Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-10-31

Lietuvė bando užkariauti Anglijos sceną

  
Lietuvė bando užkariauti Anglijos sceną
© Daura Photo
Viktorijos siekis – tapti profesionalia dainininke, turinčią plačią klausytojų auditoriją.

Tai paskutinis „Tiesai“ rašiusio žurnalisto ir rašytojo Vilio Normano interviu, kurį spausdiname. Jis jį atsiuntė gerokai anksčiau, nei mus pasiekė liūdna žinia, kad Vilio nebėra.

Viktorija Faith – jauna lietuvė, bandanti savo laimę Londone. Po to, kai nepasisekė verslas gimtojoje šalyje, mergina nusprendė įgyvendinti didžiausią savo svajonę – tapti dainininke. Savo tikslo Viktorija siekia Anglijoje – ten kuria ir įrašinėja savo dainas bei studijuoja universitete. Tiesa, Viktorija Faith – tai pasirinktas lietuvės sceninis vardas, kuriame, kaip ji pati tiki, užkoduotas tikėjimas savo pergale.
– Viktorija, jau šešerius metus gyvenate Londone, bandote įsitvirtinti muzikinėje scenoje. Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip dabar sekasi?
 
– Šiandien gyvenu daug geriau nei tada, kai pradėjau savo muzikinį kelią. Per savo trumpą atlikėjos karjerą man teko sudainuoti didžiausiame elektroninės muzikos naktiniame klube „Ministry of Sound“. Mano debiutinė daina „The One“ pateko į „Top 15“ 4-ąją vietą viename Lietuvos radijo stočių. Šiais metais įsteigiau savo muzikos leidybos firmą: „Super Hit Records LTD“. Būtent po šios kompanijos stogu planuoju leisti savo dainas ir padėti kitiems atlikėjams, kad jų įrašai išvystų dienos šviesą.
 
Pagaliau išmokau naudotis muzikos kūrimo programa ir sėkmingai kuriu dainas, rašau tekstus savo dainoms ir kitiems atlikėjams. Įsikūriau savo nedidelę įrašų studiją namuose. Neseniai pabaigiau filmuoti savo antrąjį vaizdo klipą ir netrukus išleisiu savo pirmąjį debiutinį albumą. Taigi gyvenimas verda.
 
Scenoje, arba šalia jos, esu visą gyvenimą. Vaikystėje mano užimtumo grafikas buvo labai intensyvus: lankiau muzikos mokyklą, po pamokų – šokiai, savaitgaliais – choras bažnyčioje. Nedvejodama sakau, kad muzika – tai mano meilė. Lietuvoje priimta manyti, bent jau mano šeimoje buvo manoma, kad profesionalūs muzikantai neuždirba pinigų ir sunku iš to pragyventi, todėl mano mama sakydavo, kad pirmiausiai turiu įsigyti gerą specialybę, tokią kaip verslo vadyba, teisė ir pan., ir tik paskui jau muzikuoti.
Taigi paauglystėje nuspendžiau, kad muzika ne man, todėl iš karto po mokyklos įstojau į turizmo ir viešbučių administravimą, svajojau tapti verslininke. Būdama devyniolikos metų iš skolintų pinigų įsteigiau savo pirmąjį verslą – verslo konferencijų organizavimą. Tada buvau didesnė maksimaliste nei dabar, todėl kai pradėjo nesisekti, nusprendžiau viską savo gyvenime pakeisti iš esmės ir išvažiuoti į Londoną. Organizuodavau renginius ir koncertus lietuvių bendruomenėms ir tiesiog gyvenau, kol vieną dieną kažkas iš pažįstamų pasakė, kad pati turėčiau pabandyti dainuoti. Taip viskas prasidėjo.
Prieš porą metų pabaigiau koledžą, o dabar jau antri metai studijuoju universitete kompozitorės, elektroninės muzikos kūrėjos ir popatlikėjos profesiją.
– Esate sakiusi, kad pirmieji dveji metai buvo iš tiesų sunkūs. Kas buvo sunkiausia? Kokie netikėtumai pasitiko Londone?
 
– Buvo sunku priprasti prie kitokių gyvenimo sąlygų. Turbūt, kaip ir daugumai emigrantų, buvo sunku suprasti anglišką akcentą. Visiems čia atvykstantiems pirmą kartą norėčiau patarti neprisisvajoti, kad viskas kaip ant lėkštutės bus padėta. Patarčiau būti pasiruošusiems labai daug dirbti ir stengtis. Mūsų čia niekas nelaukia, reikia visko siekti pačiam.
 
– Kokios bėdos tik atvykus atrodė didžiausios: finansinės ar emocinės?
 
– Tik atvažiavusi susidūriau su įvairiomis problemomis, ir jas reikėjo spręsti greitai. Taip, pradžia buvo sunki, bet sėkmė į mane atsisuko tuomet, kai supratau, kad mano likimas yra ne Dievo valioje, bet mano rankose. Turiu eiti ir daryti, arba kitą savaitę, kai reikės mokėt už nuomą, būsiu išvaryta į gatvę. Po metų gyvenimo Londone nusprendžiau atsivežti savo mamą, jaunesnį broliuką, patėvį, o prieš metus dar ir vyresnis brolis prisijungė. Žinoma, kai netoliese gyvena visa šeima, sekasi daug geriau.
 
– Esate meniškos sielos žmogus: ne tik dainuojate, bet ir kuriate dainas. Ar lengva šiais laikais pragyventi iš meno?
 
– Muzikinė karjera – tai verslas. Kaip ir visi kiti verslai, per pirmuosius 3–5 metus, kol atsiranda klausytojų, tai yra nuostolingas verslas arba, geriausiu atveju, galutinėje eilutėje pamatai nulį. Čia aš kalbu tik apie pragyvenimą iš meno. Bet nereikia pamiršti, kad pirmoje vietoje man tai yra malonumas kurti. Jeigu nepragyvenčiau iš muzikos, vis tiek kurčiau. Mano atveju, kadangi aš pati kuriu dainas, galiu tikėtis pajamų iš autorinių darbų. Manau, šiais laikais visi turi labai daug dirbti, stengtis, kad pragyventų, nesvarbu, kokia tai sritis – meno ar statybų. Be abejo, reikalingi ir gyvi pasirodymai, nes tai irgi yra pajamos.
 
– Jau ne pirmus metus esate studentė. Ar tai brangus „malonumas“?
 
Mokslas Londone labai brangus – 9 tūkst. svarų per metus, bet galima skolintis iš valstybės ir vėliau, gavus darbą, grąžinti. Kadangi prieš tai metus studijavau koledže ir jį baigiau geriausiais pažymiais, nusiunčiau savo sukurtas dainas, išlaikiau muzikos teorijos egzaminą, atrankoje sudainavau kelis kūrinius ir tą pačią dieną gavau patvirtinimą, kad įstojau.
 
Studijuoju „West London“ universitete atlikimo ir įrašų specialybę. Pasirinkau labai įdomią, ne visai mergaitišką profesiją, susijusią su muzikos prodiusavimu. Dažniausiai muziką prodiusuoja vyrai, tačiau mano specialybė – taip pat ir kompozicija, estradinis vokalas ir šiek tiek vadybos. Kai gausiu diplomą, manau, tikrai atsiras daug galimybių save realizuoti muzikos srityje.
 
– Kaip pavyksta suderinti mokslus, darbus ir kūrybą?
 
– Savo dieną pradedu labai anksti. Šeštą ryto man geriausiai sekasi rašyt dainas, per pietus geriausiai dainuoju, vakare geriausiai mokausi, o naktį kuriu muziką. Atradau šį receptą, ir nuo tada viską spėju. Be studijų ir kūrybos dar sportuoju ir lankau šokius.
 
– Ar tenka susidurti su Londone bandančiais prasimušti menininkais? Kokie tai žmonės? Ir kaip vertinate savo galimybes?
 
– Tai įvairūs žmonės, visais būdais bandantys išsiaiškinti, ką aš ypatingo darau, kad man sekasi. Brangieji, receptas paprastas: daug darbo, didelė svajonė, tikėjimas savo pergale. Man dar reikia labai ilgai mokytis, kol tapsiu tokia, kokia svajoju tapti – profesionale muzikos srityje. Mūsų visų galimybės vienodos, svarbu, kiek darbo įdedi ir koks vidinis nusistatymas. Mūsų, lietuvių, problema yra tai, kad mes labai kritikuojame vieni kitus, ne geranoriškai, todėl reikia labai daug užsispyrimo nesustoti ir eiti pirmyn.
 
– Negalvojate eiti į JK populiarius šou, tokius kaip „The X factor“?
 
– Studijuojant jau ne vieną kartą man buvo pasiūlyta dalyvauti atrankose. Aš atsisakiau, nes nenoriu prarasti laisvės kurti savo kūrybos dainas. „X faktorius“ duoda populiarumą tik tais metais, kai jame dalyvauji. Kiti metai – kitos žvaigždės.
 
– Koks jums yra Londonas?
 
Londonas labai didingas miestas. Aš labai laiminga, kad turiu galimybę jame pagyventi, bet, mano nuomone, svarbu ne vieta – svarbu svajonė ir tikėjimas ja. Beje, mano sceninis vardas yra būtent apie tai: Viktorija – Pergalė, Faith – Tikėjimas. Labai norėčiau gyventi Lietuvoje, bet prieš tai noriu pagyventi ir Amerikoje ar Ispanijoje.
 
– Nors gyvenate ir kuriate Londone, nepamirštate Lietuvos, joje pristatote savo naujausius kūrinius. Ar grįžtumėte, jei sulauktumėte pasiūlymo kurti Lietuvoje?
 
– Na, iš tiesų aš nejaučiu didelio atstumo tarp Londono ir Lietuvos, juk tik 2,5 valandos – ir vietoje. Ilgiau būtų nuo Klaipėdos iki Vilniaus su automobiliu nuvažiuoti. Jeigu pasiūlytų grįžti, po mokslų apsvarstyčiau tokią galimybę.
 
– Neseniai pasirodė naujausia jūsų daina „Stop“. Papasakokite apie ją.
 
– Daina „Stop“ yra labai man brangi tuo, kad tai pirma daina, kurią prodiusavau ir sukūriau pati nuo pradžios iki galo. Kviečiu pasižiūrėti ir šios dainos vaizdo klipą, kuris yra įkeltas į youtube.com
 
– Kokie jūsų ateities planai?
 
– Didžiausias mano planas yra iki šių metų pabaigos išleisti savo pirmąjį debiutinį albumą, kuris vadinsis „Unforgettable Memories“. Į jį sudėjau visus savo praeities išgyvenimus. Ketinu įrašyti keletą lietuviškų dainų. Dalyvausiu tarptautiniuose dainų konkursuose, sieksiu tarptautinės karjeros. Po kelerių metų, kai pabaigsiu universitetą, pradėsiu savo koncertinę veiklą. Tikiuosi, tada būsiu pažengusi dainų rašymo ir muzikos kūrimo srityje ir tapsiu gerbiama, mėgstama atlikėja, turinčia savo klausytojų ratą.
 
 
  

Žymos: Londonas, Muzika, Vilis Normanas, Menas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Kodėl blondinės neskęsta ?
– Todėl, kad galvoje pilna oro.