Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, Justė Juškevičiūtė   |   2019-05-24

20 metų skirtumas emigrantų meilei – ne kliūtis

  
20 metų skirtumas emigrantų meilei – ne kliūtis
© Anna Art nuotrauka

Londone gyvenančių dainininkų – 27 metų Manto Vyganto ir 50 metų Jolantos Naruševičiūtės – meilės istorija primena kino filmą. Jų kelius suvedė muzika, o užgimusių jausmų nesugebėjo užgesinti nė aplinkinių replikos dėl kone 20 metų amžiaus skirtumo.

Jolanta piktinasi, kad visuomenėje vis dar giliai įsišakniję stereotipai, kaip derėtų ir kaip nederėtų elgtis 50-ies sulaukusiai moteriai, o apie romaną su jaunesniu vyru dailiosios lyties atstovei esą negalima nė pagalvoti.
„Baisiausia buvo mūsų draugystės pradžioje – niekas netikėjo mūsų jausmais. Visko prikalbėjo: kad tai reklaminis triukas, kad aš Mantą vos ne per prievartą laikau, bet, laikui bėgant, požiūris pradėjo keistis. Pripažinsiu, iš pradžių buvo skaudu, net ir ašara ne viena nutekėjo“, – atvirauja pašnekovė.
Laikraščiui „Tiesa“ sutikę duoti interviu Mantas ir Jolanta į klausimus atsakinėjo sėdėdami atskiruose kambariuose, kad pasakytų būtent tai, ką patys mąsto. „Ir patiems šis interviu gali pateikti ne vieną staigmeną“, – juokiasi jie.
 
– Jolanta, Mantai, Londone gyvenate jau ne vienus metus. Ar nesiilgite Lietuvos? O gal jau pagalvojate apie grįžimą gyventi į tėvynę?
 
Mantas: Be jokios abejonės, trūksta gimtų namų, gimtųjų Druskininkų, kuriuose užaugau, bet taip jau susiklostė, kad nuostabų gyvenimą susikūrėme svetur. Neatmetame galimybės ir sugrįžti į Lietuvą, bet esu laimingas ten, kur esu, kur mano mylima šeima, susikurti namai ir muzika.
 
Jolanta: Lietuvą labai myliu, ten visada gera sugrįžti. Net atrandi kažką naujo, ko gyvendamas ten nepastebėtum. Bet kol kas mano namai yra čia. O ar grįšiu? Negaliu sakyti ne, nes gyvenimas kupinas staigmenų.
– Jūsų pažinties istorija iš tiesų primena kino filmą – susipažinote renginyje, galima sakyti, jus suvedė muzika. Jūs, Jolanta, ne kartą esate minėjusi, kad iš pradžių stengėtės vyti šalin visus jausmus. Kada buvo tas galutinis taškas, kai jau nusprendėte su savimi nekovoti ir leisti sau būti laimingai?
 
– Iš tiesų mūsų pažinties istorija jau tapo visų mėgstamu apkalbų objektu, bet mums ji yra mūsų gyvenimo dalis. Galutinį tašką mano dvejonėms padėjo Manto užsispyrimas. Tiek dėmesio, pagarbos, komplimentų gavau iš jo, kad turbūt per visą savo gyvenimą bendrai sudėjus tiek neturėjau. O aš juk moteris, iki tol gyvenusi su sužeista širdimi. Atrodo, kad jis mane pagydė.
 
– Mantai, o jūs ar nebandėte kovoti su savo jausmais? Juk vis dar esame gana konservatyvi visuomenė, aplinka mums perša požiūrį, su kuo turėtume draugauti ir ką mylėti.
 
– Esu labai karšto būdo ir vadovaujuosi savo vidiniu pasauliu. Širdžiai negaliu priešintis, jausmai gimsta netikėtai, o juos puoselėti yra pats džiaugsmingiausias dalykas.
 
Manau, kad svarbiausia nekreipti dėmesio į negatyvią aplinką. Laikui einant išmoksti atskirti, kas yra priešas, o kas yra draugas. Vis dėlto tikiu, kad širdyje negalima laikyti purvo. Visą plotą reikia skirti meilei, džiaugsmui ir teigiamoms emocijoms (šypteli).
 
– O kaip į jūsų santykius reagavo artimiausi žmonės?
 
Mantas: Artimiausi žmonės džiaugiasi taip pat, kaip ir mes patys. Esame laimingi, sveiki, mylimi. Ko daugiau reikia?
 
Jolanta: Įdomiausia, kad mums tiesiai į akis niekas nėra pasakęs kažko užgaulaus, įžeidžiančio. Visi drąsūs tik anapus klaviatūros. Žinoma, būna ir nelabai malonių žvilgsnių, bet ar mums tai rūpi? Tikrai ne.
Man patys artimiausi žmonės yra mano vaikai. Jų nuomonė man svarbiausia ir jie mūsų santykių klausime padėjo galutinį tašką. Mano vaikai mane matė visokią. Verkiančią iš sielvarto, pavargusią, sunkiai dirbančią, todėl jie tik apsidžiaugė, kai mamos akys pradėjo švytėti. Patiems artimiausiems giminaičiams ir ištikimiausiems draugams pranešiau, kai jau viskas susigulėjo. Dabar jau žinau, kad visada turėsiu palaikymą, nes mano aplinkos žmonės labai tolerantiški.
 
– Ne kartą minėjote, kad purvą ant jūsų labiausiai mėgstama pilti socialiniuose tinkluose, tačiau į piktų internautų replikas nereaguojate. Na, bet kodėl skaitote tokius komentarus?
 
Jolanta: Mane stebina užsilikę stereotipai ir nuostatos. Niekada nesupratau, kodėl 40 ar 50 metų moteris yra nurašoma. Atrodo, kad suėjo 50, ir viskas, tavo gyvenimas jau baigtas – rišiesi skarelę, sėdi namuose prie viryklės, augini anūkus ir žiūri turkiškus serialus, bet aš manau, kad nė velnio. Būtent šitas amžius ir yra aukso amžius, nes vaikai užauginti, nereikia lakstyti tarp darbo ir mokyklos, tiesiog pradedi gyventi sau.
 
Vis dėlto įdomiausia ir baisiausia buvo mūsų draugystės pradžioje – juk niekas netikėjo mūsų jausmais. Visko prigalvojo, kad tai reklaminis triukas, kad aš Mantą vos ne per prievartą laikau, bet, laikui bėgant, nuomonės ėmė keistis.
 
Pripažinsiu, iš pradžių buvo skaudu, net ir ašara ne viena nutekėjo. O dabar? Dabar paskaitinėju nusibodusius, standartinius neigiamus komentarus, kad pasitikrinčiau, gal kažką naujo apie save sužinosiu, tačiau nieko naujo – tik sena, stora, begėdė, žodžiu, labai banalu.
 
Mantas: Komentatorių netrūksta, bet su laiku negatyvo lieka vis mažiau. Be to, išmokome nekreipti dėmesio. Jei komentuoja, vadinasi, esame tinkamame kelyje, nesvarbu, kiek negatyvus būtų komentatorių turinys.
 
– Teigiate, kad kandžios replikos draugystės pradžioje jus žeidė, tačiau kaip manote dabar: ar toks „žinomumas“ padėjo jūsų koncertinei veiklai?
 
Jolanta: Paviešinome mūsų santykius tik todėl, kad tokių kaip mes yra labai daug. Tiesiog išdrįsome, parodėme, kad nereikia gėdytis savo jausmų. Taip, žmonės mus atpažįsta, koncertuose prieina pasilabinti, pasižiūrėti, kaip mes čia iš tikro atrodome. O savo vardą, manau, mes užsidirbome tikrai nuoširdžiu, pasiaukojamu darbu.
 
Mantas: Aš taip pat linkęs tikėti, kad sunkus darbas, nuoširdumas ir visiškas atsidavimas mėgstamai veiklai teikia saldžių vaisių. Žmonės vertina paprastumą, natūralumą, o scenoje tai tikrai puikiai matyti.
 
27 metų M. Vygantas ir 50 metų J. Naruševičiūtė į apkalbas dėmesio nekreipia 27 metų M. Vygantas ir 50 metų J. Naruševičiūtė į apkalbas dėmesio nekreipia
 
– Esate minėję, kad vienas iš kito turite daug ko pasimokyti. Ko išmokote iš šios draugystės ir vienas iš kito?
 
Mantas: Manau, kad svarbiausias dalykas, kurio mane išmokė Jolanta, – neskubėti ir gerai apgalvoti prieš žengiant žingsnį. Anksčiau niekaip to nesupratau.
 
Jolanta: Iš Manto aš išmokau daugiausia to, ko niekada nedrįsau – mylėti save, spjauti į visus kompleksus, tad pasijutau moterimi iš didžiosios raidės.
 
– Jūs kartu ir buityje, ir koncertuose. Ar nesunku dirbti kartu?
 
Mantas: Darbas kartu man yra vienas malonumas. Manau, kad mes vienas kitą papildome. Jau suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio, o tai tik palengvina mūsų veiklą.

– Na, bet ar pasitaiko pykčių?
 
Jolanta: Pasitaiko, juk mes gyvi žmonės. Tik tie mūsų pykčiai – tokie nereikšmingi... Per tuos daugiau nei trejus metus rimto kivirčo kaip ir nebuvo. Mantas šiek tiek greičiau užsiplieskia, supyksta, bet aš esu ramus žmogus, tai mėgstu palaukti, kol ugnis aprimsta. Jokia lėkštė mūsų namuose nedužo. Visgi pastebėjau, kad beveik visada po kažkokio kvailo kivirčo pirmas nusišypso Mantas (šypteli).
 
Mantas: Aš esu tikras degtukas, kuris nori, kad viskas būtų pagal jį, tačiau per kartu praleistą laiką išmokome prisitaikyti vienas prie kito ir gerbti kito požiūrį. Vis dėlto manau, kad Jolanta dažnai nusileidžia mano karštam būdui, tad rimtų pykčių pas mus niekada nebuvo. Kaip ir daugeliui, eiliniai buitiniai ginčai pasibaigia mielu apsikabinimu. 
 
– Atlikėjai sulaukia tikrai daug dėmesio. Ar yra buvę kokių nors kurioziškų situacijų, kai kokia nors gerbėja ar gerbėjas būtų netgi peržengęs ribas, bandydamas atkreipti kažkurio iš jūsų dėmesį?
 
Jolanta: Žinoma, kad buvo. Ir ne kartą. Mantas juk jaunas ir gražus vyras. Tik kadangi esame scenos žmonės, sugebame į tai pažiūrėti tolerantiškai. Buvo ir telefono numerių į kišenes įspraudę, ir laiškelių, bet juk aš – visada šalia. Be to, ar scenoje, ar gyvenime, jei yra tikri jausmai – jokie rašteliai nebaisūs.
 
Mantas: Aš visiškai pasitikiu savo mylimu žmogumi ir pavydžiu tik pats sau, kad tokia moteris yra šalia manęs. Juk kiekvienam mūsų patinka dėmesys, tik viskam yra ribos. Mes mylime vienas kitą, mano nuomone, pavydas yra nepasitikėjimo ženklas. 
 
– Na, ir pabaigoje: kartu esate jau ilgai, tad galbūt planuojate vestuves?
 
Mantas: O gal mes jau susituokę, kas čia žino? (Šypteli.) Išlaikykime intrigą, juk taip įdomiau gyventi.
 
Jolanta: Kas čia žino, mes juk mėgstame staigmenas (juokiasi).
 
  

Žymos: Meilė, Emigrantai, dainininkai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Viengungis visus darbus nudirba pats. Vedusį priverčia žmona.