Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-03-16

Lietuviai Hull'e kovoja ir už savo, ir už britų teises

  
Lietuviai Hull'e kovoja ir už savo, ir už britų teises
© Facebook nuotr.
Hullas – 2017-ųjų Jungtinės Karalystės kultūros sostinė.
Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, o ne nuo vietos. Hulle galima puikiai gyventi – tereikia to norėti.

Tęsiame straipsnių ciklą apie Jungtinės Karalystės regionus, kuriuose antrus namus rado ir šaknis įleido gausios lietuvių bendruomenės. Šiaurės Rytų Anglijoje esančiame Hulle mūsiškiai, atrodo, neturi jokių sunkumų nei dėl vienybės, nei dėl integracijos į vietos bendruomenę.

Tarp britų šis miestas vertinamas įvairiapusiškai – jie patys pripažįsta, kad Hullas dažnai siejamas su negatyvia patirtimi vien dėl mitų, kurie jau seniausiai paneigti. „The Guardian“ dar 2013 metais išsamiai aprašė žmonių galvose užstrigusius stereotipus apie Hullą, kurie aktualūs buvo prieš keletą metų.
Tuomet miestas vadintas pašalpininkų sostine, kur nuolat tvyro žuvies tvaikas ir gyventi labai nesaugu ar netgi pavojinga.
 
Tačiau pastarąjį dešimtmetį itin intensyviai vykę pokyčiai sugriovė paskutinius mitus, o šiemet Hullas jau yra Jungtinės Karalystės kultūros sostinė. Ir žmonės ten laimingi. Lietuviai – irgi. Pasakodami apie gyvenimą šiame mieste „Tiesai“ jie tryško energija ir optimizmu, tad susidarė įspūdis, jog tautiečių bendruomenė šiame mieste patenkinta savo gyvenimu. Koks gi jis?
Miesto įžymybė „The Deep“ akvariumas. Wikipedia nuotr. Miesto įžymybė „The Deep“ akvariumas. Wikipedia nuotr.
Vienija laisva valia
 
„Iš Lietuvos emigravome, kaip ir daugelis – norėjome daugiau užsidirbti, susikurti geresnį gyvenimą, – pradėjo savo istorijos pasakojimą lietuvių bendruomenės Hulle pirmininkas Darius Kirtiklis, neslepiantis, jog planavo tik užsidirbti pinigų ir grįžti. Tačiau planai pasikeitė, o dešimtmetis nepastebimai prabėgo.
 
„Hullas yra pramoninis miestas – daug darbo vietų, dėl to jis ir sutraukė tiek daug imigrantų, – aiškino pašnekovas. – Kažkas atvyko anksčiau, tvirtai įsikūrė, kvietėsi šeimas, draugus... Taip lietuvių ratas ir išsiplėtė. Jų dabar čia gyvena apie du tūkstančius. Daugiausia tie, kurie čia atvažiavo panašiu laiku, kaip ir aš. Jaunesni kuriasi netoliese esančiame Scunthorpe. Tai gera vieta gyventi...“
 
Tačiau ir Hullas, anot Dariaus, per dešimtmetį smarkiai pasikeitė į gerąją pusę.
 
Jis yra vienas iš tų lietuvių, kurie negaili energijos ir iniciatyvos vardan to, kad tautiečiai kuo dažniau susiburtų ir nepamirštų puoselėti lietuvybės. Dėl to prisidėjo prie vietos lietuvių bendruomenės kūrimo.
„Pradėjome ne nuo bendruomenės, o nuo lietuviškos mokyklėlės, kad vaikai žinotų savo šaknis. Šiuo metu ją lanko 85 vaikai“, – neslepia pasididžiavimo D. Kirtiklis.
Hull'as antraisiais namais tapo tūkstančiams lietuvių. Wikipedia nuotr. Hull'as antraisiais namais tapo tūkstančiams lietuvių. Wikipedia nuotr.
Anot vyro, sutraukti mūsiškius į bendrus renginius nėra sunku, todėl tarp mieste gyvenančių lietuvių jaučiamas stiprus bendruomeniškumas. Pakviesti, jie ateina į mokykloje vykstančias šventes, įvairius valstybingumui svarbių datų minėjimus. Atskiros grupelės buriasi pagal pomėgius, o į kalėdinę šventę susirinko apie 400 žmonių.
 
Be to, Hullo lietuviai iniciatyvą rodo ir organizuojant renginius – netrūksta savanorių, prisidedančių, kuo gali.
 
D. Kirtiklio manymu, tokį bendruomeniškumą lemia laisva valia. „Mūsų bendruomenėje nėra prievolės mokėti nario mokestį, kuris galbūt kai kuriuos žmones atbaidytų. Niekas neverčia savęs tarsi susieti su organizacija, įsipareigoti. Lygiai taip pat ir su mokykla: nors yra įkainiai, tačiau kai kuriais atvejais pinigų iš žmonių niekas neprašo.“
 
Tas pats, pašnekovo teigimu, ir su renginiais. „Susirenkame, pavyzdžiui, į filmų vakarą, apskaičiuojame, kiek kainuoja salės nuoma, išsidalijame, susimokame ir nepatenkintų nelieka, – tikina D. Kirtiklis. – Priešingai – toks susitarimas tik dar labiau pritraukia žmones. Susirenka nepažinodami vienas kito, išeina jau susidraugavę.“
 
„Kooperavomės, važiavome palaikyti Lietuvos boksininko Evaldo Korsako, kuris kovojo ir iškovojo pergalę Doncasteryje – susirinko apie 80 žmonių. Bendrai bėgioti kartą per savaitę ateina apie dvidešimt žmonių...“ – tęsė pasakojimą lietuvių bendruomenės Hulle pirmininkas.
 
Anot jo, net jeigu susirinks penki bendraminčiai, ir tai jau gerai. Juolab kad veiklų pasirinkimas Hullo lietuviams ganėtinai didelis – tiek pagal amžių, tiek ir pagal pomėgius.
 
„Bažnyčioje – tie, kurie nesilanko bokse, bokse – tie, kurie neina į bažnyčią, – šypsosi Darius. – Vieni lietuviai žaidžia krepšinį, kiti linksminasi dainuodami karaokę. Suprantama, kad į poezijos vakarą nesusirinks tiek žmonių, kiek į kalėdinę šventę.“
Darius Kirtiklis įsitikinęs, kad Hullo lietuviai vieningi dėl to, kad turi laisvą valią spręsti, kada, kiek ir kaip prisidėti prie savo bendruomenės veiklos. Darius Kirtiklis įsitikinęs, kad Hullo lietuviai vieningi dėl to, kad turi laisvą valią spręsti, kada, kiek ir kaip prisidėti prie savo bendruomenės veiklos.
Vienijasi su britais
 
„Viskas savanorišku pagrindu. Nėra titulų, pareigų – visi lygūs nariai. Ir puikiai laikomės. Užmezgėme ryšius su kitų JK miestų lietuvių bendruomenėmis – norisi žinoti, kaip tvarkosi kiti, dalytis patirtimi. Jau buvome susitikę ir su ambasadore Asta Skaisgiryte, mus palaikė JK lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, ministrė patarėja Natalija Bacevičienė“, – apie savo bendruomenės veiklą pasakoja D. Kirtiklis.
 
Tačiau Hullo lietuviai glaudžiai bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir su vietos gyventojais bei
organizacijomis. Pavyzdžiui, su policija.
 
„Vietos policijai įdomu tai, kad imigrantų populiacija gana didelė, o nusiskundimų dėl diskriminacijos – mažai. Pareigūnai mano, jog atvykėliams trūksta informacijos, todėl planuoja lietuviams artimiausiu metu surengti šviečiamąjį susitikimą. Nori parodyti, kad yra atviri, ir žmonės neturi tylėti, jeigu susiduria su sunkumais ar neteisybe“, – sako Darius.
 
„Mes taip pat svarstome, ką galėtumėme nuveikti miesto labui, – skuba pridurti jis. – Ligi šiol prisidėjome prie šiukšlių rinkimo akcijos stadiono teritorijoje, prisidėjome prie peticijos, kuria siekta neleisti miesto tarybai parduoti mūsų kvartale esančios mokyklos į privačias rankas. Prisijungė ir čia gyvenantys lenkai. Bendromis jėgomis pavyko procesą sustabdyti.“
 
Lietuvių santykių su vietos bendruomene svarbą D. Kirtiklis įvertina vienu sakiniu: „Mums jų reikia ne mažiau, nei jiems mūsų.“
 
„Tarpusavyje mes keičiamės daiktais – britai rengia šventę, skoliname jiems garso aparatūrą. Jie mums davė raktus nuo bendruomeninio pastato, kuriame galime organizuoti savo renginius be jokio atlygio, tik padengę komunalinius mokesčius. Rengsime bendrą maisto šventę: britai mums paruoš savo nacionalinių patiekalų, mes jiems – lietuviškų kepsnių ir cepelinų. Kai taip sutariame, visiems bus smagiau“, – pasakojimą apie tai, kaip lietuviams sekasi gyventi Hulle, baigė D. Kirtiklis.
Lietuviai neprašomi dalyvauja socialinėse akcijose ir taip parodo, kad Hullas jiems – svarbus miestas. Pavyzdžiui, renka šiukšles viešosiose vietose. Lietuviai neprašomi dalyvauja socialinėse akcijose ir taip parodo, kad Hullas jiems – svarbus miestas. Pavyzdžiui, renka šiukšles viešosiose vietose.
Kai nori, gyveni gerai
 
Paklausta apie gyvenimo kokybę Hulle, lietuvė Ilona Urbikaitė atsakė: jeigu būtų blogai, tikriausiai ji čia negyventų. O gyvena jau beveik septynerius metus.
 
Šią JK vietą mergina pasirinko dėl universiteto. Ką tik baigusią mokyklą lietuvaitę tenkino ir siūlomos studijos, ir jų kokybė, ir atsiliepimai.
 
„Iki tol nieko apie Hullą nežinojau, bet studentai – tai žmonės, kurie visada buvo ir bus atviri naujovėms gyvenime, pažintims, – sako Ilona. – Taigi nors iš pradžių mane ištiko nedidelis kultūrinis šokas, dabar jau galiu pasakyti, kad studijų metai buvo puikūs.“
 
„Kaip ir daugelis, planavau į JK atvykti neilgam, – sako lietuvė. – Bet po studijų įstrigau – susiradau čia darbą, įgijau vertingos patirties, pasikeitė vertybės, mąstymas, ėmiau savanoriauti, įsitraukiau į bendruomenių veiklą“, – pasakoja ji.
 
I. Urbikaitė yra girdėjusi įvairiausių atsiliepimų apie Hullą – nuo blogiausių iki geriausių, tačiau vertindama iš savo pozicijos jį laiko geru miestu. O vienas pagrindinių kriterijų, dėl kurių čia gyventi jai gera, – vietos lietuvių bendruomenė. Be to, dėl uosto Hullas šiek tiek primena gimtąją Klaipėdą.
Tautiečiai buriasi pagal įvairius pomėgius. Tautiečiai buriasi pagal įvairius pomėgius.
„Visais atžvilgiais yra ką veikti – tereikia susirasti. Kas aktyvūs, randa, – patikina mergina. – Dėl kultūros sostinės titulo šiemet Hulle atsirado įvairiausių veiklų, vietiniai tuo labai didžiuojasi. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, o ne nuo vietos. Hulle galima puikiai gyventi – tereikia to norėti.“
Tautiečių bendruomenę Ilona susirado per socialinius tinklus.
 
„Atėjau, pamačiau, prisijungiau“, – juokiasi perfrazuodama žymųjį karvedį Cezarį.
 
Ji sutinka, kad mieste gyvenantys lietuviai vienijasi pagal pomėgius, kurių randa labai daug. Pati I. Urbikaitė kartą per savaitę susitinka su bendraminčiais bėgikais ir tradiciškai įveikia ilgesnę nei 2 km distanciją per žymųjį miesto Humberio tiltą.
 
„Tradicija gimė, kai nusprendėme šiemet tokiu būdu paminėti Sausio 13-ąją, – pasakoja ji, – o nuo to laiko darome tai kiekvieną sekmadienį. Susirenka apie 20 žmonių. Kiti negali bėgti, bet eina, nori pabūti kartu.“
 
Bėga, pasak Ilonos, ne tik lietuviai. „O po bėgimo einame gerti arbatos – tai tradicijos dalis“, – priduria lietuvė, gerą tautiečių bendruomenės sutarimą su vietos organizacijomis bei tarpusavio pagalbą vadinanti stebuklu, kuris atveria naujas galimybes, teikia ne tik asmeninį pasitenkinimą, bet ir saugumo jausmą.
Miesto simbolį Humberio tiltą Hullo lietuviai panaudojo kurdami naują tradiciją. Pixabay nuotr. Miesto simbolį Humberio tiltą Hullo lietuviai panaudojo kurdami naują tradiciją. Pixabay nuotr.
Miestą vertina dėl žmonių
 
Beveik trejus metus Hulle gyvenanti Kamilė Žilionytė šį miestą pasirinko dėl paprastos priežasties – jame jau gyveno anksčiau įsikūrę draugai. Tačiau mergina tikina, jog čia jai iš karto patiko ir patinka iki šiol.
 
„Nors Hulle, kaip ir kiekviename mieste, galima rasti tokių vietų, kurios gero įspūdžio nedaro, – neslepia Kamilė. – Bet čia gyvendama supratau, jog vietiniai žmonės yra labai malonūs ir nuoširdūs, susiradau draugų.“
 
„Kaip ir visi, įsivažiuojame po truputį, palaipsniui geriname gyvenimo sąlygas, – apie kasdienybę svečioje šalyje pasakoja lietuvė. – Manau, kad galiu su šia vieta sieti ateities planus ir svajones. Jų yra, o jas įgyvendinti Hulle sudarytos visos sąlygos – tereikia noro. O noro man netrūksta, yra įvairių minčių. Stengsiuosi ką nors sugalvoti.“
Kamilė sieja ateitį su Hullu, mano, kad ši vieta tinkama svajonėms įgyvendinti. Kamilė sieja ateitį su Hullu, mano, kad ši vieta tinkama svajonėms įgyvendinti.
Pagyvenusi mieste kurį laiką, Kamilė irgi savo iniciatyva užmezgė ryšį su vietos lietuvių bendruomene ir mano, kad galės prisidėti prie organizacijos veiklos. „Jau buvau susitikusi ir kalbėjau su bendruomenės atstovu“, – sako.
 
„Lietuvoje ilgą laiką dainavau – nesu profesionalė, tiesiog dar mokykloje buvau paskatinta, – pastebėjau, kad bendruomenė organizuoja labai daug ir įdomių renginių, tad ir aš galėsiu prie jų prisidėti. Juolab kad visos sąlygos yra, savivaldybė padeda juos organizuoti“, – apie planus kalbėjo K. Žilionytė.
 
Kaip dar vieną miesto pranašumą ji įvardijo gausybę puikių vietų pasigėrėti vaizdais. Netrūksta kitos veiklos.
 
„Gražus miestas, yra ką veikti. Nebūtinai privalo kas nors pasiūlyti – galima ir pačiam veiklos susigalvoti. Apylinkėse apstu gražių vietų, tereikia jas atrasti, o Humberio tiltas yra išties įspūdingas – itin patinka juo gėrėtis vakarais“, – prisipažino lietuvė.
  

Žymos: Anglijos lietuviai, Hull, Valdas Pryšmantas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Petras važiuoja su savo papūga į Italiją. Muitinėje tarnautojas praneša, kad už papūgą turi būti sumokėtas mokestis.
– Kokio dydžio tas mokestis? – klausia žmogelis.
– Priklauso nuo to, kokią papūgą vežatės: už gyvą teks sumokėti šimtą eurų, už iškamšą – tik penkis.
Į tai papūga vos girdimu balsu:
– Petrai, tik nepadaryk dabar kokios kvailystės...