Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2018-01-18

Emigracijos baubas šimtametę Lietuvą gąsdina ne pirmą kartą 

  
Emigracijos baubas šimtametę Lietuvą gąsdina ne pirmą kartą
© Scottish Cultural Resources Access Network nuotr.
Lietuviai angliakasiai su darbo įrankiais ir rūbais Lanarkshire’o grafystyje apie 1914 metus.
Pirmoji emigrantų iš Lietuvos banga didesnės žymės istorijoje nepaliko, juolab, kad palyginus su imigrantais iš Airijos, Italijos ir Azijos, mūsiškių buvo išties labai mažai

Šimtmetį pasitinkanti Lietuva ne pirmą kartą savo istorijoje susiduria su emigracjos keliamomis grėsmėmis, dar iki valstybės atkūrimo 1918 metais gyventojai bėgo iš gimtųjų vietų nuo imperinės Rusijos priespaudos, nepritekliaus ir karo baisumų. Ir tąkart nemaža dalis išeivių šaknis įleido Jungtinėje Karalystėje, ir tada juos kamavo panašios problemos kaip ir jų ainius, kurie naujus namus po šimtmečio taip pat rado Britų salose.

Šiandien mėgstama sakyti, kad emigracijos tempams nemažėjant Lietuva tiesiog išsivaikščios, to nevengia pabrėžti ir patys išvykusieji. Teigiama, kad XIX amžiaus pabaigoje svetur išvyko galbūt net proporcingai didesnė lietuvių dalis nei šiandien, tačiau tai nesutrukdė Lietuvai išsikovoti vietos po saule – buvo sukurta ir palaipsniui pozicijas tarptautinėje bendruomenėje išsikovojo suvereni valstybė, kuri šiandien ruošiasi švęsti šimtmetį ir yra gerbiama pasaulio galingųjų partnerė.
Iki vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių „Tiesa“ spausdins straipsnių ciklą, paremtą istoriniais šaltiniais ir liudijantį apie Jungtinėje Karalystėje prieš šimtmetį įsikūrusius lietuvius bei jų nuotaikas prieš atkuriant Lietuvos valstybę.
 
Pirmoji banga: bėgta nuo Rusijos ir skurdo
 
Imigrantams iš Lietuvos dėmesio skirta ir britų parengtame veikale „Mūsų migracijos istorija: Britanijos kūrimas“ (Our Migration Story: The Making of Britain). Ši itin išsami studija parengta bendradarbiaujant Cambridge’o ir Manchester’io universitetams, mokslininkai rėmėsi nacionalinio archyvo, Karališkosios istorikų draugijos, įvairių muziejų duomenimis.
 
Didžiulės apimties darbas atskleidžia, kaip imigrantai iš viso pasaulio traukė į Jungtinę Karalystę nuo Romos imperijos laikų iki 2000-ųjų, kokią įtaką svetimšaliai padarė valstybei ir jos kūrimui iki dabartinių dienų.
 
Taigi, lietuviams skirtoje darbo dalyje teigiama, kad jie iš gimtinės pradėjo migruoti po nesėkmingai pasibaigusio 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją. Teigiama, kad dauguma buvo valstiečiai, kurie bėgo nuo „rusifikacijos“ – imperijos primestos aktyvios asimiliacijos politikos, kai Rusijos užimtose teritorijose (tarp jų – ir Lietuvoje) buvo bandoma kuo greičiau įvesti okupanto papročius bei kultūrą.
 
Tam buvo pasitelktos tokios priemonės kaip kalbos ir spaudos, katalikų bažnyčios draudimas, o jų bei blogėjančios ekonominės padėties neapsikentę lietuviai buvo priversti trauktis. Daugelį lietuvių šeimų taip pat gąsdino carinės Rusijos rekrutų prievolė – vyrai anuomet ilgiau nei dešimtmetį turėjo tarnauti kariuomenėje.
Britų veikale nurodoma, kad nuo to laiko iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo kas ketvirtas lietuvis, iš viso tuo laikotarpiu emigravo apie 670 tūkst. jų. Didžiausi srautai patraukė į žemynus kitoje Atlanto pusėje, tačiau dalis nusprendė pasirinkti arčiau esančias britų salas.
Pirmoji lietuvių banga į JK patraukė lietuviams ir lenkams pralaimėjus sukilimą 1863 metais. Nuo tada Rusijos imperija ėmėsi represijų prieš nugalėtas tautas. Paveiksle – pakarti sukilėliai ir rusų karininkas M. Muravjovas, dėl savo žiaurumo pramintas „koriku“. Skaitmeninės lenkų tautos bibliotekos nuotr.
 
Lietuviai nebuvo mėgstami
 
1914 metais Jungtinėje Karalystėje suskaičiuota 12 tūkst. lietuvių, iš jų 7 tūkst. įsikūrė Škotijoje. Juos čia atviliojo darbo gausa anglies kasyklose bei geležies perdirbimo pramonės kompanijose, kurių darbininkai prasidėjus karui patraukė į mūšio lauką taip palikę daugybę laisvų darbo vietų.
 
Rašoma, kad lietuvių antplūdis nelabai patiko gausesnėms imigrantų iš Airijos bendruomenėms, kurių nariai pyko ant svetimšalių dėl to, kad šie sužlugdydavo streikus.
 
Lietuvių padėtį svečioje šalyje apsunkino ir tai, kad dauguma iš jų nemokėjo anglų kalbos. Dėl to kildavo daug nesusispratimų, lietuviai buvo vadinami lenkais arba rusais, o šie nemokėjo vietiniams tinkamai išaiškinti savo kilmės.
 
Priešiška aplinka lėmė, kad lietuviai buvo labai vieningi – jų bendruomenė koncentravosi vienoje vietoje, žmonės steigė lietuvių klubus, bažnyčią, rinkosi į bendrus renginius, leido laikraštį gimtąja kalba.
 
Pastebima, kad tai, kas palengvino jų dalią emigracijoje, tačiau apsunkino integraciją į vietos bendruomenes, dėl to kilo pastebima priešprieša, nors netrūko ir draugiškų abiejų tautų žmonių susitikimų.
 
Todėl pirmoji emigrantų iš Lietuvos banga didesnės žymės istorijoje nepaliko, juolab, kad palyginus su imigrantais iš Airijos, Italijos ir Azijos, mūsiškių buvo išties labai mažai. Be to, kai kurie lietuviai ilgainiui pasikeitė vietiniams sunkiai ištariamas pavardes į angliškas, taip sunaikindami užuominas į savo šaknis.
 
„Mes pasikeitėme vardus ir integracija buvo baigta. Sunkiau buvo kitų rasių atstovams – jie odos spalvos pasikeisti negalėjo“, – „The Guardian“ 2006 metais sakė JK lietuvių palikuonė Catherine Brown, kurios protėviai įvardinti kaip praėjusiame amžiuje į JK atvykusi Neverauskų šeima.
 
Teigiama, kad po Pirmojo pasaulinio karo Škotijos vyrams sugrįžus namo, dalis emigrantų buvo repatrijuoti į savo gimtines, tokio likimo sulaukė ir apie 400 lietuvių. Antroji emigrantų banga iš Lietuvos į JK plūstelėjo po Antrojo pasaulinio karo, trečioji – 2004 metais, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.
Stevenstono miestelis Škotijoje šiomis dienomis. Prieš daugiau nei 100 metų tai buvo vieta, kurioje įsikūrė vieni pirmųjų lietuvių. Facebook nuotr.
 
Už ydas – viešas pasmerkimas
 
Kad didžiausia lietuvių koncentracija anais laikais buvo Škotijoje, liudija ir 1914 metais šioje šalyje pradėtas leisti laikraštis lietuvių kalba „Išeivių draugas“, tautiečiams pranešęs naujausias žinias iš viso pasaulio bei Lietuvos, vietines aktualijas, spausdinęs aktualius skelbimus.
 
„ Vargingas yra padėjimas lietuvio darbininko svetimoj šaly. Ne kaip jis yra aprųpintas medžiagiškai. Turi jis sunkiai dirbti neretai vietinių gyventojų skriaudžiamas neąpkenčiamas. Geresnio darbo lietuviui neduos niekas, užtarti už jį nėra kam, uždarbis jo nedidis, jis ir vargsta tarpe svetimųjų“, – taip imigrantų iš Lietuvos dalią apibūdino laikraštis pirmajame numeryje („Išeivių draugas“ Nr. 1, 1914 m. sausio 1 d.).
 
Tekstai patvirtina, kad daugiausiai lietuvių dirba anglies kasyklose ir geležies liejyklose, kuriose darbas yra purvinas ir prastai apmokamas, žurnalistui pavyko rasti vieną tautietį, dirbusį dinamito dirbtuvėje, priklausančioje „piniguočiui Nobeliui“.
 
Ten darbas neva buvo švaresnis ir atlyginimas buvęs geresnis, tačiau veikla – kur kas rizikingesnė: dirbtuvėje nuolat įvykdavo žmonių aukų pareikalavę sprogimai.
 
Kunigo Juozo Norbuto redaguojamo leidinio tekstuose buvo apstu doro gyvenimo pamokymų, negailėta kritikos lietuviams, kurie nesilaikė moralės normų bei Dievo įsakymų. O tokių, jeigu tikėsime laikraščiu, tikrai netrūko.
 
Straipsnių autorių teigimu, lietuviai piktnaudžiavo alkoholiu, lošdavo. Redaktorius buvo aktyvus blaivininkas ir spaudoje nuolat pabrėždavo svaigalų sukeltas problemas, kurių pasekmės kartais būdavo neatitaisomos.
 
„Karčemoj John’ Reid’o lietuvis Tomas Kalakauckas susipešė su anglu Barney Gibson, ir liko ant vietos užmuštu, nespėjo nei kunigo pakviesti. Tai vis darbeliai degtinės ir alučio“, – pranešė liūdną žinią laikraštis („Išeivių draugas“ Nr. 1, 1914 m. sausio 1 d.).
 
Kitas lietuvis V. Janušas už svaigalų pardavinėjimą klube Londone, Canning Town’e, buvo nubaustas 150 £ (milžiniška suma tuo laikotarpiu) bauda bei pusmečiui buvo uždarytas į belangę.
 
Apsukresni lietuviai greitai pajuto tautiečių poreikius ir kurdavo verslus, tokius kaip vežimų nuoma, atidarė siuvyklas, kasdienių prekių parduotuves ir kitaip stengėsi uždirbti ir lietuvių norų.
 
Kiti sąžiningai užsidirbti nenorėjo ir stengėsi apgaule pinigus išvilioti iš lietuvių, pasinaudoję jų dievobaimingumu – prašė aukoti bažnyčios vardu, nors nieko bendro su ja neturėjo.
 
Tačiau ne tik alkoholis ir lošimai to meto JK lietuvių spaudoje buvo įvardijami kaip didžiausios blogybės. Leidėjai ragino tarsi velnio vengti aktyvių socialistų ir jų platinamos socialistų propagandos apie „laisvę, lygybę ir brolybę. JK lietuvių spauda pirmuosiuose puslapiuose spausdino naujienas iš Rusijos, kur revolliucieriai savo tikslų siekia linčo teismais, apiplėšimais, žmonių kankinimais, nužudymais ir kitais nusikaltimais.
 
„Jau vargiai rasi žmogų sveiko proto, kur tikėtų, kad „socijalistai“ trokšta žmonijai laisvės, lygybės, brolybės.
 
Antai Rusijoj dabar socijalizmo „rojus“ atsivėrė. Visi ubagai proletarai ir visi alksta atmetus „socijalistų“ vadus, kurie valdžią turi savo rankose. Visur betvarkė, visur pilnoji laisvė! Kas ką nori tą gali apvogti, užmušti, sužeisti, laisvė! Laisvė viskam, tik laisvės nėra tokią „tvarką“ peikti, kritikuoti. Visi turi tą betvarkę girti, gėrėtis ja. Laisvė, palaidumas pilnas, bet tik dėl socijal-anarchistų, o visi kiti surakinti, net rimtesni socijalistai negauna išsižioti“, – padėtį porevoliucinėje Rusijoje prieš šimtmetį aprašė JK lietuvių laikraštis („Išeivių draugas“ Nr. 4 (102), 1918 m. sausio 26 d.).
 
Teigta, kad anuomet socialistų šalininkai aktyviai veikė ir tarp JK lietuvių, stengdamiesi kuo dauggiau jų patraukti į savo gretas.
Jungtinė Karalystė XX a. pradžioje. Flickr nuotr.
 
Ryšys buvo svarbus
 
Vis dėlto blogybės ir sunki kasdienybė nebuvo vienintelės JK lietuvių spaudos aktualijos prieš šimtmetį: laikraštyje periodiškai buvo spausdinami įvairūs grožinės literatūros kūriniai, pranešimai apie tautiečių susibūrimus išeivijoje, straipsniai apie žmones, tuomet garsinusius Lietuvą.
 
Net keliuose „Išeivių draugo“ numeriuose rašyta apie garsiąją laivybos tragediją – nuskendusį lainerį „Titanic“. Paskelbta, kad tarp aukų buvo ir lietuvis kunigas Juozas Montvila, apie kurio elgesį nelaimės akivaizdoje itin palankiai atsiliepė britų spauda.
 
Remiantis liudininkų pranešimais, skęstant laivui lietuvis dvasininkas apie save galvojo mažiausiai ir iki paskutiniosios rūpinosi išganymo prieš mirtį panorusiais nelaimėliais. Tik tada kilnusis dvasininkas persižegnojo ir nėrė vandenyno gelmėn...
 
Vienas Londono lietuvis spaudoje pagirtas už puikų savo darbų įvertinimą tarptautinėje baldų parodoje.
 
„Paryžiuje buvo visasvietinė meblių paroda. Iš Londono irgi vienas lietuvis, p. Pranas Staškauckas, pasiuntė ton parodon savo darbą. Parodos Kąmitetas pripažino p. Pr. Staškauckui auksinį medalį. Tai dar negirdėtas atsitikimas, kad lietuvis amatininkas gautų aukso medalį ir tai iš pirmo karto. Užtai garbė jam ir visiems lietuviams. Te skamba mus vardas po platų pasaulį“, – skelbė laikraštis („Išeivių draugas“ Nr. 8, 1914 m. balandžio 4 d.).
 
Apskritai, lietuvybė buvo aktuali tema, ryšys su gimtinėje likusiais lietuviais turėjo būti stiprus.
 
Bažnyčia neretai atlikdavo tarpininkės tarp išeivių ir gimtinėje likusiųjų: emigrantai aukojo įvairioms dar nesukurtos Lietuvos organizacijoms, iš jų paaukotų pinigų taip pat buvo šelpiami tie, kuriems JK sekėsi prasčiau, stengtąsi palaikyti ryšius su Amerikos lietuviais.
 
Tikriausiai jie patys nežinojo, kad toji parama buvo itin reikalinga ten, kur brendo atkuriamos valstybės idėja.
 
Bet apie tai – kitame straipsnyje.
 
 
  

Žymos: Lietuvos nepriklausomybė, emigracija , jk lietuviai, lietuvai 100

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Mažylis prieina prie policininko ir klausia:
– Dėde, sakykite, kam jūsų kepurei reikalingas dirželis?
Policininkas:
– Na, jei pučia labai stiprus vėjas, kad kepurės nenupūstų.
Mažylis:
– O man tėtė sakė, jis reikalingas, kai švilpiate, kad jums žandai neplyštų...