Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2010-12-16

Vis daugiau lietuvių pasiliks gyventi užsienyje

  
Vis daugiau lietuvių pasiliks gyventi užsienyje Per ateinantį dešimtmetį Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos ž enkliai „susitrauks”.

VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis įsitikinęs, kad Lietuvos universitetai neužtikrina konkurencingumo, todėl vis didesnė dalis abiturientų renkasi užsienio universitetus. Pasak jo, tai nėra katastrofa mūsų šaliai, nes emigracija ir imigracija – istoriškai normalus reiškinys. Daug labiau sunerimti verčia tai, jog Lietuvos universitetai artimiausiu metu turės gerokai susitraukti.

="text-align: left">
Profesoriau, mokėtės Rusijoje, esate dirbęs daugelyje Lietuvos universitetų, nuolatos skaitote paskaitas užsienio universitetuose, tad puikiai pažįstate įvairias švietimo sistemas. Kas, jūsų nuomone, blogai Lietuvos universitetuose, kad vis daugiau abiturientų renkasi studijas užsienyje?
 
Svarbiausia, kodėl mokiniai vis dažniau renkasi užsienio universitetus, yra tai, kad Lietuvos universitetai neužtikrina konkurencingumo tarptautinėse rinkose ir beveik visai nėra orientuoti į absolventų rengimą tarptautinėms, ES veikloms. Universitetų socialiniai partneriai daugiausia yra Lietuvos įstaigos ir įmonės, nors pagrindinės įmonių veiklos yra orientuotos į ES, Rusiją ir kitas šalis. Be to, daugelio Lietuvos universitetų dėstytojų kvalifikacija yra nepakankama, vis dar daug atvejų, kai ne diskutuojamos temos, o diktuojamos paskaitos, todėl studentams siūlomas žinių ir gebėjimų lygis ne visada tenkina ES poreikius. Kita susijusi problema yra prastas universitetų finansavimas ir jų pastangos žūtbūt užsidirbti pinigų parduodant pigias ir menkavertes ugdymo paslaugas bei negebėjimas konkuruoti dėl pinigų mokslo tyrimų rinkose. Galiausiai kenksmingas yra „stovinčio vandens“ efektas, kai tame pačiame universitete asmuo turi teisę baigti ir baigia visų trijų pakopų studijas: bakalauro, magistro, daktaro, ir jau visai menkai tėra susijęs su visos Lietuvos ir tarptautinių procesų realiu, ne knyginiu suvokimu. Tokiu atveju visos įsisenėjusios studijų ir mokslo ligos tik gilėja. Bakalauro studijose specialybių dalykų studijų grupės per didelės, o mokyklų abiturientai yra daugiau orientuoti atsakymams į klausimus bei testus, nei nuosekliems kūrybingiems ieškojimams.
 
Ar tai, jog vis daugiau jaunų žmonių renkasi studijas užsienyje, nekelia grėsmės, kad įvyks protų nutekėjimas ir tėvynėje liks tik kvailiai?
 
Manau, didesnės tokio „nukvailėjimo“grėsmės nėra. Pirmiausia, mokslas ir studijos kasmet tampa dinamiškesni, plinta nuotolinių studijų ir konsultacijų reiškinys, ES fondai remia studentų ir dėstytojų judėjimą. Vis daugiau paskaitų Lietuvos universitetuose skaito užsienio profesoriai, turint omenyje, kad susisiekimas ir komunikacija, globalizacijos procesai skatina tarptautinę studijų ir mokslo integraciją. Vis dėlto, protų pritraukimo politika Lietuvai yra aktuali. Ši problema susijusi ir su konservatyviu Lietuvos pilietybės įstatymu, ir su (lyginant su ES) mažu profesorių uždarbiu bei dideliais dėstytojų krūviais, maža technologine mokslinių tyrimų baze, nepakankama inovacijų dinamika ir kt.
 
Daugelis išvykstančiųjų studijuoti į užsienį sako, kad ten geresnė studijų kokybė. Ką jūs apie tai manote?
 
Manau, kad ne visur geresnė, vietomis tokie apibendrinimai yra tušti. Tačiau tarptautiniai universitetų reitingai, kad ir kiek mes būtume skeptiški, bent iš dalies rodo Lietuvos universitetų per mažą tarptautiškumą ir mokslingumą. Ir nors šie užsienio ryšiai stiprėja, ir kartais tie patys garsūs profesoriai skaito paskaitas ir užsienyje, ir Lietuvoje, tačiau bendras studijuojamos literatūros, publikacijų kokybės, orientacijos į užsienio rinkas, mokslo ir studijų integracijos, kūrybinio ir probleminio mokymosi kontekstas yra blogesnis, nei senųjų ES šalių.
 
Mokamos studijos Lietuvoje beveik tokios pat brangios, kaip užsienyje. Ar Lietuvos universitetai patys neveja lauk savo šalies jaunimo?
 
Studijų kainą lemia daugelis veiksnių, tarp jų ir valstybės vykdoma universitetų finansavimo politika, ES ir kiti fondai, gebėjimas atlikti užsakomuosius mokslinius tyrimus ir konkuruoti dėl jų tarptautinėje arenoje, bankų išduodamų paskolų politika ir kt. Aukštos studijų kainos nepadeda universitetams nei pakankamai pakelti dėstytojų atlyginimus, kad dėl darbo vietos konkuruotų užsienio profesoriai, nei leidžia sukurti šiuolaikinę mokslo ir technologijų bazę tyrimams ar atnaujinti pastatus ir bibliotekas. Ši palyginti aukšta kaina nepadeda universitetams leisti sau daugiau inovacijų ar tarptautinių ryšių.
 
Net didžiausiems optimistams, kurie gina Lietuvos universitetus, tenka pripažinti, kad jiems katastrofiškai trūksta elementariausių dalykų – naujos literatūros, gerų specialistų ir pinigų. Ar neatsitiks taip, kad greitai jie taip ištuštės, kaip kadaise kaimo sodybos?
 
Neišvengiama, daugeliui Lietuvos universitetų per artimiausius šešerius metus teks smarkiai susitraukti. Tokią universitetų ir institutų jungimosi politiką finansiškai skatina Lietuvos vyriausybė ir Švietimo ministerija. Tačiau lemiamas veiksnys yra ir bus demografinė situacija ir spartus abiturientų skaičiaus mažėjimas bei negebėjimas teikti paklausias studijų paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms (visą gyvenimą trunkančių studijų programoms) bei užsienio studentams. Kitas „susitraukimo“ veiksnys: mokslinės pažangos ir atitinkamo mokslo tyrimų finansavimo stygius. O naujausios literatūros ar garsių pasaulio profesorių trūkumas yra mažiau reikšmingas, nes kasmet atnaujinamas bibliotekų fondas, elektroninės tarptautinės bibliotekos, tarptautinės konferencijos ir universitetų tarptautiniai ryšiai iš dalies padeda spręsti minėtą problemą.
 
Jei būtumėte jaunas abiturientas, ką rinktumėtės – studijas Lietuvoje ar užsienyje?
 
Nežinau. Negalima atspėti, „kas būtų, jei būtų“. Bet savo metu rinkausi „užsienį“, nes tada (1986-ieji) manęs esamos filosofijos studijos Lietuvoje netenkino ir jau iš anksto rengiausi stoti į Leningrado (vėliau Sankt Peterburgo) valstybinį universitetą, o paskui stengiausi kuo dažniau stažuotis įvairiuose Europos universitetuose.
 
Dėstytojai nuolat kalba apie tai, kad Lietuvos valdžia per mažai dėmesio skiria švietimo sistemai, bet retai tenurodo konkrečius trūkumus. Kokius didžiausius tos sistemos trūkumus įžvelgiate jūs?
 
Kai kuriuos jų minėjau: orientacija daugiausia į lietuvišką darbo rinką, kas iš principo nebeatitinka Lietuvos ekonomikos sandaros, mažos sąsajos su lietuvių diasporomis ir migracija, šiuolaikinių mokslo iššūkių nepaisymas, nuolat vėluojantis Vakarų studijų programų kopijavimas, per menkos dėstytojų kompetencijos ir jų tarptautiškumas, maži universitetų biudžetai ir universitetų gausa, auganti kolegijų ir profesinių centrų konkurencija, neturėjimas gebėjimų ir patirties vykdyti stambius, tarptautiniu mastu reikšmingus mokslo tyrimus ir inovacijas. Tiesa, kad ir vėluojant, daugelis minėtųjų trūkumų pamažu sprendžiami, skatinant vidinius mokslo išteklius, vykdant Lietuvos švietimo reformas ir pritraukiant ES fondų pagalbą.
 
Ar tikite, kad užsienyje aukštąjį išsilavinimą gavę žmonės grįš į tėvynę, ar priešingai – manote, kad jie liks ten, kur baigė mokslus?
 
Vieni grįš, kiti ne. Grįžimą ar pasilikimą užsienyje lemia daugelis dalykų, ne vien studijos. Akivaizdu viena: vis daugiau lietuvių pasiliks gyventi užsienyje ir, kada nors, vis daugiau užsieniečių gyvens Lietuvoje. Bet tai ne išskirtinis Lietuvos bruožas, o bendra pasaulio tendencija. Blogiau yra įžvelgti šiuose procesuose apokaliptines grėsmes Lietuvai. Prisiminkime, kad iki Rusijos Spalio revoliucijos daugelis Lietuvos mokslininkų mokėsi ir dirbo Sankt Peterburge, o verslininkų – Rygoje ar Švedijoje. Vėliau abu šie tautos galios šaltiniai puikiai pasitarnavo atkuriant tarpukario Lietuvos Nepriklausomybę. Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais ir iš karto po to Lietuvos universitetams labai padėjo išeivijos profesoriai. Migracija Lietuvai nėra tik pavojus. Ji, kaip rodo istorinė patirtis, yra jos atsinaujinimo šaltinis.
 
Kokia, jūsų nuomone, Lietuvos universitetų ateitis?
 
Gyventojų ir, atitinkamai, abiturientų skaičiaus mažėjimas bei žemas tarptautinis mokslinis ir studijų konkurencingumas lems apie dvylikos metų trukmės (tiek laiko, pasak LR Statistikos departamento, truks ženklus studentų skaičiaus mažėjimas) universitetų raidos krizę ir sunkų jų apsisprendimą dėl savo likimo. Tai neišvengiama. Tačiau kartu didėjanti aštri universitetų ir dėstytojų konkurencija dėl darbo vietų ir jiems keliami reikalavimai padės laipsniškai augti, pirma, studijų kokybei, o ilgainiui – ir mokslui bei tarptautiškai orientuotiems tyrimams. Todėl nors pradžioje ir sulauksime struktūrinio universitetų susitraukimo ir daugelio su tuo susijusių skausmingų debatų, tačiau vėliau ši neišvengiama krizė bus įveikta ir būtent ji padės išlikusiems universitetams atsistoti ant kojų.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Eina rusas ir lietuvis per dykumą. Žiūri – džino lempa. Pabarškina į ją, išlenda pats džinas ir sako:
– Išpildysiu jums po norą.
Žinoma, rusas nori daug daug pinigų, o lietuvis – daug daug lašinių.
Eina rusas pilnom kišenėm pinigų, o lietuvis kemša ir kemša tuos lašinius ir siūlo rusui:
– Padarom turgų.
Rusas sutinka. Papjausto lietuvis plonom riekelėm lašinius ir laukia pirkėjų. Prieina rusas ir klausia:
– Kiek kainuoja viena riekelė?
– 6000 eurų, – atsako lietuvis.
– Taip brangiai? –nori derėtis rusas.
Lietuvis:
– Pavaikščiok po turgų, gal pigiau rasi.