Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Savaitraštis „Panevėžio balsas“   |   2019-09-09

Dianos žūtis: kodėl vis dar manoma, kad princesės mirtis nėra atsitiktinė?

  
Dianos žūtis: kodėl vis dar manoma, kad princesės mirtis nėra atsitiktinė?
© Pixabay.com
Princesė Diana ir Johnas Travolta

Velso princesės mirties aplinkybes po šešerių metų dar sykį tyręs teismo medicinos ekspertas – ko jis ieškojo šios tragedijos užkulisiuose?



Taip jau susiklostė, kad Ričardui Šepardui – britui patologui anatomui ir teismo medicinos ekspertui – teko dalyvavo tiriant garsiausias pastarųjų dešimtmečių bylas. Patirčių susikaupė tiek, kad jas sudėjo į prisiminimų knygą „Nenatūralios priežastys. Teismo medicinos eksperto užrašai“. Tarp daugybės intriguojamų specialisto, per savo karjerą atlikusio daugiau nei 23 000 skrodimų, bylų išsiskyrė dvi: 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir princesės Dianos žūtis, praėjus dvidešimt dvejiems metams tebekelianti dar daug klausimų.
Išvados neįtikino
 
1997 metų rugpjūčio 31-oji buvo sekmadienis, ir tą savaitgalį Ričardas Šepardas nedirbo. Londono Šv. Jurgio ligoninėje budėjo jo kolega Robertas Čapmenas.
 
To sekmadienio paryčiais, dar su tamsa, Velso princesė Diana ir jos draugas Dodis al Fajedas žuvo eismo įvykyje Paryžiuje. Egiptiečių kilmės milijonierius – iškart, vietoje, automobilių tunelyje po Almos tiltu, ji – jau ligoninėje, ant operacinės stalo.
 
Abiejų kūnai dar tą pačią dieną buvo parskraidinti į Didžiąją Britaniją, Norholto aviacijos bazę Vakarų Londone. Ten juos savo atsakomybėn perėmė Vakarų Londono ir karališkųjų rūmų koroneris Džonas Bertonas.
Vis dar rugpjūčio 31-ąją, vakare, R. Čapmenas atliko abu skrodimus. Daugiau nei nepavydėtinomis sąlygomis – apsuptas aukščiausių policijos vadovų, kriminalistų, tyrimą nelaimės vietoje koordinavusio pareigūno, koronerio, policijos fotografų ir Fulhamo morgo pietvakarių Londone darbuotojų, o specialiai pasitelktos policijos pajėgos tuo metu bandė suvaldyti gatvėje susirinkusią minią.
 
Abiem atvejais patologo anatomo išvados buvo vienodos: 36 metų princesė ir 42-ejų jos palydovas mirė nuo avarijoje patirtų sužalojimų.
 
Tačiau įtarimų dėl Dianos ir D. al Fajedo mirties aplinkybių nesumažėjo – priešingai. Tragiškai žuvę įsimylėjėliai buvo apraudoti, palaidoti, bet ne pamiršti. Atrodė, kad bėgant metams jų istorija tik dar labiau apauga naujais „faktais“.
 
Siekiant bent kiek suvaldyti sąmokslų teorijų srautus, 2004-aisiais buvo pradėtas dar vienas policijos tyrimas. Šiam vadovavo tuometis Londono policijos vyriausiasis komisaras seras Džonas Stivensas. Jis gavo užduotį galutinai išsiaiškinti, ar avarijos Paryžiuje aukų mirtis tikrai buvo atsitiktinė.
 
R. Šepardas buvo pakviestas prisidėti prie tyrimo kaip teismo medicinos ekspertas.
 
Suprantama, apie pakartotinį aukų palaikų tyrimą negalėjo būti nė kalbos. Patologo anatomo laukė teorinis darbas – peržiūrėti 1997-aisiais kolegų surinktus įrodymus.
 
Menkiausi sužalojimai iš visų
 
Tragedijos Paryžiuje, kurią per plauką išgyveno tik Dianos asmens sargybinis Trevoras Risas-Džonsas, aplinkybės atrodė akivaizdžios.
 
Lemtingąją naktį Diana ir D. al Fajedas išėjo iš pastarojo tėvui priklausančio „Ritz“ viešbučio pro galines duris, kad išvengtų paparacų. Lydimi T. Riso-Džonso, Al Fajedų šeimos pasamdyto princesei, įsėdo į juodą mersedesą. Šį vairavo viešbučio apsaugos viršininko pavaduotojas Anri Polis, iškviestas per laisvadienį parvežti žinomą porą į butą mieste. Kelionės tikslo jie nepasiekė – „Pont de l’Alma“ automobilių tunelyje mašina įsirėžė į 13-ąją betoninę koloną.
 
Jau po įvykio buvo išsiaiškinta, kad mersedesas skriejo didesniu kaip 100 kilometrų per valandą greičiu. Tokiomis aplinkybėmis staigiai stabdant diržais neprisisegusių keleivių kūnai nesustoja kartu su automobiliu – jie ir toliau juda pirmyn, kol atsitrenkia į priekinį stiklą, prietaisų skydą ar prieš juos sėdinčius žmones.
 
Diana su D. al Fajedu važiavo gale, diržų nė vienas nesegėjo. Be saugos diržo vairavo ir A. Polis. Prancūzo patirti sužalojimai rodė, kad susidūrimo akimirką jis pirmiausia trenkėsi į vairą. O po kelių sekundės dalių jam į nugarą rėžėsi D. al Fajedas – ne paties smulkiausio sudėjimo vyras, kurio kūnas vis dar judėjo 100 kilometrų per valandą greičiu.
 
Tarp vairo ir sėdynės suspaustas jau miręs vairuotojas D. al Fajedui tapo savotiška saugos pagalve, tačiau gyvybės vis tiek neišgelbėjo.
 
T. Risas-Džonsas sėdėjo vairuotojo dešinėje, prieš Dianą. Asmens sargybiniai paprastai nesisega saugos diržų, kad turėtų galimybę laisvai judėti, bet Trevorui tą naktį intuicija pakuždėjo pasielgti priešingai. Galbūt jam nepatiko, kaip A. Polis vairuoja, gal suvokė, kad lekiant tokiu greičiu avarijos tikimybė visada yra, bet paskutinę akimirką T. Risas-Džonsas diržą prisisegė. Tas sulaikė vyrą, kai mašina taranavo betoninę tilto atramą, o išsiskleidusi oro pagalvė sušvelnino smūgį, kai Trevorui į nugarą trenkėsi Dianos kūnas.
 
Princesė ne kažin kiek svėrė, be to, asmens sargybinio diržas absorbavo dalį smūgio energijos, todėl ji tepatyrė kelis lūžius ir nesunkią krūtinės traumą. Šis faktas ir tapo pagrindinių sąmokslo teorijų šaltiniu.
 
Medikams atrodė kitaip
 
Atvykus greitosios pagalbos medikams, D. al Fajedas ir A. Polis jau buvo mirę. Todėl felčeriai iškart ėmėsi sužalotųjų.
 
Jie nepažino princesės Dianos. „Greitukės“ ekipažas matė avarijoje sužalotą šviesiaplaukę moterį, kuri, kaip užfiksuota dokumentuose, buvo sąmoninga ir su jais kalbėjosi. T. Risas-Džonsas medikams pasirodė daug rimtesnės būklės (vėliau chirurgams jauno vyro veidą teko atkurti iš fotografijų, pasitelkus 150 titano detalių), taigi jį į ligoninę išgabeno pirmiausia. Be to, Diana vis dar buvo suspausta tarp sėdynių – reikėjo sulaukti, kol ugniagesiai gelbėtojai išlaisvins. Niekas nė nenumanė, kad visą tą laiką per mikroskopinį įplyšimą jos plaučių venoje sunkėsi kraujas.
 
Dėl žmogaus kūno anatomijos ypatumų ši vieta paslėpta giliai krūtinės ląstos centrinėje dalyje. Be to, spaudimas venose ne toks stiprus, kaip arterijose, – kraujas iš jų teka gerokai lėčiau. Todėl aptikti tokią traumą labai sunku, o aptikus dar sunkiau sutvarkyti.
 
Pirminiu greitosios pagalbos medikų vertinimu, Dianos būklė buvo stabili. Be nesunkiai sužaloto dešiniojo peties, jokių pastebimų žaizdų nebuvo, nesimatė nė lašo kraujo, ji kalbėjo. Tačiau kol visų dėmesys buvo sutelktas į priekinėje keleivio sėdynėje esantį vyrą sumaitotu veidu ir sunkia smegenų trauma, kraujas iš plyšusios venos tekėjo jai į krūtinės ląstą.
 
Kad kažkas negerai, tapo aišku vos paguldžius Dianą ant neštuvų – jos sąmonė pamažu geso. Tada sustojo širdis ir greitosios medikai pradėjo reanimuoti.
 
Ligoninėje princesę iškart nuvežė į operacinę. Krūtinės ląstą atvėrę chirurgai rado plyšusią veną ir pabandė susiūti, bet buvo per vėlu.
 
„Jei tik“
 
R. Šepardo teigimu, to, kas nutiko Dianai, nepavadinsi kitaip, kaip paradoksu. Medicinos požiūriu ji iš tiesų patyrė labai menką traumą – tiesiog itin nepastebimoje vietoje.
 
Princesės sužalojimą patologas anatomas vadina tokiu retu, kad jam per visą ilgą karjerą su panašiu neteko susidurti. Ir sako Dianos mirtį tapus klasikiniu pavyzdžiu to, kaip tragiškai nepalankiai kartais gali susiklostyti aplinkybės. Jei tik ji būtų trenkusis į priekinę sėdynę kiek kitu kampu, jei tik mašina būtų važiavusi dešimčia kilometrų per valandą mažesniu greičiu arba ją būtų išvežę į ligoninę iškart, viskas galėjo baigtis kitaip. O svarbiausias „jei tik“ priklausė nuo pačios Dianos: ji galėjo prisisegti saugos diržu. Jeigu būtų tą padariusi, R. Šepardas beveik neabejoja, princesė jau po poros dienų būtų pasirodžiusi viešumoje. Greičiausiai su mėlyne po akimi, sugipsuota ranka ir suvaržytais judesiais – dėl sulaužytų šonkaulių, bet gyva.
 
Bylos dokumentus peržiūrėjęs R. Šepardas nerado ničnieko, kas jam sukeltų abejonių dėl Dianos mirties priežasties. Tačiau jos aplinkybes buvo apraizgę tiek keistų, netgi nepaaiškinamų faktų, jog ir specialistas pripažino: gandai tiesiog negalėjo nepasklisti.
 
Subtilus klausimas
 
Teorija, kad Dianai nužudyti buvo suregztas sąmokslas, vis dar turi daug šalininkų. Tarp jų yra Dodžio tėvas Mohamedas al Fajedas, aklai tebetikintis, jog avarija buvo sukelta specialiai.
 
Labiausiai paplitusi spėlionė – Velso princesę teko pašalinti baiminantis, kad ji bet kurią dieną sužlugdys karališkosios šeimos reputaciją – paskelbs apie savo nėštumą.
 
R. Šepardas atviras: kadangi skrodimą atliko ne pats, negali kategoriškai tvirtinti, jog žūties akimirką Diana nesilaukė. Jo kolegos R. Čapmeno vėliau ne sykį to klausinėjo, ir patologas anatomas kaskart kantriai aiškindavo, kad jokių medicininių nėštumo požymių nebuvo. Nors paprastai pokyčius moters organizme galima pastebėti jau po dviejų ir garantuotai – po trijų savaičių, kai ji pati dar nutuokia pastojusi.
 
Nesulaukus iš eksperto sensacingo pareiškimo, kokio visi tikėjosi, gimė kita sąmokslo teorija – kad patologui anatomui užčiaupė burną. R. Šepardas kategoriškai atmeta tokias spėliones: anot jo, niekas ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų privertęs R. Čapmeno nuslėpti skrodimo informacijos. Lygiai taip pat, kaip ir jam, tai būtų nusižengimas viso gyvenimo principams.
 
Bet konspiracijų mėgėjai ir skandalų besivaikanti geltonoji spauda nenurimo.
 
Mirusieji nekvėpuoja
 
Kalbų apie tai, kas neva iš tikrųjų nutiko tą rugpjūčio 31-osios naktį Paryžiuje, buvo ir tebėra labai daug. Ir R. Šepardas sako nė kiek nesistebintis: bylos, kurioje būtų tiek daug nesutapimų ir palaidų galų, jis irgi nėra matęs.
 
Kaip ryškiausią pavyzdį patologas anatomas primena liudijimus apie tariamai avarijoje dalyvavusį antrąjį automobilį – baltą „Fiat Uno“, neva įsirėžusį į Dianos mersedesą prieš tam taranuojant koloną. Tačiau nustatyti, ar taip buvo iš tikrųjų, nepavyko, nors mašinos vaiduoklio kruopščiai ieškota ne tik Prancūzijoje, bet ir po visą Europą.
 
Dar daugiau mįslių užminė vairuotojo būklė
 
Per skrodimą jo kraujyje rastas neleistinas alkoholio kiekis, nors A. Polio artimieji ir liudytojai, buvę greta prieš pat avariją, iš pradžių dievagojosi, kad prancūzas negėrė (tiesa, vėliau atsirado ir liudijusių priešingai).
 
Pasipylė kaltinimai, esą A. Polio kraujo mėginius sukeitė, nes juose dar, be kita ko, aptikta vaikiškų vaistų nuo vidurių parazitų pėdsakų. Tokios tabletės dažnai maišomos į kokaino miltelius, o A. Polis šio nevartojo. Bent jau, sako R. Šepardas, ne tą vakarą ar kelios dienos prieš įvykį.
 
Kitas keistas radinys vairuotojo kraujyje buvo anglies monoksidas. Tiksliau, labai daug anglies monoksido. Nors tokia dozė ir nemirtina, tie 20,7 procento turėjo A. Poliui sukelti sunkaus apsinuodijimo simptomus: nepakeliamą galvos skausmą, svaigulį, sutrikusią sąmonę – juk tai, šiaip ar taip, smalkės.
 
Prisikvėpuoti išmetamųjų dujų tunelyje A. Polis niekaip negalėjo. Skrodimas parodė, kad jis mirė akimirksniu lūžus stuburui ir plyšus aortai. Teoriškai vyras gal ir galėjo spėti dar porą kartų įkvėpti, bet tikrai ne tiek, kad pasikeistų kraujo sudėtis.
 
Galiausiai ekspertai 10 procentų monoksido „nurašė“ rūkymui. Likę, nusprendė, į vairuotojo organizmą pateko sprogus oro pagalvei (jai išsiskleidžiant, išsiskiria nedidelis tam tikras anglies monoksido kiekis). Bet vėlgi, kaip, jei visi tyrimai rodo A. Polio gyvybę nutrūkus akimirksniu, o mirusieji nekvėpuoja?
 
Kas iškvietė balzamuotoją?
 
Papildomos sumaišties žmonių protuose sukėlė skubotas princesės palaikų balzamavimas. R. Šepardo žiniomis, šiam tikslui į ligoninę atvyko prancūzas laidotuvininkas, bet kas ir kodėl jį iškvietė, nepavyko nustatyti. Paryžiaus Pitjė Salpetriero ligoninės patologas anatomas to tikrai nedarė.
 
Ekspertas spėja, kad galbūt paaiškinimo reikėtų ieškoti Didžiosios Britanijos monarchų tradicijose – balzamavimas karališkojo kraujo asmenims yra standartinė procedūra. Bet R. Šepardas pripažįsta: kadangi žuvusiųjų kūnai iškart išgabenti į Didžiąją Britaniją ir skrodimai atlikti tą pačią parą, praėjus vos kelioms valandoms po avarijos, nebuvo jokios būtinybės prancūzams atlikti balzamavimo procedūrą (D. al Fajedui jos ir neatliko). Tai padarius, buvo prarasta toksikologinės ekspertizės galimybė. Nors, kaip tikina patologas anatomas, žinant, kad Diana tikrai automobilio nevairavo, sunku pasakyti, ką tokia ekspertizė būtų pakeitusi.
 
Tokie sunkiai pagrindžiami sprendimai, veikiausiai priimti esant visuotiniam šokui ir panikai, sukėlė papildomų įtarimų. Mat formaldehidas balzamavimo skystyje iškreipia ne tik toksikologinio, bet ir nėštumo tyrimo rezultatą: šis tampa teigiamu. Anonimiškų ir pusiau anonimiškų informacijos nutekinimų apie Dianos nėštumą buvo užtektinai. Bet kaip dabar žinoti, ar rezultatas buvo teigiamas dėl formaldehido, ar dėl natūralių priežasčių, tačiau ekspertai juos atmetė manydami, kad kaltas formaldehidas?
 
Iš Paryžiaus atsakymų negavo
 
2004-aisiais atnaujinus princesės Dianos žūties aplinkybių tyrimą, po intensyvių diplomatinių ginčų R. Šepardui su kitais tyrėjais buvo leista atvykti į Paryžių patiems ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus. O jų ekspertas teigia turėjęs labai daug.
 
Šilto priėmimo britai iš Prancūzijos valdžios nesulaukė, tačiau gavo leidimą apžiūrėti avarijos vietą ir galiausiai – net suniokotą automobilį. Dalis specialistų liko prie jo norėdami patikrinti apsauginių oro pagalvių likučius ir galbūt rasti paaiškinimą milžiniškam anglies monoksido kiekiui A. Polio kraujyje. R. Šepardas patraukė į morgą.
 
Patologui anatomui pavyko susitikti su profesore Dominika Lekomt – teismo medicinos eksperte, kuriai nepasisekė budėti avarijos naktį ir atlikti A. Polio skrodimą.
 
R. Šepardo teigimu, kolegė puikiausiai kalbėjo angliškai iki jis pradėjo klausinėti skrodimo smulkmenų ir svarstyti, ar A. Polio kraujo mėginiai negalėjo būti supainioti dėl registracijos sistemos klaidos. Po šito profesorė išvis nebepratarė nė žodžio ir pareikalavo, kad visos diskusijos vyktų tik per vertėją. Bet ir tada beveik burnos nepravėrė prieš tai nepasikonsultavusi su greta sėdinčiu advokatu.
 
R. Šepardas ant jos nė kiek nepyko – priešingai, užjautė. Tipiška naktis į sekmadienį didmiesčio morge primena pragarą: nepaliaujamu srautu atvežamos avarijų, žmogžudysčių, smurto artimojoje aplinkoje aukos, atgabenami nelaiminguose atsitikimuose žuvę girtuokliai. Paryžiaus teismo medicinos ekspertai jais savaitgalį net neužsiima – skrodimai pradedami pirmadienio rytą. Vadinasi, D. Lekomt buvo pakelta iš lovos ir skubiai iškviesta į morgą, kur gulėjo žinomiausios moters planetoje, jos meilužio ir vairuotojo kūnai, ir visas pasaulis užgniaužęs kvapą laukė atsakymo, kas jiems nutiko. Pats tokią įtampą ne sykį patyręs R. Šepardas sako niekam jos nelinkintis. Tad ir pretenzijų kolegei neturintis.
 
Netiki, kaip netikėjo ir anksčiau
 
Tiriant garsias mirtis svarbiausia yra sugebėti „pristabdyti“, mano patologas anatomas. Neskubėti net ir skubinamam, viską atlikti iš lėto, metodiškai ir griežtai laikantis procedūrų. Nes paskui kiekvienas tavo veiksmas bus aptarinėjamas, kritikuojamas, narstomas iki smulkiausių detalių, kiekvienu sprendimu abejojama.
 
Tačiau tikrovė tokia, sako R. Šepardas, kad morge atsidūrus įžymybei ekspertas savo darbą turi atlikti dukart greičiau ir turėdamas perpus mažiau informacijos, nei eiliniam skrodimui. O pasidavus spaudimui, klaidų tikimybė didėja.
 
Antrojo princesės Dianos žūties aplinkybių tyrimo, atsiėjusio 4 mln. svarų sterlingų ir vos tilpusio į 900 puslapių bylą, rezultatai buvo paskelbti 2006-ųjų pabaigoje. Ekspertų grupė, ištyrusi visus tuo metu turėtus įrodymus, padarė išvadą, kad jokio sąmokslo nužudyti ką nors iš važiavusiųjų automobiliu nebuvo, o avarija Paryžiuje – tik tragiškas atsitiktinumas.
 
Bet tyrėjų ataskaita nė kiek nepaveikė konspiracijos teorijų kūrėjų. Mažiausią įspūdį ji padarė Mohamedui al Fajedui – dabar jau 90-metis turtuolis po sūnaus žūties užsisklendė savame pasaulėlyje.
 
Nepriimantys ir oficialios, dar Prancūzijoje padarytos išvados, kad Diana ir D. al Fajedas žuvo, nes jų vairuotojas buvo girtas ir vartojęs antidepresantus, kai kurie žmonės net ir praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams tebeieško juos įtikinsiančių atsakymų. Kartu su 27 procentais paprastų britų, kurie, kaip parodė apklausos, irgi tiki, kad Dianos, Velso princesės, mirtis nebuvo atsitiktinumas.
 
  

Žymos: Avarija, Karališkoji šeima, Princesė Diana, Velso princesė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pas gydytoją:
– Na, ką, galiu jus pasveikinti, jumyse užsimezgusi nauja gyvybė.
– Gydytojau, betgi aš vyras!
– Žinokit, askaridėms vienas ir tas pats.