du fortepijonus nedidelėje scenoje.
 
Koncertas praėjo puikiai, buvo malonu pabendrauti su klausytojais, pasisėmėme daug teigiamų emocijų. Paprastai savo veikloje aš suteikiu klausytojui emocinį pasitenkinimą, mano darbo vaisiai nėra aiškiai matomi, todėl buvo gera žinoti, kad sukūrėme apčiuopiamą naudą ir mūsų pastangos galbūt išgelbės kam nors gyvybę.
 
– Kokie užsibrėžti tikslai dabar sukasi Jūsų galvoje?
 
– Ruošiuosi įrašyti Baltijos šalių muzikos kompaktinę plokštelę. Šis projektas man labai svarbus, nes jo idėja gyveno mano galvoje labai ilgai. Jau po truputį artėju prie šio projekto įgyvendinimo. Tai bus muzika sielai, ilgai jos ieškojau ir, atrodo, pavyko surasti!
 
– Kur ir kokie artimiausi Jūsų pasirodymai?
 
– Ką tik grįžau iš pasirodymo Prahoje, vienoje seniausių Europoje „Rudolfinum“ salėje. Joje telpa 1200 žmonių, ir ji pasižymi viena iš nuostabiausių akustikų Europoje. Kitą savaitę koncertuosiu Anglijoje su orkestru. Gegužės pabaigoje laukia keli labdaros koncertai, o birželį ir liepą koncertuosiu su savo dviejų fortepijonų ansambliu. Vasarą įrašinėsiu kompaktinę plokštelę.
 
– Ko palinkėtumėte jauniesiems kūrėjams ar žmonėms, tik pradedantiems ieškoti savęs ir vietos, kur save realizuoti?
 
– Nesvarbu, ar žmogus yra muzikantas, kūrėjas, ar biuro darbuotojas – visiems norėčiau palinkėti ištvermės, pozityvumo, įkvėpimo. Ir niekada nesustoti. Manau, kad savo sėkmę mes kuriame patys.
 
 
  

Žymos: Pasaulio Lietuviai, Klasikinė muzika, Vaiva Rimidytė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Humoro vakaras su R. Šilansku ir J. Zavaliausku Londone. Artėjant gražiausioms žiemos šventėms kultiniai Lietuvos komikai atvyks pralinksminti Londone gyvenančių tautiečių publikos.